Ievos Gudmonaitės nuotrauka

Kai pradėjau studijuoti Vilniaus Dailės akademijoje, iš pat pradžių kiek trikdė po skliautuotus koridorius plūstančių studentų minios. Tai labai priminė mokyklą. Po to pastatė „titaniką“, ir visus iškėlė į tikslių linijų, simetrijos ir sterilumo erdvę kažkur beveik padangėse. Ypač tai jaučiasi ketvirtame aukšte, foto-medijos katedroje. Per didelius langus matai nusidriekiant saulės nušviestus stogus ir Vilniaus kalnų viršūnes su pilimis.

Aišku, fotografai to verti – manau, kad iš visų, kurie išsikraustė, jiems labiausiai reikia pripildyti žiūrėjimą. Užtat kažkaip liūdnai, o gal stipriai atsiminimuose glūdi priešais valgyklą esančiame koridoriaus gale esančios dvivėrės durys, kuriose seniau dirbo fotografai. Jų nebėra senuosiuose rūmuose.

Juose likom mes, tapytojai, gentis, kurios neištremsi į sterilią erdvę – nes mes per dažnai vaikštom užsimerkę, nepamatuojam atstumų, dėl to geriau, kad niekas per daug nesikeistų. Dėl to ir liekam senuosiuose, nors „titanikas“ skamba viliojančiai. Tačiau mes negalim išplaukti ir negrįžti. Dėl to liekam arčiau bažnyčios. Kuriai dabar yra grąžinama didelė dalis akademijai priklausiusių patalpų.

Galbūt per laiką jos per daug užako – draugė menotyrininkė sakė, jog bažnyčia – Dievo, o akademija – velnio. Kiek sutrikau tada, kaip tik tapiau patį akademijos pastatą. Juokavo, tačiau pamaniau, kad tiesos tame yra. Galbūt vienuoliai apvalys maldomis, o paskui jos vėl grįš pas mus, ir tada bus Dievo, bet pamažu vėl apsiterš, ir tada grįš į bažnyčią. Patalpos ir kambariai kaip broliai paklydėliai glausis prie Dievo širdies.

Dar šiais ir praeitais metais, įsibrovus į jau užrakinamas akademijos erdves, klaidžiodavau po patalpas, kurios buvo tapačios toms, į kurias buvau įsibrovus pro kažkurias duris Bernardinų bažnyčioje. Aptrupėjimai, šaltis, skliautai, freskų užuominos, langai dažniausiai į bažnyčios kiemus. Abi erdvės itin neapibrėžtos, ypač toji, esanti akademijos pusėje. Vienoje iš tokių erdvių pirmame kurse mums dar vykdavo tokios labai primestos ir mokykliškos lietuvių kalbos pamokos. Aišku, turėjau progą patyrinėti ištrupėjimus skliautuose. Tačiau gerai, kad patalpos grįžta į erdvę, kur jos turės realią paskirtį. Gal kažkaip pavyks kada jas pasiekti iš bažnyčios pusės. Būtų tikras nuotykis.

Dar ir dabar, ieškodama Bernardinuose įsikurusios bibliotekos, jutau, tarsi tuoj kažkas pasislinktų ir atsidurčiau savo auditorijoj. Beje, šįkart atsikrausčiau į esančią arčiausiai bažnyčios. Praeitais metais (dabar jau tikrai vienuolynui atitekusiose patalpose) didelėje salėje net buvau pasidariusi savo darbų ekspoziciją. Teko išnešti visą daiktų sąvartyną – kažkokias spintas, milžinišką krūvą kino juostų, visokių dėžių, šiukšlių, lentų. Liko net keletas skylių nuo įkaltų į sieną vinių. Aš dėl to net truputį atsiprašau. Buvau pagalvojusi, jog galėčiau juos sukalti į viršuje pakabintą lentą. Bet kažkoks nevalyvumas ar baimė nespėti sutrukdė pasielgti teisingiau – o gal noras palikti žymę ten, kur daugiau manęs galbūt niekada neįleis.

Dar kažkada, pamenu, A. Šaltenis pasirašė prašymą, kur buvo pareikštas noras groti pianinu tam tikroje auditorije, tačiau kai nuėjau pas budinčią prašyti rakto, ji pareiškė, jog ta patalpa priklauso vienuolynui ir tos auditorijos rakto net nėra. Net kiek sutrikau, nesuprasdama, kodėl buvau įsitikinusi, jog pianino auditorija yra akademijos ribose.

Iš tikro visos ribos yra labai plonos. Ir visos erdvės talpina galimybę virsti kitomis. Ir virsta, mums miegant mainosi pasiutėliškai, o atsibudus užsibrėžia tikslius kontūrus. Kitu atveju galbūt neturėtume namų. Nebūtų nei Bernardinų, nei Dailės akademijos. Bet tada nebūtų kur eiti, nes visada būtum visur. Nebūtų kur ir pasiklysti. Bet ką tada reikėtų daryti, jei niekada nereikėtų grįžti? Jei negalėtum susižeisti, pereitum kiaurai sienas? Ką daryti, jei nereikėtų įveikti jokių atstumų?

Džiaugiuos, kad į šiuos klausimus nebūtina atsakyti, nes viskas yra. Ir tegu būna, noris, kad būtų. Tos auditorijos prisigėrusiomis skiediklio sienomis ir dažuotomis grindimis, sniegai ant palangių, klevo lapų prikritusios dažų pilnos paletės, šalia – bažnyčios, šviečiančios ugniniu oranžu, visos bendrai Dievo ir velnio susidūrimo vietos, skliautai, paskliautės, nutrupėjimai ir ribotas laikas. Viskam, ko iš esmės nespėsim. Bet ką galima nupiešti.

Piešiu ir Bernardinų bažnyčios restauracijai uždengtas skulptūras, erdvę, sukapotą metaliniais pastolių strypais. Ir džiaugiuos, kad viskas visada yra ir bus kitaip. Ir kad nereikia bijoti, jei altorius išsicentruoja. Jei aukojama ne centre, kaip neseniai buvo per mišias Bernardinuose, nes po erdvę dėl pastolių neįmanoma net praeiti. Neįmanoma praeiti, bet būtų galima lipti aukštyn – pagalvoju, sėdėdama tarp ankštai bažnyčios pašonėse susispietusių žmonių.

Gerai, kad viskas taip tarsi nepatogu. Nes per greit prie visko priprantame. Nepatogumas suteikia didesnę galimybę išeiti.

Kaip Bernardinų bažnyčios mišių procesija, per Vėlines išėjusi aukoti į kapines, iš įprastai suvoktos aplinkos, turinčios sienas ir vietas, kurias rastum užsimerkęs, į nesaugią ir nepažįstamą erdvę, kurioje reikės viską susikurti iš naujo. Vietą indams, talpinančiams Dievo kūną. Vietą žvalgytis, vietą nemirti.

Būčiau nieko prieš, jei tokie išėjimai būtų dažniau. Juk tai patvirtinimas, jog Dievo namų stogas yra dangaus skliautas. Kad visas pasaulis yra Dievo namai. Pilni nematomų pastolių, kuriais kaip pasakoj namą praaugusia pupa galima užkopti į rojų.

Lapkritis, o tapyti iš akademijos vis dar einu į lauką. Matyt tai dėl savybės kažkaip save išsitremti. Iš saugių ir apibrėžtų ribų į vietą, kuri tavo namais taps tik tavo širdies pastangomis.