Lietuvos visuomenė yra tarsi sunkus ligonis. Stebime žmonių susipriešinimus, pykčius, neatlaidumą, girdime sunkius, vienų kitiems žeriamus kaltinimus. Per Lietuvos padangę ritasi tarsi audros debesys.

Kaip atsirado šis susipriešinimas ir kas jį kursto? Kaip iš jo išsivaduoti? Tai klausimai, į kuriuos reikia surasti atsakymus, nes jų nesuradę turėsime labai didelių, ne tik dvasinių, bet ir medžiaginių nuostolių.

Žmonių supriešinimą iš dalies esame paveldėję. Komunizmas buvo kuriamas ant marksizmo pamatų, kuriuose buvo įrašyta klasių kova. Draugai buvo tik komunistų partijos nariai ir tie, kurie klusniai vykdė jos nurodymus. Kiti buvo priešai ir su jais buvo kovojama. Pusė amžiaus, praleisto tokioje žmonių supriešinimo atmosferoje, negalėjo praeiti be padarinių. Argi nepastebime šiandien žmonių skirstymosi į savus ir svetimus? Saviems daug kas leidžiama ir užsimerkiama prieš jų daromus nusikaltimus, o nesavi paliekami nuošalyje.

Daug susipriešinimo visuomenėje atsiranda dėl neatsakingos partijų veiklos, kai kalbama ne apie pozityvią veiklą, ne apie tai, ką gero ketinama nuveikti Lietuvos žmonėms, bet dažnai siekiama suniekinti savo oponentus. Žmonės tiesiog skundžiasi: ateina rinkimai ir iškart visuomenėje padaugėja susipriešinimo.

Tačiau viena iš pačių svarbiausių susipriešinimo priežasčių yra teisingumo pažeidimas siekiant nesąžiningai praturtėti ir pažeidžiant kitų teises. Akivaizdus neteisingumas kelia teisėtą žmonių pyktį.

Pykčiai ir susipriešinimai kuria slogią atmosferą, panašią į tą, kurią galima aptikti nelaisvės vietose tarp kalinių. Tarp jų neįmanomas normalus žmogiškas bendravimas. Panašiai visuomenė pradeda vegetuoti ir tampa lengvai pažeidžiama, kai joje stokojama meilės ir pagarbos vieni kitiems. Iš tikrųjų esame patekę į aklavietę. Atgauta laisvė turėjo atnešti išsivadavimo džiaugsmą, deja, dažnai jo nejaučiame. Kur išeitis?

Jėzus Kristus atėjo į žemę ne kaip vienas iš daugelio žmonijos mokytojų, bet kaip Gelbėtojas. Jis gelbsti žmones ne tik vesdamas juos į amžinąjį gyvenimą, bet ir padėdamas jiems laimingai gyventi čia ir dabar. Kaip?

Gilindamiesi į Kristaus Evangeliją, joje lengvai pastebime meilės radikalizmą. Meilė iškeliama kaip didžiausia vertybė, turinti tapti esmine kiekvieno tikinčiojo į Kristų žmogaus žyme.

Kalno pamoksle randame tokius Jėzaus žodžius: „Palaimintieji gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.“ Vadinasi, norėdamas būti tikras Jėzaus sekėjas, privalai savo gyvenimą statyti ne ant savimeilės, bet ant meilės ir gailestingumo pamato.

Kristus iš savo sekėjų reikalauja labai daug: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 44–45). Kartais šis reikalavimas atrodo sunkiai įvykdomas, tačiau tik tokia meilė gali keisti neapykantoje paskendusį pasaulį.

Kartą Jėzus mokė savo mokinius melstis. Jo išmokytoje maldoje „Tėve mūsų“ yra šie žodžiai: „Tėve... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Jėzus moko prašyti Dievo gailestingumo tiek, kiek žmonės patys yra gailestingi kitiems. Būdami negailestingi ir neatlaidūs, mes drauge negalime tikėtis Dievo gailestingumo.

Gailestingumas, į kurį mus kviečia Jėzus Kristus, privalo tapti nuolatine mūsų gyvenimo nuostata, kurios niekuomet negalima atsisakyti. Jėzus kalba: „Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas 'Gailiuosi', – atleisk jam“ (Lk 17, 3–4).

Niekas neišgydys mūsų dvasios, jeigu nepriimsime į savo širdis šio Evangelijoje skelbiamo meilės radikalizmo. Be Kristaus Evangelijos, nėra kitos jėgos, kuri keistų žmonių širdis. Nuo kiekvieno iš mūsų priklausys, ką aplink save skleisime. Juo daugiau savo aplinkoje skleisime gerumo ir meilės dvasios, tuo geriau jausis mus supantys žmonės ir tuo mažiau mąstys laimės ieškoti svetur.