Kartybių taurė – iki dugno : [romanas] / Petras Venclovas. – Vilnius : „Naujosios Romuvos“ fondas, 2011. – 360 p.

Perskaitęs vos porą romano skyrių – giesmių imi įtarti, kad kiekviena giesmė pašvęsta žūsiančiam kovotojui – partizanų būrio nariui. Būryje trylika partizanų – trylika giesmių. Ar iš tikro kartu su paskutinės giesmės gaida nutrūks ir paskutinio kovotojo gyvenimo siūlas? Jau pats romano pavadinimas pasėja nerimo ir nejaukumo grūdą. O puslapis po puslapio psichologiškai motyvuotai ir meniškai įtaigiai atskleidžiami romano įvykiai priverčia skaitytoją kartu su svarbiausiais kūrinio veikėjais, skausmingai plakant širdžiai ir springstant, gerti tą kartybių taurę iki dugno. Lyg ir norėtum tą taurę pastumti kuo toliau nuo savęs, bet negali. Įtempta pasakojimo gija valdingai veda vis tolyn, o ir vienas kitą vejantys įvykiai tokie, kurie nebent žmogui, kuriam neskauda ir niekuomet neskaudėjo dėl to, kas prieš kelis dešimtmečius vyko mūsų Gimtinėje, ir apie ką taip skaudžiai prabyla autorius, leistų stovėti nuošalyje ir abejingai stebėti įvykius.

Autorius mus supažindina su būrio kovotojais tuo metu, kai juos priglaudžia, slepia ir saugo pelkės viduryje iškilusi sala. Istorija pasikartoja. Kaip čia neprisiminsi viduramžių Lietuvą ir, kryžiuočiams veržiantis į kraštą, taikius kaimų gyventojus su vaikais ir panešama manta per kūlgrindas skubančius į pelkėse iškilusius tvirtos žemės lopinėlius... Autorius labai skrupulingai ir su išmanymu paaiškina, kodėl šioje pačios gamtos sukurtoje prieglaudoje partizanai gali jaustis saugūs nuo kur kas skaitlingesnių priešų antpuolių. Skaitytojas turi progą įsitikinti, kad autorius, rašydamas apie tai, kaip aplinkybių verčiami partizanai įkuria vis naujas slaptavietes, jų įrengimo „virtuvę“ aprašo su tokiu dalyko išmanymu, kad gali tik stebėtis jo atsakingumu. Apie kokias sunkios partizaniškos buities realijas Petras Venclovas beprabiltų, jis tai aprašo tiesiog su etnografišku profesionalumu. Skaitydamas aprašymą kaip partizanai įsikuria bunkeryje kaimo daržinės tarpsienyje, po dvarelio pastato pamatais, ar, tarkim, miestelio bažnyčios rūsiuose, tartum savo akimis matai, kaip vyksta visi tie gudragalviški ir tuo pat metu lyg ir paprasti darbai. Net pats nustembi, kad ir šias romano vietas skaitai su įdomumu, anaiptol ne nuobodžiaudamas.

Taupius buitinius aprašymus netikėtai pakeičia visai kitokio dvasinio skambesio teksto fragmentai. Autorius prabyla kaip poetiškos mąstysenos filosofas. Jis mums visiems, ir prisimenantiems kruvinuosius pokario metus ir tiems, kurie dėl jaunumo negali jų prisiminti, kalba: „Kaupiasi žuvusiųjų kraujas, nebeišsisklaido, sunkėja, tvyro ore, slegia prie žemės, pažadina iš miego kraupiais regėjimais. Gal jau pasiektas kritinis būvis? Negyja kančių žaizdos, skausmas ir nusivylimas ima materializuotis, erdvė prisipildo beveik matomų tumulų. Kas visa tai turi atpirkti? Nubraukti nuo pasaulio veido rūstybės, pykčio, baimės, senatvės apnašas? Naujasis mesijas? Patys žmonės?“ (P. 15)

Skirtinga partizanų būrio vyrų socialinė kilmė, skirtingas išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis. Juos vienija tik vienas, tačiau esminis dalykas – meilė okupuotai Tėvynei, pavergtai tautai. Kiekvienas jų tartum klausia: „Jeigu ne aš, pasiryžęs už Ją žūtbūtinai kovoti, imsiu į rankas ginklą, tai kas tada?“ Būtina paminėti, kad pats autorius, tiek kalbėdamas savo vardu ar savo personažų lūpomis, vengia tokių patetiškų formuluočių. Ir tai yra neabejotinas šio kūrinio privalumas. Tačiau juk absoliučios daugumos partizanų jausena ir mąstysena buvo būtent tokia. Objektyvumo dėlei verta paminėti (gal man, profesionaliam istorikui, bus atleista, kad net grožinės literatūros kūrinyje ieškau objektyvaus pokario Lietuvos realijų atspindėjimo?), tačiau iš tikro tame daugiatūkstantiniame partizanų būryje buvo ir tokių jaunų vyrų, kurie kovotojų būriuose atsidūrė, nenorėdami būti paimti į Raudonąją armiją ir kariauti už jiems visiškai svetimus Lietuvą okupavusios svetimos autokratinės valstybės interesus. Tačiau tvirtai galime teigti, kad į partizanų būrius nestodavo vyrai, kuriems terūpėjo apginti vien savo egoistiškus „buožinius“ interesus, savo didelius ūkius ir privilegijuotą socialinę padėtį. O juk būtent šitai, vykdydami sovietinės valdžios užsakymą, savo nesąžininguose straipsniuose mėgino įrodinėti kai kurie Tarybų Lietuvos istorikai, nusižengdami elementariausiai mokslininko etikai. Kokią „tiesą“ tokie „mokslininkai“ būtų galėję parašyti, tarkim, apie daugelį Dzūkijos rajonų, kurių vyrai nuo jauniausių iki vidutiniaamžių, nepriklausomai nuo to, ar tarpukaryje jie buvo keliolikos ar kelių hektarų savininkai, ar net visiški bežemiai, ištisais kaimais išėjo į savo gimtojo krašto miškus? Kokius materialius turtus jie gynė? Autorius ryžtasi užduoti jam pačiam ir dažnam skaitytojui esminį klausimą: ar iš tikro tie, kurie išėjo į mišką, negalėjo gyventi vergijon patekusioje Lietuvoje? Ir nesvyruodamas atsako: „Tai buvo sąmoninga auka, savo gyvybės atidavimas už tokią abstrakčią sąvoką kaip tėvynė. O gal šis žodis jiems nebuvo abstrakcija? Gal jame slypėjo tai, ko mes nebegalime įsivaizduoti? Galbūt visais laikais, visais amžiais šalia abejingųjų, racionaliai mąstančių, labiausiai už viską vertinančių savo gyvybę egzistuoja ir tokie vyrai bei moterys, kurie gimsta ir gyvena su ypatingai svarbiu pareigos pojūčiu – ginti Tėvynę kad ir kas ją ištiktų“ (P. 239)

Nors autorius papasakoja tik vieno partizanų būrio kovų kelią ir kasdienio gyvenimo realijas, tačiau galime drąsiai teigti, kad romane ganėtinai pilnai ir įvairiapusiškai nušviečiama visa to meto Lietuvos partizaninio karo istorija. Na gal ne visai visa, nes jis kalba apie paskutinįjį laisvės kovotojams pražūtingiausią ir beviltiškiausią laikotarpį, kai išsivadavimo iš okupantų nagų viltys su kiekviena diena vis labiau blėso. Nors kartais romano tekste nuskamba tokios sąvokos, kaip „pergalė“ ar „pralaimėjimas“, tačiau apie kokią pergalę mažytei Lietuvai tuo metu buvo galima kalbėti, kai jos priešininkė buvo galinga iki dantų apsiginklavusi valstybė, vos prieš kelis metus sutriuškinusi kitą galingą autoritarinę valstybę Hitlerinę Vokietiją. Visos viltys buvo sudėtos į Vakarų valstybių įsikišimą ir „Lietuvos gelbėjimą“. Deja deja, tuo metu demokratiniam Vakarų pasauliui ne šitai rūpėjo. Ir Lietuvos partizanai su kiekviena pragyventa diena šitai vis aiškiau ir vis skaudžiau suprato. Apie tai savo vardu kalba pats autorius, apie tai vis dažniau prabyla ir kūrinio personažai partizanai, ypač būrio vadas leitenantas Mykolas Paliūnas, pasirinkęs Juozapo slapyvardį, vienintelis profesionalus karys. Tasai suvokimas labai skaudus, nes juk pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo pabaigos daugelis ne tik paprastų, bet prasilavinusių Lietuvos žmonių tikėjo, kad tuoj tuoj tarp buvusių sąjungininkų -JAV ir Sovietinės imperijos kils karas, ant Maskvos bus numesta atominė bomba, ir Pabaltijys bei kitos sovietų okupuotos valstybės bus išlaisvintos. Žinoma, tai baisus, sakykime tiesiai - nežmoniškas scenarijus, bet ar turime dėl tokių lūkesčių priekaištauti tautai, patyrusiai trėmimus ir žudymus tiek pirmosios sovietinės okupacijos metais, tiek ir Antrajam pasauliniam karui pasibaigus? Neužmiršiu, kaip besibaigiant 1946 metų žiemai kažkur nuo Vilniaus geležinkelio stoties pusės pasigirdo galingas sprogimas ir tolokai nuo geležinkelio stoties buvusiame mūsų bute, kaip ir didelėje senamiesčio dalyje išdužo visų namų langai. Tada aš, kelių metų berniukas, kartu su mama ir broliu akimoju atsidūręsnamo rūsyje, pirmą kartą išgirdau man nežinomą pavadinimą. Žmonės pašnibždomis kalbėjo: „Amerikonai numetė atominę bombą“. Kaip vėliau supratau, tasai baugus, bet tuo pat metu ir viltingas šnabždesys buvo nelaimingų neišmanėlių reakcija. Tuo metu gal tik vienetai šį bei tą buvo girdėję apie tą baisųjį ginklą ir šiurpias jo pasekmes, nesirenkant kaltų ir nekaltų... Kaip po kurio laiko išaiškėjo, tą galingą sprogimą sukėlė iš Vokietijos gabenamų bombų ir kitokių sprogmenų prikrautas ešelonas, susidūręs su kitu prekiniu traukiniu.

P. Venclovas nekalba apie pirmąjį partizaninės kovos laikotarpį, kurs atrodė didžiavyriškas ir viltingas. Juk pirmuosiuose dideliuose mūšiuose ne tik su stribais, bet ir su generolo P. Vetrovo ketvirtosios NKVD divizijos rusų pulkais, plius dar su keliais papildomais MVD specialiosios paskirties pulkais, taigi kadriniais kariškiais, buvo pasiektos nemenkos pergalės ir priešininkai patyrė daug skaudesnius nuostolius, negu partizanai. Tai kelia nuostabą jau vien todėl, kad didžiuma Lietuvos partizanų buvo ūkininkai ir ūkininkų sūnūs... Tokių su Lietuvos partizanais kovojančių Sovietinės imperijos kariškių buvo virš 30 tūkstančių. Tuo tarpu tie apie 10 tūkstančių stribų Lietuvos partizanams buvo silpnas, lengvai įveikiamas priešininkas.

Kalbant apie ginkluotą kovą paskutiniajame Lietuvos partizaninio pasipriešinimo etape, tai jis bepriminė blėstantį laužą. Nedideli partizanų būriai buvo išsisklaidę, tarp atskirų būrių veiklos nebebuvo jokios koordinacijos, bendro vadovavimo iš ne kartą okupantų naikinto partizaninės kovos centro. P. Venclovas apie tą partizaninės kovos etapą kalba labai objektyviai, be jokių pagražinimų. Valdiškai formuluojant, tuo laikotarpiu per savo pavienius, vis retėjančius ginkluotus išpuolius partizanai patiria ne ką mažesnius nuostolius, kaip stribai ir rusų enkavedistai. Holivudiškų filmų prisižiūrėjęs jaunas lietuvių skaitytojas, kuriuose vienas supermenas iššaudo ir kitokiais būdais nugalabija dešimtis savo priešininkų ir pats lieka sveikut sveikutėlis, tikriausiai nuspręstų, kad tie partizanai buvo lepšių lepšiai ir jau tikrai jokie didvyriai. Galbūt tokią ne supermenišką knygą jis atsainiai pastumtų į šoną. Tuo tarpu į to laikotarpio partizanų kovą pasižiūrėjus realistiškai ir objektyviai, privalėtume pripažinti, kad tie jauni žmonės, pasiryžę iki galo tęsti tą jau beviltiška tapusią nelygią kovą, vis dėlto buvo didvyriai. Aišku, neturiu omenyje autoriaus valia paskutinio žuvusio būrio partizano Luko, praradusio realybės nuovoką, pasijutusio keršytoju, prisiėmusio ir prokuroro ir mirties nuosprendžio vykdytojo vaidmenį. Šios knygos pristatymo Kaune metu garsiai nuskambėjo kaltinamasis žodis vienai iš įsimintiniausių romano veikėjų – moterų Nijolei Radauskaitei, būrio vado Mykolo sužadėtinei. Po to, kai Lukas savo paties sprendimu nužudė ne tik valstietę moterį, kuri dėl piniginio prizo – Judo pinigų išdavė vieną iš būrio kovotojų, bet ir keturis jos mažamečius vaikus ir galiausiai nužudė būrio vadą Mykolą, nes šis nusprendė nutraukti jau beviltiška ir beprasmiška tapusią kovą, Nijolė valdžios atstovams pranešė Luko slapstimosi vietą – bažnyčios požemius. Romano autorius kaltinančiais ar teisinančiais žodžiais lyg ir nestoja niekieno pusėn, ir tai neabejotinas meninio kūrinio privalumas. Tačiau šių eilučių autorius šį iš pirmo žvilgsnio lyg ir šokiruojantį mokytojos Emilijos, kurios tikrasis vardas Nijolė, poelgį supranta taip: Lukas jau pavirto banditu ir žudiku, jis jau nebesustos – vykdydamas savąjį teismą, keršys ir žudys visus, kas kitaip jaučia ir mąsto. Ji jau nebeturi teisės likti stebėtoja, šį žmogų būtina izoliuoti. Pripažįstu: dėstau tik subjektyvią vieno iš skaitytojų nuomonę. Tačiau situacija tokia sudėtinga ir prieštaringa, kad autorius, užėmęs išmintingą poziciją, savosios nuomonės niekam neperša. Juolab, kad per tą bažnyčios šturmą žūsta ir kiti nei žmonėms, nei Dievui nenusikaltę asmenys...

Autorius šią dramatišką ir niūrų pasakojimą nukėlė į romano pabaigą. Tačiau panašių realių istorijų partizaninės kovos pabaigoje, deja, buvo ne viena. Archyvinių tyrinėjimų dėka istorikai jau yra išsiaiškinę ir dokumentaliai įrodę, kad malšintojai ne kartą praktikavo perverbuotus partizanus apvilkti Lietuvos laisvės kovotojų uniformomis ir pasiųsti išžudyti kokią svyruojančią, tarp kūjo ir priekalo pakliuvusią ūkininko šeimą, dienomis maitinančią ir girdančią stribus, o naktimis priglaudžiančią partizanus. Tokios tariamų partizanų rankomis įvykdytos ne tik suaugusių, bet ir vaikų žudynės anuomet ne vieną kaimo žmogų atgrasė nuo partizanų rėmimo. Okupantai pasiekė savo tikslą: partizanai jautėsi vis labiau izoliuoti, jie niekuo nebegalėjo pasitikėti, jautėsi visų išduoti. (Savo romane P. Venclovas šią labai skaudžią temą tik vos vos paliečia.) Štai tada ir ėmė pasitaikyti panašių kruvinų jau tikrų, nepersirengusių partizanų išpuolių, kurie psichologiškai gal ir gali būti suprantami, tačiau negali būti pateisinami jokiais kovos už krašto išlaisvinimą lozungais. Štai ir atsitiko taip, kad, pvz., Dzūkijoje, dėl savo asmeninės skirtingos patirties tos pačios šeimos broliai ir seserys, nūnai jau senukai, vieni miškinius vadina tautos didvyriais, pasiaukojančiais kovotojais už tautos laisvę ir nuolat sodina gėles jų žūties vietose, kiti gi juos apšaukia nekaltų žmonių krauju susitepusiais banditais. Tokių drastiškai išsiskiriančių nuomonių liudininku man ne kartą teko būti.

Tačiau ne vien apie partizanus ir jų kovą su ginklų rankoje meniškai įtaigiais ir širdin įsmingančiais vaizdais kalba autorius. Kalba ir apie paprastus ūkininkus, kurie savo laisvės, o kartais ir gyvybės kaina savo sodybose slepia partizanus, dirba neapsakomai rizikingą ryšininko darbą, kalba apie medicinos seseles ir gydytojus, slaugančius ir gydančius sužeistus partizanus. O juk jie puikiai žinojo, kad, pakliuvus į saugumo nagus, jokia gydytojo priesaika, reikalaujanti padėti kiekvienam ligoniui, jiems nepadės, neišgelbės nuo įkalinimo ir tremties. Argi jie mažesni didvyriai už partizanus, argi jie mažiau rizikavo už tuos šviesius žmones, kurie jau kitos – nacistinės okupacijos metais, gelbėdami nuo tikros pražūties, savo pastogėse slėpė žydų vaikus?

Ko gero, ne vienas skaitytojas, įsijautęs į paprastos kaimo moters Mortos, netekusios savo sūnaus partizano Alyzo, pagalvos, kad tos vargšės moters skausmas tikrai ne menkesnis už jos sūnaus ar kokio kito partizano skausmą. Juk pastariesiems likimas buvo maloningas, nes leido numirti staigia mirtimi nuo vienintelės kulkos į galvą ar širdį. Sugretinus su vienintelio sūnaus praradimo nelaime, net stribų sudeginta gimtoji Mortos sodyba jai neatrodė baisia netektimi. Jai, tai paprastai, iki tol Dievo gailestingumu šventai tikėjusiai moteriškei, lyg už kažkokias baisiausias nuodėmes, tenka tapti lyg kokio siaubo filmo dalyve: nakties tamsoje paskubomis išraustoje kapo duobėje partizanai laidoja savo žuvusį bendražygį, jos sūnų. Bet Alyzui nelemta ramiai ilsėtis gimtojoje žemėje. Užgriūva okupantai MGB kareivai ir motinai tenka tik bejėgiškai stebėti, kaip jos sūnaus kūnas išmetamas iš kapo duobės ir iš karsto ir padrebiamas stribyno patvoryje. Į jos pačios tardymą ir mušimą moteriškė jau visai nereaguoja, nes kas begali būti skaudžiau už sūnaus netekimo skausmą. Dievobaiminga moteris rauda savyje, išdrįsdama Jam priekaištauti: „Kodėl, Dieve, mus palikai? Užleidai vokietį, o dabar rusą? Kuo mes tau nusidėjome? Argi mūsų nuodėmės tokios didelės?“ (P. 40)

Ryškiom atminti įsirėžiančiom, tačiau bauginančiom spalvom nutapyti dar dviejų romano veikėjų portretai – MGB papulkininkio Vitalijaus Krinickio ir dvarininkaičio Edvardo Biluckio. Jie lyg ir stovi skirtingose barikadų pusėse, bet savo egocentriškumu ir bedvasiškumu yra stebėtinai panašūs. Prisipažinsiu, kad skaitant apie minėtus romano personažus netikėtai kilo asociacijos, susijusios su visai kitokio kalibro antiherojais – Stalinu ir Hitleriu. Ar pastarųjų charakteriuose ir poelgiuose buvo daugiau esminių skirtumų, o gal, priešingai, - daugiau esminių panašumų? Ir vėl pasitvirtina nuo seno žinoma tiesa: sukurti TV neigiamo personažo portretą yra lengviau, negu teigiamo. Ypač jeigu tasai pozityvus veikėjas neturi jokių gyvam žmogui būdingų silpnybių ir ydų. Minėti romano personažai net ir išoriškai panašūs – abu pasižymi vyriška impozantiška išvaizda, abu linkę jiems į akį kritusias moteris pajungti savo valiai, prievartaudami jas tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Kiekvienas jų savo gyvenime vadovaujasi jiems parankia pseudofilosofija, pateisinančia bet kokius jų norus ir veiksmus. Toji jų „filosofija“ tik iš pirmo žvilgsnio skirtinga. Kiekvienas žmogus privalo jiems paklusti, gink Dieve, nestoti skersai kelio jų įgeidžiams, priešingu atveju jis bus fiziškai sunaikintas. Kiekvienas jų turi savą, lyg ir skirtingą nuomonę apie susidariusią politinę, socialinę situaciją Lietuvoje ir visoje milžiniškoje Sovietinėje imperijoje, o papulkininkis net gi demonstruoja savo literatūrinį išprusimą. Tačiau visas jų „filosofavimas“ pajungtas tarnauti vien tik jau įyykdytiems ar būsimiems jų egocentriškiems poelgiams, kuriuose nė su žiburiu nerastum bet kokio žmogiško moralumo grūdų. Tad nieko nuostabaus, kad kūrinio autorius, nusprendęs nenutylėti ir tokio realaus partizaniškos kovos reiškinio, kaip grubiai partizaniškos moralės kodeksui prasižengusio kovotojo nuteisimas ir nubaudimas mirties bausme, tokiu prasižengėliu psichologiškai ir siužetiškai labai pamatuotai padaro būtent Biluckį, beje, dar nespėjusį (tiesą sakant, net nepanorėjusį) duoti partizaniškos priesaikos.

Ganėtinai netikėtų siužetų ir motyvų romane apstu. Partizano gyvenimas, kaip ir visų mirtingųjų, skuba lekia, tačiau jo gyvastis kybo ant kur kas pažeidžiamesnio plauko, kaip tų kitų, ginklo į rankas nepaėmusiųjų. Tačiau, nežiūrint visų grėsmių ir pavojų, jaunas kraujas nenustoja karštai pulsuoti ir jam, kaip ir tiems, anapus apkasų, esantiems, rūpi moters glamonės. Labai rūpi. O partizanas Lukas dar niekada nėra pažinęs moters kūno. Kas žino, gal ir nesuskubs pažinti. Ir štai romane atsiranda neilga erotinė scena, kaip sakoma, be tikros meilės. Neromantizuota, nepagražinta. Tačiau dėl to tikrai ne mažiau įsimenanti. Ir medicinos seselė Danguolė atsiduoda Lukui iš gailesčio...

Tuo tarpu leitenanto Mykolo ir Nijolės meilė, prasidėjusi dar aname taikiame pasaulyje, laisvoje Lietuvoje, tęsiasi jau kelerius metus. Tačiau nuolatine įtampa ir mirtinais pavojais persunktas tos tikros meilės fonas pamažėl ją atvėsina. Juolab, kad esmingai skiriasi įsimylėjusių požiūris į kardinalų klausimą: turi jie teisę pradėti ir į šį kruviną pasaulį paleisti vaikus, ar ne. Mykolas labai aiškiai supranta, kad bet kurią dieną ir valandą tie jų vaikeliai galėtų tapti visų engiamais ir niekam nereikalingais našlaičiais, Nijolė išvis atsisako apie tokią baisią perspektyvą galvoti. Jos širdyje viršų ima galingas ir amžinas motinystės instinktas. Autorius lyg ir vengia stabtelėti ties skaudžia partizanų vaikų tema. O juk tų partizanų sužadėtinėms – našlėms gimusių vaikų to meto mūsų gimtinėje buvo ne taip jau mažai. Bet, ko gero, dar daugiau buvo amžinų bevaikių sužadėtinių. Nuostabiausi tautos genai nebuvo perduoti ateities kartoms. Mirė net nepradėti kūdikiai. Šitokios mintys man, šių eilučių autoriui, kyla vėl ir vėl, prisimenant du kadaise ženkliai už mane vyresnius, o nūnai jau tapusius ženkliai jaunesniais, savo pusbrolius, kovojusius ir žuvusius, bet taip ir nesukūrusius šeimų, nepalikusių palikuonių....

Kūrinyje užtektinai ir iškalbingų meninių detalių. Na, kad ir tokia: vietoje dramatiško detalaus pasakojimo apie stribų sudegintą ir nusiaubtą visą sodybą bei gyvenamą namą su išdaužytais langais, kuriame galbūt šimtmetį gimdavo, gyveno ir mirė bent kelios darbščių žmonių kartos, autorius santūriai pamini: „Kai Vilius Šlekys įžengė į vidų, lango angoje tupėjusi varna piktai kranktelėjo ir, valandėlę žiūrėjusi į jį tamsiai juoda akimi, nenoromis sumosavusi sparnais, palengva nuskrido krūmų link. Galbūt ji čia rengėsi žiemoti...“(P. 262) Gal ne tokia reikšminga, bet tikrai įdomi ir originali detalė, tikriausiai pagrįsta panašiais autentiškais faktais, - būrio vado Mykolo – Juozo ir jo mylimosios mokytojos Nijolės susirašinėjimas vokiečių kalba, be to, tik jiems vieniems suprantamais simboliais užšifruotu tekstu. Užšifruotu ne dėl pramogos, o dėl būtino griežčiausios konspiracijos išsaugojimo...

Belieka pagarbiai stebėtis kiek daug ir, svarbiausia, reikšmingų partizaninio karo faktų yra pririnkęs autorius ir organiškai juos įaudęs į kūrinio audinį. Toli gražu ne kiekvienas, kurs šia žūtbūtine kova yra domėjęsis, žino kokias brutalias priemones naudojo malšintojai, trokšdami bet kokia kaina ir kuo greičiau nuslopinti partizanų priešinimąsi okupacijai. Juk tada, kai Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje ginkluotas pasipriešinimas jau senų seniausiai buvo nuslopintas, o ir pradžioje jis buvo nepalyginamai mažesnio užmojo negu Lietuvoje, mūsų Gimtinėje jis tebesitęsė. Daugsyk pats savęs teiravausi: iš kur tas nenuslopinamas lietuvių laisvės troškimas, nuo Pilėnų didvyrių laikų atkeliavęs iki XVIII amžiaus pabaigos ir XIX amžiaus sukilimų, pašaukęs vyrus prie ginklo 1941 birželyje ir neišblėsęs iki pat naujųjų laikų, Sausio tryliktosios įvykių? Taigi kokius metodus naudojo okupantai ir jų tarnai, norėdami kuo greičiau kraujyje nuskandinti Lietuvos partizanų pasipriešinimą? Stribai ir enkavedistai, sužinoję, kad mirė partizano motina ar tėvas, tykodavo velionio sodybos prieigose. Puikiai žinojo lietuvių tradicijas, kad sūnus privalo ateiti ir atsisveikinti su mirusiu artimu žmogum. Ir partizanai iš tikrųjų eidavo ir mirtinai rizikuodavo, nors žinojo, kad gali būti patykoti. Vieną iš daugelio panašių istorijų taupiai, glaustai, bet dėl to ne mažiau skaudžiai aprašo P. Venclovas. Lietuvos partizanas, tačiau šiuo atveju visų pirma mirusiojo sūnus Morkus įžengė į gimtąją trobą, kur buvo pašarvotas tėvas ir ... per susišaudymą su pasaloje lindėjusiais stribais žuvo. (P. 290–292) Dar viena dešimtoje kūrinio giesmėje apdainuota, ant Tėvynės aukuro sudėta auka. Ar ji prasminga? Vienareikšmiško atsakymo dar niekas nerado. Tikriau tariant, kiekvieno mūsų atsakymas veikiausiai būtų susijęs ne su blaiviu protu ir logika, o su konkretaus žmogaus principais, su dvasiniu jo esybės turiniu... Juk net patys kovotojai, pats būrio vadas, tos dramatiškos ir, kaip jis jau suprato, pralaimėtos kovos pabaigoje savęs teiraujasi: ar prasminga tą kovą tęsti? O gal, kaip ragina „Amerikos balsas“, pereiti prie dvasinio pasipriešinimo?

Autorius vėl ir vėl pasiremdamas Šventraščio, ypač Naujojo Testamento tekstu lyg ir apibendrina naujųjų laikų dramas, Lietuvos žmonių nelaimes. Tautai skirtus išbandymus jis tartum stengiasi perkelti į aukštesnį dvasinį - filosofinį lygmenį. Po viduramžiškai žiauraus eksklieriko Simono nukankinimo įsiplieskia niūrus ir skaudus ginčas tarp būrio vado, Šventraštyje ieškančio dieviškos teisingumo mįslės įminimo ir Luko, kurs tokio keisto teisingumo nepriima. Vadas Juozapas, kurs kūrinyje vis dažniau vadinamas savo tikruoju Mykolo vardu, Lukui primena: „Ar pameni, Simonas kalbėjo, kad Naujajame Testamente parašyta, jog Dievas yra tarsi saulė, šviečianti visiems, ir yra tarsi lietus, kuris lyja ant visų? Taip ir mūsų kančios bei kraujas, mūsų mirtys bei sopuliai yra aukojami visiems Lietuvos žmonėms, netgi tiems , kurie nekenčia mūsų, kurie keikia ir išduoda, kad, atėjus valandai, išsižadėtų savo žodžių ir meile nuskaidrintų savo sielas“. Tačiau Lukas atkerta: „...Taip nebus: kas nekenčia mūsų, tas ir kojas pakratys mus keikdamas, kas išduoda, tas ir gaišdamas didžiuosis savo išdavyste, kas veidmainiauja, tas ir paskutinę valandą kalbės netiesą ir apgaulę!“ (P. 325) Prie panašaus turinio ginčų partizanai grįžta vis dažniau. Tai vienas, tai kitas kovotojas vis dažniau suabejoja keistu Dievo atlaidumu net ir žiauriausiems kankintojams. Supranti, kad į tą amžintąjį klausimą vienareikšmiško atsakymo neranda ne tik rašytojo personažai, bet ir pats autorius.

Ne tik į nelaisvę pakliuvusių partizanų, bet ir okupantams besipriešinančių paprastų žemdirbių kankinimų ir mirčių scenų romane į valias. Akivaizdu, kad autorius kruopščiai išstudijavo visą stribų naudotą kankinimų arsenalą ir su išmanymu aprašo šiurpias kankinimų scenas. Suabejojau: ar buvo būtina šitai perkelti į meninio kūrino audinį? Juk tai ne holivudinis siaubo filmas. Ir netrukus pats sau atsakiau: būtina. Nes ar daug beliko priemonių išjudinti apsnūdusius mūsų protus, tuštybe, abejotinos garbės siekimu užvaldytas širdis? Kokio šiandien reikia sukrėtimo, norint nutildyti mūsų aimanas dėl neretai niekingai smulkių, dažniausiai buitinių ir tikrai ne amžinų nesėkmių. Juk Aukščiausiasis ne taip seniai tautai jau pasiuntė Sausio Tryliktosios sukrėtimą, kurio metu atsitokėjo net ir tie, kurie jau buvo primiršę tikrąsias amžinąsias vertybes. Negi mes norime iš Visagalio „išprašyti“ dar vieną panašų sukrėtimą? Gal tos šiurpios Simono kančių scenos nors vieną kitą privers atsitokėti ir suvokti, kokie mes kartais būname niekingi, aimanuodami dėl menkučių nesėkmių, kurių pavadinti nelaimėmis neapsiverstų liežuvis.

Romano pabaigoje P. Venclovas leidžia suskambėti ir optimistinei gaidai. Tų pokario dešimtmečių lietuvių tauta palyginama su nulaužtu medeliu, kurs apmirė, bet ima leisti metūgius iš šaknų, kad išsaugotų gyvybę, o atėjus laikui vėl sulapotų. J. Lukša-Daumantas negalėjo savo knygos „Partizanai už geležinės uždangos“ užbaigti tokia optimistiška gaida, nes jis, skirtingai negu P. Venclovas, nežinojo, kad lietuvių tautos medis ne taip užilgo tikrai sulapos...