Larsas von Trieras: „Ką aš padariau?“

Tai buvo lyg pabudimas iš sapno. Kai prodiuseris parodė filmo plakatus ir treilerį, paklausiau: „Kas čia?“ – „Tai tavo sukurtas filmas“, – sako prodiuseris. – „Tikiuosi, juokauji, nes atrodo šūdinai...“

Larsas von Trieras apie „Melancholiją“: „Ką aš padariau? Jaučiuosi sutrikęs ir kaltas. Ar tai reiškia, kad Trieras išeina?“ Christian Geisnæs nuotr.

Nesupraskite manęs klaidingai. Su „Melancholija“ visa kūrybinė komanda atsidavusi dirbo ištisus dvejus metus su dideliu malonumu. Niekam neturiu priekaištų, dėl visko kaltas aš – jaučiu, kad leidausi būti suviliojamas... Šis filmas – moterų, jis – kaip grietinėlė ant grietinėlės... Šį filmą kartais noriu atmesti kaip neteisingai persodintą organą, kaip svetimkūnį.

Ko iš šio filmo tikėjausi? Pradinis impulsas buvo stačia galva nerti į vokiečių romantizmą. Wagneris su kaupu. O gal dabar tik bandau pateisinti savo pralaimėjimą? O gal romantizmas tiesiog nepataisomai subjaurotas masinės kultūros?

Mano asmeninis santykis su romantizmo kinu yra kaip laiminga meilės istorija, ypač išskirčiau L. Visconti kūrybą – žaviuosi, kaip esminius dalykus jis iškelia virš kasdienybės smulkmenų.

O ką aš padariau? Jaučiuosi sutrikęs ir kaltas. Ar tai reiškia, kad Trieras išeina? Viliuosi, kad visoje toje grietinėlėje rasis atskilęs kaulelis, kuris nulauš netvirtą dantį... Užsimerkiu ir tikiuosi!

Ar svarbu, ką apie savo filmą mano režisierius?

„Melancholijos“ filmavimas. Christian Geisnæs nuotr.

Toks režisieriaus filmo palydėjimas išmuštų iš vėžių turbūt ne vieną žiūrovą, tik ne L. von Triero atveju. „Pristatydamas filmą jaučiau, kad turiu rašyti apie „Melancholijos“ silpnąsias vietas – juk gali būti, kad pirmą kartą sukūriau filmą, kuris man nepatinka“, – provokuoja pats režisierius, paprastai nevengiantis demonstruoti meilės savo paties kūrybai.

Nepaisant savotiško sąmyšio ir nesusikalbėjimo tarp režisieriaus, filmo prodiuserių ir kino kritikų, negailinčių nei kandžių pastabų, nei liaupsių naujausiam Triero darbui, jis sėkmingai keliauja per viso pasaulio kino ekranus ir skina laurus kino festivaliuose.

Taigi kokią žinutę mums siunčia artėjanti „Melancholijos“ planeta?

Pasaulio pabaigos saga – ne apie pasaulio pabaigą

„Melancholija“ – pasaulio pabaigos saga su fantastikos elementais. Tiesa, nors filmas dažnai priskiriamas mokslinės fantastikos žanrui, fikcijos čia tėra tiek, kiek fantastinis į Žemę skriejančios planetos, pavadintos „Melancholijos“ vardu, faktas.

Ir nors šios kino juostos komunikacijos agentūra pristato „Melancholiją“ kaip subtilų ir gražų filmą apie pasaulio pabaigą, tiek pats režisierius, tiek greičiausiai kiekvienas žiūrovas po filmo pasakytų, kad ši kino juosta pasakoja anaiptol ne apie apokalipsę.

Asmeninės patirtys kuriant filmą neabejotinai padėjo tiek režisieriui, tiek pagrindinėms aktorėms – visi jie išgyvenę depresiją. Christian Geisnæs nuotr.

Režisierius pripažįsta, kad filmas gimė iš asmeninės patirties. Kaip pasakoja L. von Trieras, scenarijaus rašymas privertė jį kasdien keltis ir dirbti, o kartu ir sveikti iš depresijos, kuri kamavo pastaruosius metus.

Būtent terapeuto pastabos apie asmenybių skirtumus ir jų reagavimą į kritines situacijas inspiravo „Melancholiją“.

L. von Trieras filme per dviejų seserų – Kler (vaid. Charlotte Gainsbourg) ir Džastinos (vaid. Kirsten Dunst) – personažus analizuoja melancholikų (depresija serganti Džastin) ir normalių žmonių (Kler ir jos šeima) elgesį kritinėje situacijoje – artėjant „Melancholijos“ planetai, kuri skrieja Žemės link ir į pražūtį ketina nusinešti visą planetą.

Vestuvės Džastin – ritualas, galintis padėti grįžti į „normalų“ gyvenimą. Christian Geisnæs nuotr.

Kino juostos centre – dviejų seserų istorija. Depresija serganti jaunėlė Džastin filmo pradžioje iškilmingomis vestuvėmis romantiškoje pilyje bando „kabintis“ į gyvenimą ir būti kaip visi – ištekėti, įsimylėti, kurti šeimą ir gyventi normalų gyvenimą. Padėti jai bando vyresnioji sesuo Kler.

Tačiau paaiškėjus apie neišvengiamą Žemės susidūrimą su „Melancholija“, ištrūkusia iš savo įprastos orbitos ir skriejančios tiesiai į mūsų planetą , regis, viskas apsiverčia – Kler pasiduoda panikai, tuo tarpu melancholikė Džastin nurimsta ir perima kontrolę.

Larsas von Trieras: „Įdomu ne kas nutiks, o kaip“

Kaip viename interviu apie savo suvaidintą personažą sako pati aktorė Charlotte Gainsbourg, atrodo, kad dėl artėjančios pasaulio pabaigos įtampos serga ne Džastin, bet Kler. „Ji negali susitaikyti su artėjančia pabaiga turėdama sūnų, šeimą, priešingai nei Džastin, kuri nieko neturi, taigi ir nebijo prarasti. Be to, melancholikė jaunėlė sesuo suvokia, kiek pasaulyje skausmo ir beprasmybės, todėl pasaulio pabaiga tam tikra prasme yra laiminga pabaiga“, – mano Ch. Gainsbourg.

Galbūt daugelis naujausiam Triero darbui prikiš holivudines klišes ar nuspėjamą siužetą, būdingą kiekvienam tipiniam tragedijos žanro filmui. Kaip sako pats režisierius, tiek besikartojantis muzikinis leitmotyvas (romatiškoji Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ preliudo ištrauka), tiek pati filmo struktūra iš dalies atitinka populiariųjų masinės kultūros kino juostų modelį. „Gali būti, kad sukūriau populiarų, klišinį filmą, bet tai nebuvo mano tikslas. Kaip ir, tarkime, „Titanike“, nuo pat filmo pradžios žinai, kas nutiks, tačiau tau įdomu ne kas nutiks, o kaip“, – sako režisierius.

Be to, jei pažvelgtume į filmą atidžiau, pamatytume, kad Larsas von Trieras daugelį tradicinių tragedijos žanro filmų taisyklių sulaužo. Pavyzdžiui, apokaliptiniai filmo vaizdai parodomi pačioje pradžioje, o pagrindinis muzikinis leitmotyvas „nukertamas“ kulminaciniame taške.

Nepaisant visko, regis, kad režiserius dar nuo „Šokėjos tamsoje“ laikų atradęs savo stiprybę – išlaikyti žiūrovą nepatogios, įtemptos būsenos iki pat paskutinio kadro – tai pakartoja ir naujausioje kino juostoje. Kaip sužinome apie nuosprendį pakarti Selmą, taip laukiame atskriejančios „Melancholijos“.

Režisierius Larsas von Trieras gimė 1956 m. 1983 m. baigė Danijos kino mokyklą ir per kelerius metus tapo visame pasaulyje žinomu režisieriumi. Jo filmai apdovanoti įvairių pasaulio kino festivalių apdovanojimais. Ypač daug apdovanojimų Larso von Triero filmai pelnė Kanų kino festivalyje. „Šokėja tamsoje“ buvo apdovanota didžiuoju Kanų prizu – „Auksine palmės šakele“, dainininkė Björk už vaidmenį šiame filme įvertinta geriausios aktorės apdovanojimu. Filmas „Prieš bangas“ Kanuose buvo apdovanotas didžiuoju žiuri prizu, Charlotte Gainsbourg už vaidmenį „Antikriste“, o Kirsten Dunst – „Melancholijoje“ pelnė geriausių aktorių apdovanojimus.

Akvilė Adomaitytė

Nuotraukos iš www.melancholiathemovie.com