Skiriu draugams

Stoviu prie Kauno rotušės nežinodamas, ką daryti toliau. Greta manęs sukiojasi mergina, tad toks nežinojimas nevyriškas. Reikia kažko imtis, na, pavyzdžiui, korektiškai pasikalbėti apie literatūrą. Bandau, bet nesiseka, mat Gabrielės mėgstamiausias šių dienų eseistas pažymėtas Granausko pavarde – mūsų knyginės patirtys šiame kontekste išsiskiria. Be to, ji veterinarė, todėl mato mane kaip gyvulį, kurį reikia kuo greičiau utilizuoti. Siūlo įvairių būdų: tvartų, kavinių, barų. Šie žvėriškai taiklūs pasiūlymai mane supykina, tad, kaip esu įpratęs silpnumo akimirkomis, iš kišenės ištraukiu komunikacijos priemonę ir skambinu draugams (visiems – nenustatyta eilės tvarka). Deja, moteris, kaip yra įpratusi, sugriauna mano iliuzijas – tu neturi draugų, atsipeikėk!!

– – –
Veikiausiai sapnuoju.

Regiu, kaip į K.auną iš Klaipėdos, Vilniaus ir kitų miestų traukiniais, autobusais ir nedideliais sulankstomais prozos lėktuvėliais imigruoja jauni ir K.uriantys. Kiekvienas jų turi raštą, kuriame nurodyta: „Kartu praleisime savaitę, kasdien vargsime kūrybinėse dirbtuvėse, skaitysime ir diskutuosime apie K.afką, o vėliau (jau savo tekstais) bandysime pelnyti Lauryno K.atkaus palaiminimą ir šeštadieninių klausytojų ausis.“

Sapnas ryškėja. Matau unikalų Kauną: Vilniaus universitetą, Vilniaus dailės akademiją, Vilniaus gatvę, žmones iš Vilniaus (gal tik spauda ne Vilniaus, net ne Lietuvos, o – Kauno)... Tyša! Ausyse kažkas zvimbia. Juk tai Zingeris iš autorinio vakaro transliuoja žinutę: „Šis miestas tik degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos.“ Turiu savaitę apdoroti žinutę ir įvertinti situaciją.

Galiausiai praveriu burną, norėdamas įkvėpti daugiau oro: ar būtina rašyti Kafkiškai?.. Atsakymas neigiamas, nes galima rašyti visaip: Kandžiai, Klasiškai, Katkiškai — kaip tik tavo sąmonė ir sąžinė leidžia. Atsikvepiu lengviau, gardžiai kvėpuoju, nors kažkada, (ne)suprantama, turėsiu nustoti. Visi tikim — ne šiandien. Tikėjimo vedami išeiname į bohemišką ekskursiją po naktinį Kauniečių gyvenimą. Turime profesionalų gidą – eilėraštininką, knygų ir Kauno apžvalgininką Marių Plečkaitį. Jis mums rodo vyninę, kur didysis Patackas kantriai saugo duris. Jei užeitume, veikiausiai paprašytų Lauryno pasidalinti mūsų merginomis. Nieko nebus, Gintarai, mes jauni ir taupūs – žingsniuojame toliau. Aplankom legendinį Skliautą, Džemo pub‘ą, Pankus, skaniausius sumuštinius kepančią Boškę, vėliau grįžtame į Kultūrą, gal net ne vėliau, matau tai blankiai, visai nebeatsekdamas chronologijos. Nieko keisto, juk Kauno namų vynas teka mano skruostais, o gyvybe prisotinti apyniai išmaišo vidurius. Ramunė pataria pasisaugot, mat pas ją jau užsiveisė Kaspin(i)uotis — vilties išsigelbėti nėra. Mums darosi neRamu, jos besiklausant, nors ir patys kartais susiprantam esą beviltiški.

„Kas būtų, jeigu būčiau šlapdriba?“ – tarsi papildomą atšaką egzistencializmui pasiūlo K., sujaukdamas mano sapną ir ikitolinį mąstymą. Sėdime visi ratu ant per daug patogių kėdžių ir varvame įvairiausiais žodžiais. Paprastas žmogus pagalvotų, gyvena šitie fantastikoj (na, papildykim paprastą žmogų — groteske). Suprastume mes jį, gaila, nesupranta jis mūsų, kurių padėtis, pasikartosiu, beviltiška. Juolab kad vos per kelias dienas turime ištaisyti visus pasiseilėjimus ir įmantrias blevyzgas. Na, Aistė mane patikslintų: penktadienis – Seilėtekio diena.  Panašiai taip ir tikslinome vieni kitus, nors nuo absoliutaus tikslumo, deja, dar ir šiandien keletas Faeroso planetų mus skiria.

Pulsuoju toliau, šiame mieste jaučiuosi iš tiesų gyvas, o tai būtent ir suponuoja pats miestas, juokais pasiūlydamas Vidui prisiminti faršą, kaip gryną visuomenės mėsą. Būtent Kauno grynumas mane kaip reikiant sužavi, o R. Rakausko fotografijų parodos dėka netgi pritrenkia — čia ir prieš dešimt, ir prieš keturiasdešimt metų buvo išraiškingai gyvenama. Kai kas išliko, visokie seni užrašai (kavinių, kirpyklų, įstaigų pavadinimai; pavardės memorialinėse lentose); septyniolika metų tą pačią techniką ir kosmetiką naudojanti spaustuvininkė, užsidariusi nuo pasaulio tualeto dydžio kambarėlyje (ateidamas turi spustelti skambutį ir įsisprausti į vidų); paslaugų teikėjai be elementarių galimybių (kitoj spaustuvėj, paprašius atsispausdinti meno kūrinį, mums buvo pareikšta, kad nesvarbu, jog yra ir internetas, ir technika – mes neteikiam tokios galimybės!); platus, pigiomis kainomis papuoštas skveruose pasislėpusių užeigų meniu; trys prie Arkikatedros stūksančios vielingojo telefono būdelės, sugrąžinančios praeitį tiesiai tau prieš akis... Na, gal tik tų žmonių, kalbėjusių, nesugrąžinančios.

Prisimenu, per paskutinę (literatūrinę) vakarienę mes daug kalbėjome.

Atrodė, netgi Kafka mūsų jaunam būry nesijautė svetimas.   

Taukšt!

– – –
Atsipeikėjau tik rytą. Pasirodo, moteris, kaip dažnai nutinka, apgavo. Mat – turiu draugą. Jo vardas Saulius. Jo namai ant žaliojo Kalno. Jo pavardė prasideda raide K...

Gal... Supažindinti? Tai tikrai paprasta: visi čia paminėti vardai ir kitokie intertekstai yra aliuzijos į kūrinius, kuriuos netrukus išvysite kultūrinėje Lietuvos (!) spaudoje. Rodos, netgi prierašas nesusapnuotas bus: „Šis tekstas dalyvavo kūrybinio rašymo dirbtuvėse „Rašyk kaip K.“ Kaune lapkričio 7–12 dienomis“.

...o aš einu dar mažumėlę pasnausti. Įkrisiu į aštrų, laiką ryjantį tarpą lovoje. Iki kitų susitikimų, mylimieji.