Lapkričio 17 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma personalinė Gyčio Skudžinsko fotografijos paroda „Tyla“, taip pat bus pristatytas autorinis albumas.

Fotografijų albume „Tyla / Silence“ publikuojamas to paties pavadinimo G.Skudžinsko fotografinis projektas, taip pat apžvelgiama tęstinė fotoinstaliacija „Traces“, kiti autoriaus kūrybos ciklai.

Knygą apie G. Skudžinsko kūrinius papildo specialiai šiam leidiniui parašyti Jurijaus Dobriakovo, Agnės Narušytės, Rolando Rastausko tekstai.

Pasak paties autoriaus, „Šio ciklo darbai eliminuoja orientacinius erdvės ir laiko parametrus bei siekia kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką.

Fotografija be įvykio/pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo kaip greito pažinimo patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas – ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas. Jei tylą suprastume kaip protestą prieš nuspėjamą tuščiažodžiavimą, tai šiose fotografijose eliminuojamos perteklinės vizualinės nuorodos.

Iš kitos pusės, asketiškas fotografijų vizualumas cituoja bei permąsto minimalistinės dailės istoriją.“

Interpretuoti tylą yra galimybių daug. Tyla gali būti būsena, pozicija, provokacija. Kaip teigė Susan Sontag, tyla yra išvalyto, netrikdomo regėjimo metafora, taikoma meno darbams, kurie lieka be atsako, kol nepamatomi, kurie lieka neprieinami tiriančiam žvilgsniui dėl savo esmiško vientisumo. Kritikė įvardino kelis tylos vartosenos variantus: patvirtinti minties nebuvimą ar jos išsižadėjimą; paliudyti minties išbaigtumą; suteikti laiko minties tąsai ar įsigilinimui į ją.

Gyčio Skudžinsko darbai primena geometrines abstrakcijas, juose jokio veiksmo, nuorodų į laiką ar vietą. Fotografijos itin esketiškos, statiškos, simetriškos, be jokių detalių - vien tik grynos formos ir linijos. Viskas jose niveliuota, monotoniška, tad iš pradžių lyg ir pavyksta atsidėti grynai vaizdo kaip vaizdo kontempliacijai ir pasinerti į tylą. Tačiau minimalistinei fotografijai turbūt nelemta būti visiškai abstrakčia, nes po formaliomis linijomis ar figūromis vis vien slypi kažkoks realus objektas. Toks jau fotografinio vaizdo paradoksas, priešingai negu, tarkim, tapybos, kad linija čia negali reikšti tiktais linijos – už jos slypi kažkas konkretaus, tikro. Ir šis žinojimas bei noras pateisinti/ įteisinti tai, ką mes matome, neleidžia atsiriboti nuo asociacijų, panirti vien tik į vaizdo vizualumą. Smegenys ne ligi galo suvoktą abstraktų vaizdą linkusios konkretizuoti ir tokiu būdu atpažinti objektą. Jį įvardijus, visi kiti vaizdai, išoriškai labai panašūs į jau įvardintąjį yra redukuojami ir įvardinami tuo pačiu pavadinimu. Tačiau bežiūrint visą G. Skudžinsko fotografijų seriją tenka suglumti – imi suvokti, jog tai yra visai ne tai, ką manei matąs ir tokiu būdu demaskuojama iliuzija. Tuomet tyla suyra ir perauga į vidinį bruzdesį. Tyla kaip protestas prieš nuspėjamumą - gal tokia ir yra autoriaus strategija?

Atskiri fotografijų ciklo „Tyla“ darbai jau rodyti Ukrainoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir Slovakijoje, tačiau visa serija bus eksponuojama pirmą kartą.

Paroda veiks iki gruodžio 3 d.