Zenekos nuotrauka

Dainų autorius ir charizmatiškas atlikėjas Domantas Razauskas (g. 1983) aktyviai groja ir koncertuoja jau dešimtmetį. Kiekvienas jo ir grupės pasirodymas – kaskart naujas ir kitoks, nes, kaip pats sako, „prieš kiekvieną koncertą iki paskutinės akimirkos nežinau, kurias dainas grosiu. Jų prirašiau nemažai. Senos – pačiam tampa naujos, naujos – pasensta ir apdulka. Tad visada reikia spręsti kiekvieną konkrečią akimirką...“ Neišpažįsta D. Razauskas ir kokio vieno stiliaus, nes visi stiliai jam yra muzika, kurioje jaučiasi nevaržomas, todėl lengvai improvizuoja jais visais. Šiais metais improvizuotas ir pirmasis dainų albumas „Lietaus kambarys“, išleistas drauge su eilėraščių knyga „Takas į tylą“.

Pokalbis su D. Razausku apie kelią muzikos link, išsvajotą septintąjį dešimtmetį su Jimu Morrisonu ir Jacku Kerouacu priešakyje, kūrybos svaigulį, įkvėpimą, kuris lyg elektros srovė, muziką – nesudėliotą į lentynėles, bei vieną fūzo paspaudimą. Kalbina Gediminas Kajėnas.

Kokie yra pirmieji Tavo muzikiniai prisiminimai, iki šiol ataidintys galvoje?

Namuose buvo patefonas, ir tėvas labai mėgo klausytis muzikos. Čia nuolatos skambėjo „Pink Floid“, „The Beatles“, „Yes“ ir kita nemirtinga roko klasika. Iš to meto visa muzika, susiliejusi į vieną nenutrūkstančią melodiją, mano galvoje skamba ligi šiol. Atsimenu ir didžiulį Johno Lennono plakatą, kabantį virš tėvo stalo. Tiesa, tuo metu net negalėjau pagalvoti, kad pats kada nors ką nors grosiu, dainuosiu...

Apskritai muzika mane lydėjo nuo pat kūdikystės: mano močiutė, tėvo mama, visą gyvenimą dėstė dirigavimą ir net vadovavo pirmosioms Dainų šventėms. Mano mamos tėvas grojo akordeonu ir kadaise vadovavo chorui. Mano tėvas drauge su dabar žinomu poetu Aidu Marčėnu bei a. a. Sauliumi Pečiuliu aštuntajame dešimtmetyje buvo subūrę grupę „Ramapedas“ (Razauskas-MArčėnas-PEčiulis+Dainius-Aidas-Saulius), ir kol tėvai neišsiskyrė, net neabejoju, namuose jie tikrai pagrodavo. Tad su muzika aš tiesiog augau, ji buvo tapusi natūralia gyvenimo dalimi tiek kasdienybėje, tiek per šventes.

Visa mano šeima buvo daininga, turėjo puikią klausą. Išskyrus mane. Suaugusieji žiūrėdavo ir stebėdavosi – kaip čia taip yra, kad tokioje muzikalioje šeimoje toks rėksnys auga... Mano a. a. močiutė, be galo šiltas ir atlaidus žmogus, vėliau lankiusi mano koncertus, sakydavo: „Juk galima viską padainuoti gražiai, ko tu taip rėki...“ (juokiasi).

Kada pradėjai aktyviai domėtis muzika?

Iki muzikos aš ėjau aplinkeliais. Vaikystėje mane traukė ne tiek muzika, kiek angliškų žodžių skambesys dainose. Žodžių, kurių reikšmės nežinojau, bet bandydavau juos atkartoti. Tad pradėjau nuo to, kad vaikščiodavau niūniuodamas dainas pagal savo „susikurtus“ angliškus tekstus. Ankstyvojoje paauglystėje tai peraugo į norą suprasti, apie ką dainuojama, ir taip ėmiau versti žodžius. Dainos man tapo kalbos mokymosi priemone ir ypatingą dėmesį ėmiau kreipti į tekstus, apie ką dainuojama. Taip išmokau anglų, rusų kalbas. Žinoma, spontaniškai kildavo ir paaugliškų rokenrolinių protrūkių, kai garsiau skambant kokiai smagiai dainai pasiimdavau badmintono raketę ir grodavau ja lyg gitara prieš veidrodį.

Kartu su tėvu Dainiumi – baltistu, filosofu

Visą tą rokenrolą natūraliai perėmei iš tėvų?

Taip. Mano tėvai kadaise buvo patys tikriausi hipiai, todėl tokią muziką, maišto dvasią, esu paveldėjęs iš jų. Augau gan keistoje aplinkoje: vieni seneliai – labiau „raudonieji“, kiti – labiau „žalieji“, ir toje aplinkoje buvo daug nutylėjimų, paslapčių bei nesusikalbėjimų. Tačiau kaip tik mano tėvai buvo to laikmečio žmonės, kurie savaip ėmė protestuoti prieš nusistovėjusią tvarką, ir tai natūraliai man persidavė ne tik per muziką ar gyvenimo būdą, tačiau ir nuolatinius kraustymusis iš vieno buto į kitą. Buvo, žinoma, įvairių ir gan sudėtingų situacijų, kurios tyliai augino kamputyje pasislėpusį žmogų, savo galvoje apmąstantį tai, kas vyksta.

Kalbant apie muziką, be jokios abejonės, didžiausią įtaką man padarė tėvo bei motinos skonis – „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“, „The Beatles“, „The Doors“, Bobas Dylanas, visas klasikinis rokas, art-rokas, psichodelika, džiazas... Yra daug prisiminimų, kai pirmą kartą paleidus kokius dorsus motina susijaudinusi prašydavo išjungti, nes jai tai kažką primindavo, o tėvas ragindavo klausytis, nes tai yra „tikra muzika“. Natūraliai kildavo klausimas: kodėl? Ir nors logiško atsakymo tuo metu nerasdavau, supratau, kad tai be galo svarbu jiems abiem: „Hmmm, Morrisonas, įdomu, vadinasi, kažkas čia yra...“ Taip atsirado noras domėtis ta muzika, klausytis, patirti, suprasti. Tai buvo muzika, kuri veikė ir keitė. Ir ne tik mane, visus žmones. Todėl ši muzika nemirtinga, priešingai nei didžioji dalis šiandien kuriamos ir nieko nekeičiančios muzikos.

Ar muzika Tau tapo galimybe kažkaip kitaip suprasti pasaulį bei patį save?

Ne kitaip, o tiesiog suprasti. Ir visiškai nesąmoningai, labiau inertiškai. Muzika man niekada nebuvo kažkas išskirtinio, tai ėjo drauge su daile, teatru, literatūra ir įvairiais kitais pažinimo bei raiškos būdais. Pavyzdžiui, klausydamasis Jimo Morrisono natūraliai ėmiau domėtis ir tuo, ką jis skaito. Taip viename interviu radau jį minint Aldousą Huxley bei Carlosą Castanedą ir iškart pradėjau ieškoti jų knygų, skaityti, nors ką ten būdamas keturiolikos galėjai suprasti... Tačiau tai buvo mano pasaulis, mano kuriamas mitas. Kita vertus, yra knygų, kurias pajusti ir išgyventi gali tik tuo metu, keturiolikos metų...

Mano paauglystė sutapo su naujaisiais „gariūniniais“ laikais – į kiemą išeiti buvo gan pavojinga, nes visur slampinėjo gaujos skustagalvių, turėdavai pažinoti kokį Slavką, mokėti jam „nalogus“ iš dienpinigių, turėti „stogą“ Viršuliškėse, žaisti krepšinį iš to, ar tave sumuš, ar ne. Dabar sunku patikėti, bet mano mokykloje tuo metu nieko nestebindavo pistoletas ar net nupjautvamzdis. Per pertraukas – klijai, „extasy“ ar kitas šlamštas...

Muzikai tai buvo pats nykiausias laikas. Tiesa, dar gyvavo „Foje“, „Bix“, „Kardiofonas“, tačiau į pirmąją eilę ėmė muštis visokie „XXL“, SEL su savo pošlumu, o jų muzika bei tekstai alsavo buku pykčiu. Staiga tapo madinga būti neapsiskaičiusiam, visišku dunduku. Niekaip nesupratau, kaip galima klausytis reivo, nes ten be ritmingo plaktuko kalimo nieko daugiau ir nebuvo. „Judink judink judink ranką, judink judink judink kūną, pats suteik sau malonumą“ – štai tokie ir panašios tematikos tekstai tiesiog ėmė dominuoti. Ir tokiais principais paremtas suvokimas apėmė toli gražu ne tik muziką. Kartais vos ne iki ašarų išgyvendavau savo vaikystės pasaulio su „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“, „Antimi“ ir „Dainos teatru“ transformaciją į tokias brutalias ir negyvas formas bei idėjas. Dauguma pasidavė bukumo madai, muzikai, tinkančiai tik fiziniam lavinimui.

Ramūno Danisevičiaus nuotr.

Tačiau mokykloje buvo keletas bičiulių, kuriems tai taip pat atrodė gan svetima. Su jais tyliai nėrėme į senojo roko, bliuzo, rokenrolo pasaulius. Tyliai, nes kartais prisipažinimas, kad klausai Lennono, galėjo kainuoti sveiką akį. Kadangi tai buvo laikas, kai dar nebuvo jokio interneto, o radijas taip pat dažniausiai transliavo muziką fiziniam lavinimui, visas šeštojo-septintojo-aštuntojo dešimtmečio rokas, perimtas iš tėvų, tapo mūsų priebėga. Kiek vėliau kasečių pavidalu mus ėmė pasiekti gero naujo roko gūsiai iš Rusijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. Buvome laimingi, kai pasirodė, kad pasaulyje ir dabar rokas vis dar kuriamas bei grojamas, tik mes mokykloje išgyvename keistą pereinamąjį sintetinės muzikos laikotarpį. Nors dabar, kai gerai pagalvoju, matyt, Aidas Marčėnas teisus, tvirtindamas, kad rokas išties mirė apie 1979-uosius. Kai lempas galutinai pakeitė tranzistoriai, o „rūgštį“ – alus.

Mokykloje mes gyvenome praėjusio laiko vertybėmis ir ilgėjomės anų dienų, mums tapusių dar vienu gražiu mitu, kuriuo nuoširdžiai tikėjome ir kuriuo gyvenome. Prisiskaitę Jacko Kerouaco, nėrėme į džiazą ir pasileidome tranzuoti. Tranzavimas iš Vilniaus į Klaipėdą su keliais bendraminčiais ir „Pink Floyd“ kasete kuprinėje mums prilygo Dino ir Selo kelionei iš Rytų į Vakarų pakrantę romane „Kelyje“. Grojome gatvėse, gėrėme vyną, mylėjome merginas, vaikiškai domėjomės įvairiomis religinėmis ir dvasinėmis praktikomis, skaitėme poeziją ir filosofiją, o išvyka keletui naktų į Kauną prilygdavo žygdarbiui, nes už ilgus plaukus čia būtinai turėdavai gauti į kailį. Savo įsivaizduojamą septintąjį dešimtmetį, kurį besąlygiškai idealizavome, bandėme perkelti į laiką, kuriame buvome. Tik tuomet kiekvienas paauglys manė, jog jis yra toks vienintelis, kad ta mūsų maža grupelė – vienintelė Lietuvoje. Vėliau pamatėme, jog tokių buvo gausybė.

Ar ėjimas kitų pramintais keliais nesikirto su savo paties autentiškumo paieškomis?

Mes išgyvenome pereinamąjį laikotarpį iš vienos sistemos į kitą, ir mums atrodė, kad mūsų tėvai, gyvenantys daugiabučiuose, dirbantys nuo aštuonių iki penkių, vis dėlto taip ir neišmoko savo laiko pamokų, neperėmė, neišsaugojo tų idealų, kurie skleidėsi „gėlių vaikų“ epochoje. Todėl atrodė, kad kaip tik mūsų pareiga yra išsaugoti ir įgyvendinti visa tai. Beveik visi mano tėvų kartos sutikti žmonės tikino, jog ši muzika, hipių idealai yra JŲ, kad viskas pasibaigė su jų karta, o jaunimas negali nei suprasti, nei patirti to grožio. Ir iš čia gimė protestas, kad tai ne JŪSŲ – MŪSŲ visa tai... Ko gero, kiekviena karta išgyvena panašų jausmą – saviniesi pats, kol pamatai, kad jau tavo vaikai tai priima kaip savo. Nors dabar visas tas skirstymas į kartas, į „jūsų“ ir „mūsų“ yra absoliučiai sąlyginis ir net absurdiškas, paauglystėje apie jį tau nori nenori primena.

Mes visi tiesiog ieškojome kažko tikro ir nesumeluoto, ko pamažu ėmė taip trūkti mūsų viešojoje erdvėje. Tai buvo mėginimai visų pirma suvokti save pačius, išmokti tą daugybos lentelę, kuri slypi kiekvieno viduje. Esu dėkingas savo tėvams, laikui ir aplinkybėms, kad nuo pat mažumės buvo postūmių domėtis, skaityti ir mėginti suprasti save, jog buvo gana skaudžių išgyvenimų, kurių niekas neaiškino, kuriuos reikėjo suvokti pačiam.


Kaip ir kada Tavo gyvenime atsirado gitara?

Nuo vaikystės mačiau gitara grojantį tėvą, dėdę, tačiau manęs tai kažkodėl visiškai netraukė. Aš norėjau būti dailininkas arba rašytojas. 1991 metų sausio 14 d. parašiau pirmąjį savo eilėraštį apie Sausio 13-osios įvykius, ir man tas žodžių dėliojimas ir skambesys pasirodė įdomus. Tuo metu taip pat lankiau dailės studiją pas a. a. Vegą Vaičiūnaitę ir aktyviai paišau. O vieną dieną iš savo dėdės Artūro Kmito spontaniškai pasiskolinau gitarą, kuri kažkada priklausė Romui Lileikiui. Dabar jau net nebežinau, kodėl – gal norėjosi klasės draugus nustebinti ar kokią anų dienų damą sužavėti (juokiasi). Kaip dabar atsimenu, dėdė užrašė keturis akordus C, Amol, Dmol, G ir pasakė, su šitais gali pagroti Romo Lileikio dainą „Svajoklis“. Suprask, pradžiai. Pasėdėjau keletą naktų prie tų akordų ir užsikabinau. Tada dėdės paprašiau parodyti ką nors daugiau, deja, kitų akordų jis nežinojo (juokiasi). Tačiau tai nesumažino entuziazmo. Nebuvo tada interneto ar kitų sparčių būdų, iš kur tuos akordus sužinoti, ir tai, kaip dabar žiūriu, išėjo į gera, nes tuomet privalėjai viską iš klausos atsirinkti pats. Man rodos, žmonėms, kurie turėjo tai pereiti savo jėgomis, lengviau sekasi improvizuoti, nes instrumentas turėjo tapti jų pačių dalimi. Dieną naktį sėdėjau su gitara, klausydamasis mėgstamos muzikos ir mėgindamas ją atkartoti. Taip ir užsikabinau.

Deja, tarp lietuviškos muzikos nelabai buvo pasirinkimo, ką groti, nes tokios dainos kaip „Svajoklis“ ir „Reikia draugą turėti“ buvo atsibodusios jau po pirmo pagrojimo. Tiesa, kai kurie „laužų“ muzikantai iki šiol nesugeba iš jų išlipti. „Foje“ dainas grojo daugelis, todėl tai taip pat greitai įkyrėjo, „Bix'ų“ taip paprastai gitara nepagrosi, tad be kelių „Anties“ dainų, tiesą sakant, nebuvo ką daugiau ir groti. Kai kažkas atnešė pasiklausyti Vytauto Kernagio, kurį žinojau iš jo šėlsmo su „Dainos teatru“, kasetę „Akustinis“, įvyko kai kas keisto. Kasetė sužavėjo ne tiek savo grožiu ar poetiškumu, kiek tuo, kad visas tas dainas galima nesunkiai pagroti! Štai kur slypi didžioji šio albumo jėga. Todėl jis nuskambėjo per visą Lietuvą. Taip Kernagis tapo Maestro. Visi mokėjo pagroti „Išeinu“, „Nemušk Žalčio“ ar „Laumės vaiką“, visi sužinojo apie „Kukutį“. O iš čia tiesioginis susidūrimas su literatūra – mhm, kas tas Martinaitis? Taip pamažu atradome ne tik Kernagį, bet ir geriausią lietuvių poeziją, besiveriančius klodus įdomiausios literatūros.

Per metus išdainavau visą Kernagį ir supratau, kad užtenka kitus perdainuoti, reikia daryti ką nors savo. Už keliasdešimt litų nusipirkau pusgyvę elektrinę gitarą ir su keliais bičiuliais sukūrėme grupę, kurią neformaliai vadinome „Dogma“ – pagal pirmas vardų raides. Būgnai grojo vieną vienintelį ritmą, kurio mums visiškai užteko, aš koja spaudžiau klaikų rusišką fūzą „Super Metal“ ir dar kas nors vis pagrodavo sintezatoriumi. Grojome a la bliuzroką, o aš kaip tik pradėjau rašyti tekstus – kuo nesuprantamesni, tuo, atrodė, geresni (juokiasi). Repeticijas, imituodami mūsų mylimus dorsus ir pinkus, darėme lyg tranzinius-narkotinius „tūsus“, į kuriuos prisikviesdavome krūvą merginų, kad būtų kam pasirodyti (juokiasi). Taip ir siūbuodavome valandų valandas, grodami vieną ir tą pačią melodiją. Dabar atrodo kvaila, tuo metu atrodė tikra.

O paraleliai ėmiau rašyti ramias akustines dainas vienai ar kitai mylimajai. Tas dainas kartkartėmis nedidelėje grupelėje pagrodavau. Ir tos dainos kai kam patiko...

Taip pamažu ir pradėjai groti vienas?

Niekas tada rimtai nežiūrėjo į jauną žmogų su gitara rankose, norintį surengti autorinį koncertą. Kreipiausi į vieną žmogų, į kitą... Garsūs bardai (nors taip tada negirdėjau jų dar vadinant) siūlė pagroti kelias dainas po jų pasirodymo, kavinės nenorėjo rizikuoti su autorinėmis dainomis, prašė šlagerių. Tada apie metus su vienu bičiuliu kaip tik grojau Pilies gatvėje visokius „Creedence“, „bitlus“, „Hiperbolę“... Galiausiai priėjau kažkokią ribą, kai supratau, kad nuo šios akimirkos noriu groti tik savo dainas. Tuo metu jų turėjau jau apie 15–20. Taigi atsisveikinęs su Pilies gatve, su Gavrošu, Nikodemu, Vildaugu, Rožyte, Suzukiu ir kitais, nusprendžiau žūtbūt susiorganizuoti koncertą. Ne pas kažkokius ten bardus, nesižemindamas ir nelįsdamas į užpakalį. Kad ir rūsy, bet savo dainų.

Koncerto metu su šviesios atminties Remigijum Audiejaičiu

Taip jau sutapo, kad maždaug tuo pat metu vienas pažįstamas Vilniuje atidarė kavinę „Balti drambliai“. Aš jį įkalbėjau duoti man šansą, o gal jis įkalbėjo mane pradėti pas jį groti, gerai jau nepamenu... Bet koncertą surengiau. Susikviečiau bičiulius, sugėrovus ir tiesiog jiems visiems pagrojau. Po šio pasirodymo poetas Marius Burokas mane pakrikštijo „daugiaaukščių mūrų bardu“. Taip viskas ir užvirė – išgirdo vieni, pakvietė kiti... Vilniaus universiteto filologyne, kur tada jau studijavau, susipažinau su aklu dainininku, fleitininku ir fotografu (!) Remigijumi Audiejaičiu, su kuriuo mūsų muzikavimas drauge tęsėsi iki tragiškos jo žūties 2007-aisiais, taip pat su daugybe kuriančių, rašančių žmonių. Natūraliai įsitraukiau į tokį kūrybinį vyksmą, kurį lydėjo nuolatinės kelionės po Lietuvą (ir ne tik) skaitant eilėraščius bei grojant dainas ir, žinoma, švenčiant...

Koncertai vis dažnėjo, dainų vis daugėjo. Su jomis, pagerintomis galingų Remio improvizacijų, su savo eilėraščių skaitymais pradėjau dalyvauti Rašytojų sąjungos renginiuose, Poezijos pavasario šventėse, bardų koncertuose. Taip viskas ir užsisuko. Vis mažiau laiko liko studijoms, vis daugiau dainų, skaitymų ir koncertų... Tik po Remio žūties trumpam viskas buvo apmirę... Tačiau Remis nebūtų buvęs Remis, jei išeidamas nebūtų trinktelėjęs durimis: mes, keletas jo draugų, surengėme atminimo vakarą, ir jo metu ten visiškai netikėtai užklydo multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, Remio net nepažinojęs... Tai buvo tarsi ženklas nesustoti, tęsti toliau. Kad ir kitaip, su kitais. Ir viskas vėl užvirė...

O dabar vienas groju jau retokai. Mano grupėje be manęs dabar dar 6 žmonės. Ne visada galime koncertuoti visi kartu. Lietuvoje tai net techniškai nėra paprasta dėl gausybės instrumentų.

Iš Tavo pasisakymų įvairiuose interviu, iš Tavo ironiškų dainų, kurias koncertų metu mėgsti skirti bardams, suprantu, jog savęs bardu nelaikai. Vis dėlto Tavo koncertai labiau primena ne roko fiestas, bet kaip tik bardiškąją atmosferą, kur žmonės susirenka ne šokti, bet klausytis.

Iš vaikystės atsimenu pirmuosius Roko maršus, į kuriuos mane vesdavosi tėvai, ir ten aš nemačiau šokančių žmonių. Visi ten ėjo klausytis „Bix'ų“, „Anties“. Argi pagal tą muziką nebuvo galima šokti? Galima, ir dar kaip... Tačiau buvo klausomasi, nes visa tai buvo daugiau nei tik judesio muzika.

O dėl termino „bardas“... Na va, pavyzdžiui, už lango eglė auga. Vienas ją gali pavadinti egle, kitas – spygliuočiu, trečias – medžiu. Visi bus teisūs, nors visi vadins skirtingai. Eglės esmės tai nepakeis. Taip pat ir su muzika. Į Sankt Peterburgą su grupe mus pakvietė į džiazo festivalį, kartu su Arturo Sandovaliu Vilniuje pristatėme reggae programą, per repeticijas, kai krenta nuotaika, imame groti kantri (juokiasi). Kviečia ir į dainuojamosios poezijos festivalius... Ir kaip kas nori, taip tas tevadina. Baisiausia, kai prisiriši prie termino, kai jis tampa etikete, ir tada ją imi visiems lipinti. Iš tokių žmonių visada norisi taikiai pasišaipyti. Dažnai girdžiu: „Ai, jūs ten, bardai, žinau aš jus, man nepatinka...“ Nors nė viename koncerte žmogus nebuvo...

Sauliaus Petreikio ir Domanto Razausko koncertai – tarp šėlsmo ir meditacijos. R. Danisevičiaus nuotr.

Ar „Antį“ galima priskirti dainuojamajai poezijai? Juk jie dainuoja ne tik pagal A. Kaušpėdo, bet ir pagal poetų eiles. Ne, man sako, „Antis“ nėra dainuojamoji poezija. Tad kas lemia, jog vienus vadiname bardais, o kitų ne? Instrumentų gausa? Irgi ne? Ir aš supratau, kad nėra tokio apibrėžimo, nes tai ne muzikinis žanras, o tam tikra intymi atlikimo maniera, tam tikras žinios perdavimo būdas. Visada gera groti, kai žmogus klausosi, o ne purtosi su alaus bokalu. Tada gali koncentruotis į kiekvieną niuansą, kiekvieną akustinį akcentą, šnabždesį ar klyksmą, nes taip nejučia gimsta dar naujos, net tau pačiam nežinomos, prasmės.

Niekada nesijaučiau bardu ir to nesiekiau. Iki šiol jaučiu paauglišką maištą prieš priskyrimą ar savęs identifikavimą su tam tikra grupe, muzikine kryptimi ar stiliumi. Ko gero, šio protesto vedamas esu grojęs ir tokioje grupėje kaip „Sportas“. Čia irgi bardai? Pasišaipydamas iš bardo sampratos, noriu pasakyti tik tiek, kad kvaila visus priskirti kažkam vienam dideliam, nes taip dingsta subtilumas. Kiekvienas žmogus yra visoks, kiekviena daina yra skirtinga, ir negali sakyti – čia dainuojamoji poezija arba – čia rokas. Rokas, džiazas, šie terminai nieko nepasako apie muziką. Reikia klausytis muzikos, o ne dėlioti ją į lentynėles galvoje.

Kita vertus, jei bardų koncertų organizatoriams tinka tai, ką ir kaip mes grojame su visomis savo triūbomis, būgnais, rėkavimais, šokinėjimais, mes mielai jungiamės ir dalyvaujame dainuojamosios poezijos koncertuose. Tačiau mes nedainuojame poezijos, tik dainų tekstus... Aš puikiai skiriu, kur eilėraštis ir kur daina. Atvirai pasakius, tos bardiškos etiketės jau nusibodo. Mano tėvas vis ragina pasiimti elektrinę gitarą, prisijungti fūzą, ir jau tada viskas paaiškės, nes bardą nuo nebardo skiria vienas fūzo paspaudimas. Ir, ko gero, jis yra teisus (juokiasi). Aš taip ir padarysiu.

Ar galima pasakyti, kad aštuntasis dešimtmetis buvo herojų laikas, kai jauni žmonės su gitaromis ar gėlėmis rankose keitė ne tik save pačius, bet ir pasaulį. Kaip manai, kas nutiko su herojais šiandien? Kur jie? Kas jie?

Tibeto skvere, Vilniuje. Gatvės muzikos diena, 2010. D.Jurevičiaus nuotr.

Kaip sakė Bobas Dylanas, „Don't follow leaders“ („Nesek paskui lyderius“). Tad dirbtinių herojų, gink die, nereikia. Jų ir taip užtenka. Kiekvienas laikas turi savo klounų, cinikų, politikų, savo dainių ir išminčių. Tik ateityje atsimenami ne visi.

Man, gimusiam devintojo dešimtmečio pradžioje, sunku kalbėti apie aštuntąjį dešimtmetį. Viena aišku, tada muzika buvo nauja, gaivi. Tada galėjai eksperimentuoti, paleisti įrašą iš kitos pusės, ir tai buvo atradimas! Visa, kas kuriama dabar, tėra pakartojimai, atspindžiai to, kas jau yra buvę. Ir tai nėra taip jau blogai. Tai reiškia, kad dabar visą dėmesį galima skirti ne formai, ne muzikos „įdomumui“, bet esmei, šviesai, iš kurios ji randasi. Dabar kiekviena gėlė ar idėja akimirksniu tampa „treidmarku“, „brendu“, tad su kažkuo kovoti ar šūkauti „Mes už taiką pasaulyje!“ nėra labai protinga – akimirksniu atsiras tas, kas nekaltą lozungą pavers pinigais. Kas belieka? Tyliai daryti savo, tobulinti metaforą iki spindesio – mąstantysis ją supras.

Kita vertus, dabartinis laikas – intertekstų laikas. Literatūroje intertekstai tapo absoliučiai neišvengiami ir be galo žavūs, muzikoje kol kas dar ne visi juos suvokia ir girdi, tam reikia būti neblogai „apsiklausiusiam“. Priešingu atveju atsiranda visokių kaltinimų plagiatais, autorinių teisių pažeidimu ir panašiomis nesąmonėmis... Autorinės teisės už C-Amol-Dmol-G!!! Autorinės teisės už „Aš tave myliu“. Bet ateis galas ir tam. Muzika ir apskritai visa kultūra neturi nieko bendra su pinigais, pelnu ir teisėmis. Su tuo bendra gali turėti tik kultūros eksploatavimas. Ir protingi žmonės visada turėjo vidinę ausį atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas sukurta pardavimui. Net jei tai įvyktų ir po kūrėjo mirties...

Stambioms įrašų kompanijoms ateina galas, muzikos industrija transformuojasi, ir po truputį ima pildytis mano svajonė, kad visa muzika galiausiai būtų nemokama viename globaliame tinkle. Tad mūsų laiko herojus yra internetas. Šlovė jam. O šiaip tai, kokie dar herojai, kai už lango Kalijuga? (krizena)

Nuotrauka iš albumo/knygos „Lietaus kambarys/Takas į tylą“. D. Jurevičiaus nuotr.

Pasakodamas apie paauglystę ir panirimą į savo „septintąjį dešimtmetį“ sakei, kad šalia muzikos, literatūros domino ir įvairios dvasinės praktikos. Kur Tave tai atvedė?

Nesu įgaliotas pasakyti, kur tai mane atvedė (juokiasi). Juoba kad tas vedimas nėra pasibaigęs ir niekada nepasibaigs. Nes nėra konkrečios vietos, į kurią kažkas gali atvesti. Pagaliau nėra net ir vedančiojo, ir paties vedimo taip pat nėra. Visą tą laiką aš niekur nėjau, tik sukausi vietoje aplink savo ašį. O ekrane man buvo rodoma iliuzija, kad lipu į kažkokį kalną ir kažko siekiu.

Minėjai, kad muzika yra žinios perdavimas. Ar Tu taip pat jautiesi perduodamas tam tikrą žinią?

Jokios žinios aš neperduodu, nes, jei tarčiau žinąs tam tikrą žinią, – būčiau melagis. Jokių žinių jau va kiek tūkstančių metų. Aš tiesiog dalinuosi savo patirtimi ir atradimais, perleisdamas kaip taksisto racija per save tas radijo bangas, tą informaciją, kurią transliuoja „centriukas“. Ir kol yra bent vienas keleivis ant galinės sėdynės, kurį tos bangos taip pat pasiekia, aš esu absoliučiai laimingas.

Tad kas yra Tavo dainos? Apie ką jos? Ar tai atskiras, nuo Tavęs mažai priklausantis pasaulis, kuriame veikia visokio plauko būtybės ir gali nutikti pačių netikėčiausių dalykų?

Sunku tai paaiškinti, nes kūryboje veikia visai kiti dėsniai, nepažinūs mūsų logikai. Aš žinau, kas slypi už kiekvieno dainos žodžio, ir kartu negaliu suvokti ir paaiškinti, kaip jie sulimpa į krūvą. Paprastai tariant, ten perskaitytos knygos, pamatyti vaizdai, sutikti žmonės, užuosti kvapai, menki suvokimai... Įkvepia absoliučiai viskas. Negali įkvėpti kas nors konkretaus, nes tai bet kuriuo atveju bus susiję su kažkuo, buvusiu prieš tai, o tas – su buvusiu dar prieš tai. Ta elektros srovė yra nepertraukiama – negali jos nei apčiuopti, nei paimti į kišenę įsidėti, nes prisiliesi – akimirksniu nutrenks.

Grupės nusilenkimas po koncerto Kauno lėlių teatre

Tad nėra čia jokių protu suvokiamų taisyklių, nėra pasaulių ribų... Yra dainos, kuriomis su žmonėmis noriu pasidalinti savo patyrimais, klaidomis ar įžvalgomis, kitomis – papasakoti kažkokią istoriją, kuri buvo „centriuko“ papasakota man. Dar kitomis, pasitelkus alogiškus sugretinimus, paradoksus, tiesiog pamėginti suvokti tai, kas slypi už kalbos ir mąstymo. Tai nėra informacija, kurią gali iškoduoti, tai kažkas kita...

Kvaila kaip mokykloje pasiėmus tekstą mėginti atspėti, ką rašydamas šias eilutes turėjo galvoje autorius. Kur kas išmintingiau ir prasmingiau surasti autorių savyje. Bet žodžiais to nesuvoksi, todėl ir kalbėti apie tai beprasmiška. Kiekvienas pagal savo patirtį kai ką pasiima sau, kas tą akimirką jo gali būti suprasta ir priimta.

Ar dainos, apskritai kūryba, gali padėti gyventi ne tik kuriančiam žmogui, bet ir tai priimančiam?

Ar egzistuoja filmas, jei kino salėje nesėdi nė vienas žmogus? Ar egzistuoja paveikslas, jei jo niekas nemato? Kūryba nėra kuriančiųjų ar priimančiųjų reikalas, tai yra ta srovė, kuri teka TARP. Tad dainos negali egzistuoti be jų klausytojų. Bet ar jos gali padėti? Čia jau klausytojo reikalas. Man – padeda. Aš stengiuosi, kad padėtų ir kitiems.

Kai buvau paauglys, norėjau, kad nuo mano dainų klausytojams būtų tamsiau, kad jie išgyventų mano liūdesį. Dabar noriu, kad taptų šviesiau (juokiasi). Iš esmės tik tiek gyvenime ir tepasikeitė. Tamsa virto šviesa. Tiksliau – tamsa visada buvo šviesa, aš tik žiūrėjau į ją pro labai murzinus stiklus. Iš tos šviesos kūryba ir randasi, tą šviesą neša, toje šviesoje ir pradingsta. Ir mes tos pačios šviesos link... Kaip musės.