2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Antanas Šimkus. Kultūros naujienų savaitlaiškis (zuikiškai)

2011-11-18
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai 
Dailininkės Jurgos Šarapovos kūriniai

Sveikas, mielas skiautinėtojau,

savaitė nuliuoksėjo kultūros laukais kaip tas triušis iš kūrinio apie Alisą Kreivų veidrodžių šalyje, o kad lietuviškiau būtų, rašau, jog lapkričio nurudusiom pievom skuodžia trejetas zuikių – ir vardus jiems turiu – Striukis, Bukis ir Beuodegis.

Štai tas – iš kairės, kuris amžinai skundžiasi, kad jam striuka su laiku, pinigais, tekstais, jėgom, projektais, – žinoma, yra Striukis. Jį atpažinsi iš greitakalbės ir nusilaksčiusio žvilgsnio.

Tas per vidurį, kuris vis stabčioja, neryžtingai apsidairo sutrikusio pusamžio inteligento žvilgsniu, o paskui staiga vėl šoka bėgti zigzagais, blaškosi nuo vienos idėjos prie kitos, vėl stabčioja, padūsauja pakrūmėj, vis kartodamas „nieko nesuprantu“, „nežinau“, – taigi, tas zuikis, žinoma, yra Bukis.

Na, o trečiasis ilgaausis, bėgantis va ten, iš dešinės, vadinamas Beuodegiu. O Beuodegis jis dėl to, kad dėl silpnų nervų yra visiems stipresnių nervų žvėrims pasižadėjęs padaryti gausybę kultūrinių projektų, atsakyti į tūkstančius laiškų, parašyti begalę straipsnių, o laisvalaikiu kurti eiles, bet, žinoma, nieko nepadaro, ir nuo to jam svyla uodega. Užtat jis jos ir neturi.

Nepaisant to, kad zuikiai pristatyme ir neatrodo labai patikimi, kad visi jie – ir Striukis, ir Bukis, ir Beuodegis – stengiasi apibėgti kultūros laukus, o ką pamatę – bičiuliškai perpasakoti. Ir dėlto, ko gero, jie išskirtini tarp kitų skeltalūpių, kurie tą patį laiką skiria prieš žiemą didinti morkų atsargas.

Taigi, kur lakstė zuikiai šią savaitę? Aną ketvirtadienį Striukis parlėkė iš vienos koncertų salės sostinėje. Paskubom kažką paniūniavo portugališkai. Kai perklausiau, apie ką jis čia, teatsakė, „dalyvauti reikėjo, kai Maria Joao ir Mario Laginha koncertavo“.

Bukis tuo metu gilinosi į biurokratines naujienas. Pavyzdžiui, sako Bukis: „Ar žinojai, kad šiais metais pasaulio knygų sostinė yra Buenos Airės? O kitais metais – Jerevanas?“ Ne? Tai bukas esi, sako man Bukis. Ir priduria: „Va, o 2014 metais Knygų sostine gali tapti Vilnius“. Paklaustas, o kam to reikia, Bukis tik atsako: „klausk Beuodegio“ ir nuskuodžia tolyn.

Beuodegis į jokias užklausas neatsako. Tik vėliau sužinau, kad buvo teatro terapijos kurse. Vaidino, pasak jo, save. Paprašytas patikslinti, ką iš tiesų vaidina, piktai išrėžia – „aišku, kad seną kultūros vilką“. Bando užkaukti, bet nelabai jam pavyksta, tad pasitenkina vilkišku žvilgsniu. Tiesa, kiškiško žvairumo ten daugiau...

O kokiais žvilgsniais vieni kitus varsto įvairių tarybų, įstaigų koridorių vilkai ir vilkeliai, kai kalba sukasi apie kultūros projektų finansavimą. Reorganizuojami fondai, steigiamos tarybos, o kas keičiama, neaišku net ekspertams iš užsienio – purto galvas ir oposumas, ir pingvinas, ir kojotas. Kas nutinka, kai kultūros pasaulyje kalbama teisine kalba, kokia pabaisa ji pavirsta“, – stebisi Striukis su ašarom akyse. Apkaltinčiau jį sentimentais, bet ir pats jaučiuosi nesuprantąs, kas ten darosi. Kaip koks Bukis.

O pastarasis liūdi, sužinojęs, kad tikrieji Rytų Europos kovotojai su komunistiniu režimu išeina anapus. Bandau guosti Bukį mintimi, kad šį pasaulį lygiai taip palieka ir kovotojai už komunizmą. Jis tik atsidūsta ir sako: „Nežinau.“

O Beuodegis tuo metu šniukštinėja, ką gero gali atnešti skandinaviškoji knygų kultūra. Šį sykį galima pasidairyti plačiau po Šiaurės šalių bibliotekas. Pagrindinė šių metų tema – humoras. Ką gi, proga pasitikrinti ir palyginti su savuoju...

Na, Striukį, rodos, stveria šiaurietiška depresija. Gal persižiūrėjo „Scanoramos“ filmų, o gal tiesiog prisiskaitė tekstų apie vienatvę. Vieną tokį ir „Bernardinai.lt“ languose buvo iškabinę.

Prasiblaškymui Bukis nušuoliavo į keletą galerijų. Pirmiausia „Arkoje“ apžiūrėjo parodą dailininkų, kurie kadaise bandė blaškytis po Europą, – studijavo, tapė, gyveno Prancūzijoje – paskui grįžo, arba bent jų darbai dabar yra grįžę.

Vėliau užsuko į Vilniaus dailės akademijoje eksponuojamą Naglio Karvelio personalinę parodą, patampė ūsą, palapsėjo ausim ir šoktelėjo iki M. Žilinsko galerijos Kaune – ten menininkė Beili Liu pristato „Raudono siūlo legendų ciklą“. Ir grįžo iš Kauno Bukis beveik laimingas.

Beveik toks pat laimingas, kaip ir Beuodegis, kuris spjovė į visus projektus ir paganė akis į „Pasėlius“, aprašytus Linos Žalytės. Gražus ir geras tekstas, nuskaidrinantis.

Striukis apžiūrėjo Kęstučio Grigaliūno instaliaciją, kurią matė ir „Bernardinai.lt“ žmogus Zigmas Vitkus. Reikia įprasminti praeitį ir taip. Tai – atminties restauratoriaus darbas. Ir galbūt tai ir pati prasmingiausia veikla.

Bukis tuo metu žvalgėsi į rytinius Lietuvos kaimynus. Kultūros ministras džiūgavo, kad Lietuva Ir Rusija galės plėsti kultūrinį bendradarbiavimą. Vienas iš sėkmingesnių pavyzdžių – teatro sritis: Maskvoje gerbiamas režisieriaus R. Tumino darbas.

Beuodegis tuo metu nuo biurokratinių debesų slapstėsi knygų miške. Trečioji Jean-Claude Carrière'o ir Umberto Eco knygos ištrauka jam paliko ne menkesnį įspūdį nei dvi pirmosios. O recenziją apie Alfonso Bukonto eilėraščių knygą perskaitė daugiau iš inercijos.

Užtat reportažas apie Roberto Danio pomirtinei poezijos rinktinei skirtą vakarą Beuodegiui paliko neišdildomą įspūdį. Net primiršo savo beuodegystę trumpam, visus formalius ir neformalius pažadus. Poezija išlaisvina net zuikišką prigimtį.

Nors Striukis sakė, kad muzika išlaisvina ne menkiau. Ir dar sakė, jog galima tuo įsitikinti skaitant pokalbį su smuikininku Martynu Švėgžda fon Bekeriu.

Bukis skeptiškai pažiūrėjo į tą klausimą, pasakė tradicinį „nežinau“ ir įsiskaitė straipsnį apie Lauryno Katkaus monografiją. Vėliau susidomėjo kūrybiniu seminaru, vedamu to paties literatūrologo ir poeto. Paskaitė vieno iš seminaro dalyvių darbą. Susimąstė... Ėmė svarstyti galimybę pats atvykti į tokį seminarą... Parašytų kokį eilėraštį paskui... „Nes dabar kaip koks netikras zuikis jaučiuosi“, – sako Bukis, žvelgdamas, kaip Beuodegis velkasi kostiumą – iš anksto žiūri, ar dailiai guli – juk kitą savaitę eis į dramaturgijos festivalio „Versmė“ pjesių skaitymus.

Žinoma, tai jau ateities planai. Daug kas dar gali nutikti. Gal, kaip Rimantas Kmita rašo, dar gaus šaukimą į teismą nei iš šio, nei iš to.

Tačiau kol kas zuikiai laisvi. Va, lekia trise per temstantį kultūros lauką, lekia. Kaip jau sakiau, tas iš kairės – Striukis, per vidurį – Bukis, dešinėj – Beuodegis... Kartojuosi, sakai? Sakai.

Bet tai ir yra džiaugsmas – matyti zuikius, bėgančius per kultūros lauką. Bent tris. Va, Binkis, sako, kita proga jų ir šimtą yra matęs...

Pasisekė.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

KULTŪROS SKIAUTINIŲ SAVAITLAIŠKIS

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Johno Dos Passos romanas „Manhatano stotis“

„Manhatano stotis“ lyginama su James’o Joyce’o Ulisu. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Sinclairis Lewisas šį romaną pavadino „pirmos svarbos kūriniu... Naujos rašymo mokyklos aušra“.