Neseniai žiniasklaidoje buvo sukilusios pasipiktinimo bangos dėl netinkamo ir nesaugaus nuotekų dumblo šalinimo. Kauno rajono gyventojai prieštaravo planuojamam UAB „Vilniaus vandenų“ nuotekų dumblo laidojimui išeksploatuotame durpių karjere, Zapyškio seniūnijoje. Būgštaujama ir dėl dabartinių planų išvežti jį į Jūrmalą, Latvijoje. Išsakyti argumentai dėl galimai leistinas normas viršijančio sunkiųjų metalų kiekio, gruntinių vandenų užteršimo, pavojaus ekosistemai ir, žinoma, nemalonių kvapų. Kai kuriuose teiginiuose yra tiesos, kiti parodo, kad visuomenei dar trūksta ekologinio švietimo, kurio stoka lemia perdėtas baimes ir pasipriešinimą. Tad plačiau panagrinėkime šią nuotekų dumblo temą.

UAB „Vilniaus vandenų“ duomenimis, nuotekų valykloje per parą išvaloma apie 100 000 kubinių metrų nuotekų, todėl kasdien susidaro apie 200 tonų nusausinto nuotekų dumblo. Nesunku apskaičiuoti, kad per mėnesį jo iš sostinės nuotekų susidaro apie 6000 tonų. Akivaizdu, kad reikalinga jo tvarkymo sistema. Kol veikė Karijotiškių sąvartynas ir nebuvo tokių griežtų Europos Sąjungos reikalavimų, didelė dalis nuotekų dumblo keliaudavo į sąvartyną ir ten buvusią sandėliavimo aikštelę. Šiuo metu šis paprastas, tačiau visai neracionalus ir aplinką teršiantis būdas jau nebetinka. Reikia atkurti, o gal apskritai pagaliau suteikti nuotekų dumblui orumo ir pažvelgti į jį kaip į naudingą organinę medžiagą. Nuotekų dumblo nereikia uostyti, jį reikia panaudoti energijos ir trąšų gamybai.

Atrodo, kad tai jau suprato ir patys „Vilniaus vandenys“. Statomi nauji dumblo apdorojimo įrenginiai, daugiausia remiami Europos Sąjungos Sanglaudos fondo. Pradėjus juos eksploatuoti, turėtų apie penkis kartus sumažėti susidarančio išdžiovinto dumblo kiekis, o apdorojimo proceso metu išsiskirti šildymui energijos gamybai tinkančios metano dujos.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros docentė Aušra Zigmontienė plačiau papasakojo apie nuotekų dumblo specifiką, jo cheminę sudėtį, sąveiką su aplinka ir žmogumi bei perspektyviausias jo panaudojimo technologijas.

Aplinkos apsaugos katedros docentė Aušra Zigmontienė

Kokia yra nuotekų dumblo sudėtis, perėjusio pagrindinius valymo, tvarkymo įrenginius, esančius nuotekų valyklose?

Pagrindinė sudėtis, dumblui perėjus visus biologinius valymo įrenginius, žmogui nekelia jokios realios grėsmės, nes tai yra susikaupusios organinės medžiagos, buvę mikroorganizmai. Ši masė dar turi azoto, fosforo, nedidelį kiekį sieros elementų ir, priklausomai nuo to, kokios nuotekos buvo valomos, gali būti ir sunkiųjų metalų. Bet dažniausiai, jeigu valomos buitinės nuotekos, tai sunkiųjų metalų kiekis yra gerokai mažesnis, nei valant pramonines nuotekas, ir neviršija leidžiamų normų. Tad nuotekų dumblą galima laisvai liesti, jokios pavojingos sudėties nėra, jis nėra kenksmingas.

Yra galimybė, kad jeigu iš karto šalinamas susandėliuotas paprastas dumblas, jame dar gali būti mikrobiologinis užterštumas, kadangi biologinis valymas yra paremtas būtent organinių audinių destrukcija, naudojant mikroorganizmus. Todėl iš karto susidarančio dumblo negalima niekaip naudoti, jį reikia tvarkyti, perpūdyti ar kitaip perdirbti.

Kuo skiriasi termiškai apdorotas ir neapdorotas dumblas? Ar jame esantys mikroorganizmai pavojingi žmogaus sveikatai?

Termiškai apdorotas nuotekų dumblas yra geresnis tuo, kad visi patogeniniai mikroorganizmai tame dumble jau būna suskaidyti, jie netenka savo gyvybinių funkcijų. Kaitinimas naudojamas todėl, kad nuotekų dumble dažniausiai yra tų mikroorganizmų, kurie tarpsta natūraliomis lauko sąlygomis, įprastoje temperatūroje, maždaug iki 30 laipsnių ar truputį aukštesnėje. Žmogui nuotekų dumblas nėra pavojingas.

Kokie yra pagrindiniai jo panaudojimo, tvarkymo būdai?

Kol 2000 m. buvo priimta Sąvartynų direktyva, pagrindinis nuotekų dumblo šalinimo būdas ir Lietuvoje buvo vežimas į sąvartynus. Kadangi dabar yra pastatyti nauji regioniniai sąvartynai, nebeleidžiama ten vežti nuotekų dumblo.

Patys paprasčiausi, geriausiai žinomi ir pasaulyje populiariausi du būdai: nuotekų dumblo kompostavimas ir biodujų gavyba. Tai pagrindiniai ir plačiausiai naudojami metodai, kurie jau pasiekė ir Lietuvą. Yra pastatytų įrenginių biodujoms (metanui) išgauti Utenoje ir Kaune. Yra ir alternatyvių metodų, tokių kaip deginimas. Kadangi tai yra organinė medžiaga, jai degant išsiskiria šiluma. Bet jis yra naudojamas rečiau.

Gal galite pristatyti procesą, kurio metu iš nuotekų dumblo išgaunamas metanas?

Šis procesas suprantamas kaip anaerobinis fermentavimas arba dar kitaip – pūdymas. Nuotekų dumblas anaerobinėmis sąlygomis (bedeguonėje aplinkoje) dėl metaną gaminančių mikroorganizmų yra suskaidomas ir gaunamas metanas, pagrindinė sudedamoji gamtinių dujų dalis. Šis procesas yra lengvai valdomas, automatizuotas. Biodujų išeiga yra nemaža ir dar gana svarbu yra tai, kad, išgaunant biodujas, metano procentinė dalis yra maždaug 60%. Dėl to galima gaminti ir elektros energiją, ir šilumą, ir karštą vandenį, ir t.t.

Procesui reikalinga tam tikra temperatūra, maždaug 35–36 laipsnių, kurioje prasideda metaną gaminančių bakterijų gyvybinis šuolis, ir toje temperatūroje jos labai lengvai organines medžiagas suskaido iki metano. Aišku, būna ir šalutinių dujų, bet pagrindinė sudedamoji dalis yra būtent jų.

Kaip Jums atrodo, kodėl Lietuva neišnaudoja nuotekų dumblo panaudojimo galimybių?

Tai yra atlieka, iš kurios galima gauti naudos. Kam tada išvežti, kai vietoje galima išspręsti problemas, tarkime, priklausomybę nuo kuro importo. Jeigu turime nuotekų dumblo, kodėl mums nepradėti gaminti metano?

Kol kas, iš tikrųjų, Lietuvoje nėra įrenginių. Kai kuriose nuotekų valyklose nedideliems kiekiams dumblo yra pastatytų metantankų. Kiek žinau, Vilniaus nuotekų valykla ruošiasi statyti šiuos įrenginius, bioreaktorius.

Dabartiniu metu, kiek man žinoma, yra užsilikę dideli nuotekų dumblo kiekiai, dalis jų yra kompostuojama, o dar kita dalis tiesiog sandėliuojama, o tai yra nevaldomas procesas, dumblas ima pūti, į aplinką išsiskiria nemalonūs kvapai. Tad dabartiniai planai išvežti ir laidoti nuotekų dumblą yra tarpinis procesas, kai stengiamasi dabartinėmis sąlygomis su ta problema susidoroti. Tai netūrėtų būti ilgalaikis išvežimas. Tai yra atlieka, iš kurios galima gauti naudos. Kam tada išvežti, kai vietoje galima išspręsti problemas, tarkime, priklausomybę nuo kuro importo. Jeigu turime nuotekų dumblo, kodėl mums nepradėti gaminti metano?

Ar labai dideli pūdymo įrenginių kaštai?

Pačių bioreaktorių kaštai nėra dideli, bet svarbiausias ir sudėtingesnis yra tolesnis panaudojimas. Turi būti statoma vadinamoji kogeneracinė elektrinė arba kiti įrenginiai, kuriuose būtų galima tas dujas panaudoti. Pavyzdžiui, gali būti taip, kad pastatysime bioreaktorių, bet neturėsime kam tų dujų tiekti, tai nebus praktiška. Čia turėtų būti žiūrima valstybiškai. Tai ne tik konkrečių nuotekų valymo įmonių, bet bendra valstybės strategija.

Ar būtų galima panaudoti biodujas degalams?

Yra dar viena alternatyva, kai biologiškai skaidžios atliekos gali būti panaudojamos biodegalams gaminti. Dabartiniu metu ši technologija dar labiau demonstracinė, nėra išvystyta iki pramoninės gamybos.

Ar pagrįstos žmonių baimės dėl nuotekų dumblo laidojimo netoli Kauno?

Iš tikrųjų nuotekų dumblas nuo senų laikų būdavo panaudojamas būtent sąvartynų rekultyvavimui. Lietuvoje yra keletas uždarytų sąvartynų, kur nuotekų dumblas buvo sudėtas į iškastą sąvartyną ir ten sandėliuojamas. Ekologijos instituto daryti tyrimai rodo, kad nėra jokio pagrindo būgštavimams. Jeigu nėra sunkiųjų metalų, nuotekų dumblas gali sau ramiai brandintis. Turėtų būti pats viršus uždengtas augalija, kad šiek tiek sulaikytų kvapą, nes pats pirmiausias, kuris mums kelią nepatogumą, aišku, yra kvapas. Niekur nuo to nepabėgsime, kadangi tai, kaip ir kompostavimas, yra atviras įrenginys.

Nebent jeigu būtų tunelinis, uždaro tipo kompostavimas, jis galėtų izoliuoti kvapus. Dabartinė kvapų užkarda Vilniaus nuotekų valymo įmonėje yra tik laikinas sprendimas. Kiek dar laiko purkšime pinigus į orą?

Dėl kokių cheminių junginių nuotekų dumblas turi tokį kvapą?

Pagrindiniai blogo kvapo šaltiniai yra amoniakas, vandenilio silfidas (arba sieros vandenilis). Kompostavimo procesas yra biocheminis procesas, turintis kelias stadijas. Vienos stadijos metu daugiau skiriasi vandenilio sulfidas (H2S), kitos stadijos – amoniakas (NH3). Likusiose stadijose skiriasi anglies dioksidas (CO2) ir įvairūs lakūs junginiai, oleinai, merkaptanai, kurie turi aštrų, būdingą kvapą. Kvapas yra visų procesų metu

Jeigu kompostavimas aerobinis, metanas neturėtų skirtis. Tuomet skiriasi anglies dioksidas ir nemažai amoniako. Kadangi nuotekų dumble yra didelis azoto kiekis, tos bakterijos, kurios skaido, paverčia azoto junginius į amoniaką.

Kokia yra nuotekų dumblo tikrinimo ir naudojimo tvarka?

Ką tik pasigaminusio nuotekų dumblo iš karto naudoti negalima. Reikia eliminuoti biologinę taršą, šiek tiek išbrandinti, kad patogeniniai mikroorganizmai dingtų.

Teisiniuose reikalavimuose, pavyzdžiui, Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų sąraše (LAND), yra parašyta, kur galima taikyti nuotekų dumblą. Tai ir kelių, pakelių tvarkymui. Kadangi nuotekų dumblas yra sukaupęs didelį azoto, fosforo kiekį, realiai turime trąšą. Tiesa, priklausomai nuo nuotekų dumblo sudėties, kompostuojant gali būti gaunamas techninis kompostas, nelabai tinkantis ūkininkams. Todėl ir lieka pakelės, karjerų rekultyvavimas, užterštų teritorijų tvarkymas.

Tą patį kompostuotą nuotekų dumblą gali ir ūkininkai naudoti, pagal reikalavimuose nurodytus saugų kiekį. Čia, matyt, bėda yra švietimo stoka, žmonių nežinojimas, nes gąsdinančios informacijos yra daugiau nei šviečiančios. Todėl visi ir bijo. Iškompostuotas nuotekų dumblas nesmirdi. Mes juk visi naudojame kompostą savo gėlėms, jis nesmirdi. Dažniausiai vienas nuotekų dumblas nekompostuojamas, jis tam tikromis proporcijomis maišomas su kitomis struktūrinėmis medžiagomis, durpėmis, žaliosiomis atliekomis, kad būtų išgaunamos geriausios komposto savybės. Tada jau galima naudoti ir ūkininkavimui.

Dėl sunkiųjų metalų ir kitų pavojingų medžiagų kiekio priežiūros kiekviena valykla turi specializuotas laboratorijas ir nuolat tikrina sudėtį. Kiekviena nuotekų dumblo partija turi apskaitos kortelę, kurioje yra nurodyta, koks joje yra pavojingų medžiagų kiekis. Pagal sunkiųjų metalų koncentraciją, dumblas suskirstomas į kategorijas. Tas, kuris priklauso III kategorijai, kurios neleidžiama naudoti, kelia didžiulę problemą. Tokį dumblą būtų galima be problemų sutvarkyti bioreaktoriuose.

Po biodujų išgavimo, išdžiovintas perpūdytas likutis gali būti panaudotas kaip trąša, nes jame lieka azoto, fosforo elementų. Kai kur išdžiovinus ir supresavus, dar pagaminami briketai kūrenimui. Sprendimų yra daug, tereikia pagalvoti, investuoti, ir tai atsipirktų. Anksčiau daugelyje Europos šalių buvo ši problema, ir pažangioje Vokietijoje nuotekų dumblas vežtas į sąvartynus. Tačiau dabar mums reikia perimti geriausią kitų šalių praktiką. Europoje pirmauja biodujų gamyba. Kompostuojami palyginti nedideli kiekiai.

Reikia tikėtis, kad Lietuva, priklausoma nuo gamtinių dujų importo iš Rytų, deramai įvertins nuotekų dumblo panaudojimo metano gamybai galimybes. Naftos turime nedaug, dujas perkame, o nuotekų dumblo, sudėjus visų regionų nuotekų valyklų kiekį, atrodo, turime daugiau nei į valias. Protingai naudojant, galima išgauti ne tik dujų, bet ir turėti trąšų. Nors ir blogo kvapo, nuotekų dumblas turi neblogą vertę. Žinoma, tam reikia valstybinės strategijos ir investicijų. Tačiau žvelgiant į perspektyvas, šios investicijos atsipirktų.

Parengė Monika Midverytė