Spalio pradžioje buvo paskelbti „San José straipsniai“, įvairių sričių ekspertų parengtas dokumentas, kuriame paaiškinama, jog, priešingai dažnai girdimiems tvirtinimams, nėra tarptautinės teisės į abortą (http://www.sanjosearticles.com/?page_id=2).

Vatikano radijas praneša, kad dokumentą parengė įvairių sričių ekspertai – teisininkai, medikai, filosofai, diplomatai, politikai, parlamentarai, tarptautinių organizacijų pareigūnai. Dokumentas sudarytas iš dviejų dalių. Pirmojoje išdėstyti devyni sintetiniai teiginiai, o antrojoje skaitytojas ras svarbias technines išnašas, kurios tuos teiginius pagrindžia.

Dokumento autoriai paaiškina savo iniciatyvos tikslą: padėti vyriausybėms, politikams ir ekspertams atsispirti tiems, kurie tikina apie tariamą tarptautinę teisę į abortą. Tai yra paprasčiausiai netiesa. Pakanka peržiūrėti JTO konvencijas, tarptautines sutartis apie žmogaus teises. Negalima pacituoti nei vieno įpareigojančio ir visuotinai pripažinto dokumento, kuris įtvirtintų teisę į abortą. Abortas kaip teisė minimas tik viename Afrikos kontinento dokumente – Maputo protokole. Jį pasirašė apie pusė iš 54 Afrikos valstybių. Daug valstybių nenorėjo pasirašyti protokolo būtent dėl normos apie abortą. Tačiau Maputo protokolas yra regioninio pobūdžio dokumentas, neturintis pilno pritarimo regione, nekalbant jau apie visą pasaulį.

Ir vis dėlto daug aukštų JTO pareigūnų ne kartą viešai yra pareiškę apie „teisę į abortą“. Dešimtims šalių buvo daromas klaidinantis spaudimas, esą „teisė į abortą“ jau visuotinai pripažinta, nediskutuotina, tad ir jos turi kuo greičiau ją įgyvendinti savo nacionalinėje teisėje. Ne visos šalys, ypač neturtingos ir besivystančios, turi pakankamai kompetencijos ir kritiškumo, kad tuo suabejotų, ypač kai girdi tai iš pačių JT pareigūnų. Būtent tokiems atvejams ir skirti „San José straipsniai“.

Šeštajame straipsnyje primenama, kad JT tarptautinių sutarčių priežiūros organizmai, kurie dažniausiai ir verčia valstybes priimti įstatymus už abortus ir savo retorikoje kalba apie „teisę į abortą“, neturi kompetencijos interpretuoti traktatų, neturi teisės į sprendimus, kuriuos valstybės turėtų pareigą vykdyti. Kitaip tariant, jei koks pareigūnas interpretuoja, kad moters teisė pasirinkti ar teisė į sveikatą yra tas pats, kas teisė į abortą, valstybės neprivalo priimti tokios interpretacijos kaip įpareigojančios normos.

Argumentai prieš pernelyg savavališkas ir kompetencijas peržengiančias „teisės į abortą“ šalininkų interpretacijas papildo pagrindinį „San José straipsnių“ principą, kuris apibendrintas pirmuosiuose keturiose dokumento straipsniuose. Juose primenama, kad mokslo parodyta, jog žmogiškos gyvybės pradžia yra apvaisinimas; kad žmogaus gyvenimas yra nenutrūkstantis tęstinumas nuo pradėjimo momento iki suaugusio amžiaus; kad nuo pradėjimo momento dar negimęs vaikas savo prigimtimi yra žmogiška būtybė; kad kiekviena žmogiška būtybė turi teisę į orumą ir į apsaugą. Tokia minties linija labiau atitinka universalių žmogaus teisių prielaidą, kad visos žmogiškos būtybės yra vienodai lygios ir orios, nei kad tariama „teisė į abortą“, pateisinanti sąmoningą kitos žmogiškos gyvybės sunaikinimą.

Pasak žmogaus teisių eksperto ir profesoriaus iš JAV Paolo Carozza, valstybės turi pamatinę teisę nesutikti ar priešintis tarptautinių organizacijų interpretacijoms, kuriomis ideologiškai manipuliuojama tarptautinių sutarčių normomis, pasinaudojant neišvengiamu tarptautinės teisinės kalbos abstraktumu.

Anot profesoriaus, tarptautinių organizacijų veikla dažniausiai yra gera ir vertintina, tačiau nėra jokios automatiškos garantijos, kad jos nepadarys klaidų ar nepiktnaudžiaus savo autoritetu. Juk ir jas sudaro žmogiškos būtybės. Jis tikėjosi, kad „San José straipsniais“ bus pasinaudota tarptautinėse ir viešose diskusijose, kuriose dominuoja aborto šalininkų balsai.

„San José straipsniai“ buvo pristatyti spaudos konferencijose JTO būstinėje Niujorke, ES parlamente, britų Lordų Rūmuose, galiausiai, lapkričio 9-ąją, Italijos parlamente.