Atsakymų ir apibrėžimų apie tai, kas yra laisvė šiandien galime sutikti pačiose įvairiausiose vietose: nuo internetinių citatų svetainių ar knygelių paaugliams iki ištisų filosofinių ar ekonominių veikalų. Šiame straipsnyje norėčiau labiau aptarti tai, ką mes kas dieną kalbame ir ką girdime apie šį sudėtingą ir, mano akims žiūrint, vertingiausią mūsų gyvenimuose reiškinį.

Pirmiausiai norėčiau pabrėžti vieną labai svarbų dalyką. Kalbėdami apie laisvę neretai žmonės nesusikalba. Taip yra dėl to, jog iš esmės jie vadovaujasi skirtingomis prielaidomis aiškinant laisvės turinį. Vieni kalba apie laisvę „nuo“, pavyzdžiui, laisvę nuo iš pašalies primetamos įtakos. Kiti gi kalba apie laisvę „kam“, pavyzdžiui, laisvę turėti tam tikrų gėrybių. Tai pakankamai plačiai savo darbuose yra aptarę tiek Rygoje gimęs liberalizmo filosofas I.Berlinas, tiek Nobelio premijos lauretas, Austrijos ekonomikos mokyklos atstovas F.von Hayekas. Abu jie prieina išvados, jog būtent laisvė „nuo“ arba kitaip dar vadinama negatyvioji laisvė yra tikroji laisvės prigimtis, bylojanti apie realų savarankiškumą ir laisvę nuo bet kurios rūšies pašalinės įtakos. Taip laisvę suvokiu ir aš.

Apsidairius aplinkui ir įsigilinus į mintis, kurias girdime ir žodžius, kuriuos patys kalbame viešai, nesunku pastebėti, kad mus neretai supa sunkūs neapykantos debesys. Čia, žiūrėk, pasitaiko proga kažką sukritikuoti, čia pavyksta viešai apspjauti politinį oponentą, čia šiaip sau profilaktiškai ką nors be teismo nuteisti...  Bėgant laikui, imi ir pavargsti nuo nesibaigiančių plepalų, nebenori įsijungti interneto (jau nekalbu apie televizorių) ir tuo labiau žinoti, kas vyksta tavo gyvenamoje valstybėje ar kas darosi tavo kieme, nebenori gatvėje sutikti savo klasiokio (jau nekalbu apie giminaitį). Taigi tokiomis sąlygomis mes gyvename. Gyvename ir priprantame, čia užaugame, mokomės, pradedame dirbti, tampame visuomenės dalimi, auginame vaikus ir ratas iš naujo sukasi.

Ir šiame rate nepanorėjęs prisistatyti interneto komentatorius paklausia: ar už tokią laisvę mes kovojome? Ar dėl to mes po tankais be ginklų gulėme? O šis klausimas, tai raktas, atidarantis milžinišką Pandoros skrynią. Ir lipa iš jos įvairiausios istorijos apie per didelę laisvę, kapitalizmo ir laisvosios rinkos monstrus, emigracijos ir imigracijos baubą, ir, be abejo, niekšus, pašlemėkus ir vagis – kaip be jų – politikoje.

Mūsų karuselė jau visai įsisiūbuoja, tačiau štai ima ir atsiranda tų, kurie staiga ištaria: „aš tikiu žmogaus gerumu“. Tikėjimas žmogaus gerumu, be abejo, reikalauja tam tikros sąlygos. Ji paprasta, aiški net penkiamečiam vaikui, tačiau labai sudėtinga mūsų gyvenamai sistemai.  O sąlyga tik viena – laisvė. Laisvė veikti, laisvė konstruoti savo gyvenimą, taip, kaip to nori, nesitaikant su iš šono primetamomis korekcijomis, nesvarbu, ar tai būtų mokesčių sistema, ar šeimos koncepcijos klausimai.

Čia mane iškart užpuls kritikos banga: kas per daug, tas nesveika, negalima suteikti per daug laisvės, o kaip gi paprastas žmogus? Paprastas žmogus greičiausiai sutiks, kad kito laisvė pasibaigia ten, kur prasideda jo, paprasto žmogaus, laisvė. Kaip ir jis, paprastas žmogus, negali lipti kitų laisvės sąskaita aplinkiniams per galvas.

Dabar jau galime pritaikyti britų mąstytojo J.S. Millio suformuluotą žalos principą: vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Tuo ir vadovaujasi liberalai. Taigi galiausiai prieiname išvados: liberalizmas byloja apie laisvę ir atsakomybę.

Pastaruoju metu madinga koreguoti laisvės sąvoką, priduriant žodį „atsakomybė“, tarsi laisvė savaime nesuponuotų atsakomybės, tarsi atsakomybė būtų kažkoks papildomai perkamas kompiuterio priedas, nieko bendro neturintis su kompiuterio prigimtimi: nori perki, nori ne. Gaila, nes tie, kurie taip mano, klysta.

Liberalios minties atstovams (nors kai kurie filosofai su manimi šioje vietoje ginčytųsi) priskiriamas dabartiniame Kaliningrade gyvenęs ir – šaltiniai kalba – lietuviškai mokėjęs vokiečių filosofas I.Kantas, kalbėjo apie kategorinį imperatyvą. Jis byloja, apie tai, jog žmogus turėtų elgtis taip, kad jo elgesio maksima taptų visuotinai taikomu elgesio principu. Su I.Kantu, ko gero, nesiginčytų ir dvasininkas, Jėzaus Kristaus mokytas, kad turime kitiems daryti tai, ką norime, kad mums darytų.  Argi ne apie atsakomybę šios idėjos kalba?

Nežinau, kas ir kodėl nutrynė atsakomybę nuo laisvės sąvokos, bet akivaizdu, kad Lietuvoje liberalios minties politikai stengiasi tarsi reabilituoti devalvuotą liberalizmo sąvoką. Čia jums prisistato sveiko proto dešinieji, čia atsiranda ir atsakingas ar krikščioniškas liberalizmas. Susidaro įspūdis, jog kaip 1968 m. Čekoslovakijos komunistai siekė sukurti „socializmą žmogaus veidu“, taip šiandien Lietuvos liberalai siekia kažko panašaus.

Liberaliam žmogui, deja, tai nėra džiugi išvada. Čia tarsi imame sutikti, kad kažkas su liberalizmo įvaizdžiu yra negerai, jį tarsi reikia „sužmoginti“. Netgi štai šiame straipsnyje pradedu jį statyti greta, ko gero, pačios neteisingiausios pasaulio ideologijos – socializmo! O juk būtent liberalizme visa ko pradžia yra individas, o juk būtent liberalizme svarbiausia yra ne komuna, ne banda, ne valstybė, o žmogus!

Kai kas dažnai sako: jūs, liberalai, esate uzurpavę laisvės sąvoką. Norėčiau atsakyti: nekalbėkime apie retoriką ir neva pasisavintas sąvokas, neva pasiglemžtas vertybes, kalbėkime apie darbus ir rezultatus. Kol kas retas kuris, tiek kalbantis, tiek tylintis apie laisvę aiškiai ir nuosekliai verčia ją realiais darbais.