Šiandien, per Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija švenčia 10 metų gimtadienį. Praėjo nelengva kūdikystė su bemiegėmis brolių pranciškonų naktimis, graži vaikystė, kai džiaugiamės kiekvienu nauju žingsniu, atliktu darbeliu, kasdieniu augimu. Atsistojusi ant kojų, Bernardinų parapija tvirtai žengia į brandos etapą. Apie jos gimimą, pirmuosius metus ir dabartines įžvalgas dalijasi pirmasis parapijos klebonas, dabartinis Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras kun. Astijus Kungys OFM.

Kokia buvo Bernardinų ansamblio ir brolių pranciškonų istorija iki atgimimo laikotarpio ir parapijos įsteigimo?

Bernardinams, arba pranciškonams observantams, atvykus į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritoriją visų pirma 1469 m. buvo įsteigtas vienuolynas Vilniuje, vėliau – Kaune (1470 m.), Tykocine (1479 m.) ir Polocke (1498 m.). Iš šių vienuolynų ir juose gyvenančių brolių buvo sudarytas Lietuvos pranciškonų observantų komisariatas.

1530 m. pirmą kartą įkurta Lietuvos pranciškonų – bernardinų provincija. Po karų, marų ir kitokių kataklizmų sumažėjus brolių skaičiui, šie buvo priversti prisijungti prie Lenkijos provincijos. Ilgainiui didėjant brolių būriui, statant naujus vienuolynus, 1627 m. dar kartą buvo pabandyta atkurti savarankišką Lietuvos provinciją, kuri neilgai tegyvavusi 1630 m. prijungta prie naujai įkurtos Mažosios Lenkijos provincijos. Galiausiai 1729 m. įkurta pranciškonų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija. Pradžioje ji turėjo 31 vienuolyną, o po kelių dešimčių metų jos jurisdikcijoje jau buvo 47 vienuolynai, 6 rezidencijos, 12 kapelianijų. Manoma, kad tuo metu provincijoje galėjo būti per 400 narių. Tačiau provincija pačiame savo žydėjime 1863 m. visiškai panaikinta carinės Rusijos valdžios įsakymu.

Uždarymas buvo didelis smūgis visai pranciškonų provincijai ir bažnytinei bendruomenei. Išliko vienintelis vienuolynas Kretingoje, kurią galėčiau pavadinti dabartine mūsų motina. Šventas Raštas sako, kad daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniųjų – pirmi. Buvusi provincijos užkampiu, paskutine vieta, kur įsisteigė vienuolynas, Kretinga galiausiai tapo atgimimo šaltiniu. 1912 metais, įsitraukus keliems dieceziniams kunigams, pranciškonai vėl ėmė aktyviai veikti, ir 1931-aisiais, maždaug po aštuoniasdešimties metų priespaudos, buvo atkurta Šv. Kazimiero provincija. Aišku, tuo metu Vilniaus nepasiekėme, nes jis buvo okupuotas Lenkijos, visa veikla vyko  Kaune ir anapus Nemuno – Troškūnuose, Kretingoje, Pajūralyje.

Tačiau pagal A. Smetonos laikų dainos žodžius „mes be Vilniaus nenurimsime“, jau mūsų laikais, atgimimas nuo Kretingos skleidėsi į visą Lietuvą ir galiausiai atkeliavo į Vilnių. 1994 m. brolis Benediktas Jurčys OFM padarė istorinį žingsnį atsiimti Bernardinus, ir jau nuo 1995-ųjų čia, apleistoje bažnyčioje, pradėtos aukoti šv. Mišios.

Iki pat jubiliejinių 2000 metų čia šv. Mišias sekmadieniais, o vėliau ir darbo dienomis aukodavo tik vienas brolis Julius Sasnauskas OFM. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis per tuometinį provincijolą Benediktą pakvietė sustiprinti pajėgas ir steigti parapiją.

Bernardinų šventovė nebuvo parapinė bažnyčia praktiškai visus 400 metų. Kaip rodo Bažnyčios dokumentai ir istoriniai šaltiniai, tai buvo vienuolyno bažnyčia, vilniečių vadinama „miestelėnų“ bažnyčia. Tik tarpukariu, uždarius vienuolyną ir perleidus ansamblį vyskupijai, ji įkūrė parapiją, kuri laikėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Jubiliejiniais metais kardinolas savo dekretu paskelbė, kad įkuria Bernardinų parapiją. Pradžioje ši teisė priklausė Šv. Onos bažnyčiai, o Bernardinai buvo rektoratas, tačiau jau nuo 2001 metais visos teisės sugrįžo mums, o buvusi Bernardinų koplyčia, Šv. Onos bažnyčia, tapo rektoratu.

Taigi 2001-aisiais, per Kristaus Karaliaus iškilmę, mes oficialiai pradėjome parapinę veiklą.

Ką, kaip pirmasis Bernardinų parapijos klebonas, atsimenate iš pirmųjų metų? Kokie buvo pirmieji žingsniai parapinės bendruomenės kelyje?

Pirmieji atkūrimo žingsniai buvo sunkūs. Atsimenu, kad 1994-aisiais, pirmojo įžengimo į bažnyčią metu, šv. Mišios vyko prie iš plytų sukrauto altoriaus, apleistoje išdaužytais langais bažnyčioje, nors ištisus metus ji oficialiai buvo kultūros darbuotojų „prižiūrima“. Nualinta, išdraskyta, išpjaustyti paveikslai, sudaužyti vargonai. Ne atėjūnų, ne rusų kareivių, o pačių lietuvių, kultūros žmonių, kuriems buvo patikėta bažnyčia. Taigi matome, kad nei mokslas, nei išsilavinimas vis dėlto neatspindi žmogaus širdyje glūdinčios dvasios.

Pirmiausia buvo pradėta keisti ne bažnyčios išorė, o jos vidus – patys žmonės. Benediktas Jurčys OFM pasakojo, kaip į pirmąsias šv. Mišias kvietė savo draugus, pažįstamus, stovėjo Maironio gatvėje ir praeiviams sakė, jog atsidaro Bernardinų bažnyčia. Šią misiją jis atliko ilgiau nei metus. Iš pradžių daugiausia atėjo užsidegusio jaunimo ir žmonių, kurie dar nebuvo savęs atradę Dievo tautoje. Čia su bažnyčios atsikūrimu jie praktiškai nuo nulio pradėjo ir savo dvasinį gyvenimą. Tas laikotarpis tikrai buvo malonės metas. Brolis Julius Sasnauskas pratęsė Benedikto Jurčio misiją, ir žmonės turėjo kur rinktis.

Kai 2001-aisiais galiausiai ryžomės įkurti parapiją, čia jau gyvavo bernardinų bendruomenė. Bendruomenė vis dėlto yra bendraminčiai, o parapija jau yra susieta su misija, reikia kviesti žmones, yra geografinė teritorija, už kurios gyventojus tapome atsakingi. Todėl atvykome nemažai brolių. Įdomiausia tai, jog pirmieji atsikėlę čia buvome žemaičiai: tiek aš, tiek brolis Algirdas Malakauskis, tiek brolis Ramūnas Mizgiris, tiek laikinųjų įžadų brolis Ričardas Lygnugaris. Netrukus į bendruomenę įsiliejo brolis Paulis Zovė ir dabartinis parapijos klebonas brolis Arūnas Peškaitis.  Mes, žemaitukai, nelabai pažinojome ir patį Vilnių, nežinojome adresų, gatvių. Tai buvo visai naujas patyrimas. Bet evangelinė Viešpaties Dvasia be žodžių sakė: „Nebijokite – aš esu su jumis per visas dienas.“ Ir iš tiesų, kai atvykome čia, tikrai jautėmės esą mažesnieji. Mažesnieji šioje visuomenėje, mažesnieji kaip žemaičiai, nemokantys taisyklingai gramatiškai kalbėti. Visa tai labai jautėsi. Prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais po kiekvieno sekmadienio pamokslo gaudavau popieriaus lapą, kurio abi pusės smulkiu šriftu būdavo prirašytos mano padarytų kirčiavimo klaidų ir pan. Svetingumo mes nejautėme.

Po parapijos įsteigimo vėl pradėjo kurtis nauja bendruomenė, daug jaunimo ir vaikų, pakito nuotaika, pasikeitė šlovinimas, organizuota daug misterijų, koncertų, vyko aktyvi kultūrinė veikla. Pačioje pradžioje Bernardinuose buvo dvi – rytinių ir vakarinių šv. Mišių bendruomenės. Pirmaisiais metais jos augo atskirai. Tai ne nuoskauda, bet realybė. Į mus žiūrėjo kaip į verslininkų, veiklių žmonių, politikų, vaikų ir jaunimo nesubrendėlių bendruomenę, o vakarinė bendruomenė – daugiau kultūros žmonės, išsilavinę, brandūs. Tai buvo iš dalies ir teisinga, nes rytais ateidavo žmonės, kurie dar tikėjimo srityje nelabai ką žinojo.

Reikėjo laiko, kad tos dvi bendruomenės susijungtų, susilietų. Kaip kalbama apie Rytų ir Vakarų Bažnyčią, kaip du Visuotinės Bažnyčios plaučius, taip ir Bernardinų parapija palaipsniui ėmė kvėpuoti visu pajėgumu. Tai džiugina, ir jau seniai nebėra konkurencijos tarp dviejų polių. Brolių pranciškonų ir bendruomenės žmonių širdyse veikė Dievo dvasia, grynino, skatino gilesnį pažinimą ir nuolankumą. Evangelijos skelbimas tapo centriniu dalyku, sujungusiu žmones į vieną šeimą.

Sunkiausia, žinoma, buvo broliui Juliui Sasnauskui, žmogui, jau penkerius metus tarnavusiam ir kūrusiam bendruomenę. Staiga atvyksta nauja banga, pradeda perversmą – gitaros, koncertai, vaikų klegesys, remontai... tikras chaosas. Žmonės, kurie buvo ištroškę grynosios dvasios, taurios ramybės, natūraliai pasijuto sutrikdyti. O brolis Julius turėjo laviruoti tarp jų ir mūsų brolių.

Aš, kaip pirmasis klebonas, noriu labai nuoširdžiai padėkoti broliui Juliui Sasnauskui OFM už jo broliškumą, tų dviejų bendruomenių vedimą į susitikimą, vienas kito supratimą ir suvokimą, kad esame atėję į bažnyčią, skatinami ne kultūrinių pagrindų, o Dievo dvasios ir kartu keliaujame išganymo keliu.

Zenekos nuotrauka

Tam tikrų skirtumų liko, bet jų ir turi būti. Stengiamės, kad šv. Mišių liturgija būtų įvairi, skirtingos vidinės brandos žmonės galėtų atrasti sau artimą formą ir dalyvauti. Yra ir jaunimo šv. Mišios, ir chorinės muzikos, ir grigališkojo choralo, ir liaudiškų giesmių mėgėjams. Tokią praktiką perėmėme iš Kretingos parapijos, brolių pranciškonų atsikūrimo šerdies. Žmonės ateina garbinti Dievą, todėl netgi liturginės muzikos fonas turi ne gesinti tikinčiųjų bendruomenės dvasią, bet padėti jai kilti Viešpaties link.

Kokių matote pokyčių, įvykusių per dešimt metų, kur ir kaip Šventoji Dvasia augino?

Atsikūrėme, galima sakyti, po 130 metų, tad viskas formavosi naujai, kaip sako Apreiškimo Jonui knyga: „Štai aš visa darau nauja“. Ir tai Jis daro. Nesvarbu, kokie kunigai dalyvauja. Per dešimt metų pamatėme, kad Dievo žodis, sakantis, jog „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ ir „kur du ar trys susirenka mano vardu, aš esu tarp jų“, yra veikiantis. Dievas patraukia, ieško žmonių ir kviečia į susitikimą. Atėjo žmonių, iki tol nepažinojusių Gyvojo Dievo, labai daug sakramentinių tikinčiųjų, nelankydavusių bažnyčios, ir tų, kurie išvis nieko negirdėjo apie bažnyčią. Jie atėjo ir buvo Evangelijos bei Šventosios Dvasios uždegti. Tas bendruomenės augimas man yra pagrindinis ženklas, kad einame Dievo keliu.

Daug jaunų šeimų atėjo dėl vaikų, kuriuos pradėjome ruošti Pirmajai Komunijai. Vaikai praktiškai atvedė savo tėvus. O šie ėmė kviesti draugus. Sakyčiau, kad Bernardinų parapija yra autentiška evangelinė bendruomenė, nes tie, kurie prisijungė prie mūsų, ėjo toliau ir skelbė Evangeliją savo bendradarbiams, kaimynams, draugams ir juos atvesdavo.

Taip išaugo tikinčiųjų bendruomenė – susibūrė maldos grupelės, jaunimo brolija, chorai. Jau nekalbant apie Socialinį centrą, „Bernardinų.lt“ dienraščio redakciją. Mes per Bernardinų bendruomenę duodame tam tikrą impulsą ir kitoms parapijoms. Man atrodo, kad mes šiuo metu esame kaip nedidelis, bet veržlus, žinantis kryptį upelis, tekantis visuotinės Bažnyčios link. Kaip Vilnelė įteka į Nerį, taip mes tarsi įtekame į Vilniaus arkivyskupijos vandenis ir suteikiame savotišką grožį, praturtiname ją, kaip kad Vilnelė praturtina Nerį. Esame nedidelė bendruomenė Vilniaus arkivyskupijoje, bet Dievas ją augina, broliai ir parapijiečiai jaučia atsakomybę už šią mūsų Ekleziją.

Zenekos nuotrauka

Žinoma, džiugina ir gražėjantys Dievo namai. Džiaugiuosi, kad pirmasis mūsų tikslas buvo Bažnyčia kaip žmonės, o po to natūraliai pradėjome rūpintis pastatu. Jį keičia patys žmonės. Po truputį, vietoj visus langus dengusių griozdiškų grotų atsirado gražūs vitražai, saulės šviesa sklinda į mūsų bažnyčios, kaip pastato, vidų. Ir kartu Dievo Kūrėjo šviesa dvasiniu būdu ateina į Bažnyčią, kaip žmonių bendruomenę. Daug tos simbolikos, bet visi gražiai augome ir keitėmės. Nors amžiumi tiek pastatas, tiek mes patys senstame, bet iš tiesų gražėjame. Per šį neilgą laiką, dešimtį metų, Dievas padarė tiek darbų, jog vargu ar per tokį gana trumpą laiką mes žmogiškai būtume pajėgę tiek nuveikti. Jam visa garbė ir šlovė.

Ko norėtumėte palinkėti Bernardinų parapijiečiams, kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia žengiant į priekį?

Noriu palinkėti dešimtmečio sukakties metu nepamiršti, kad mūsų parapijos veikla prasidėjo būtent paskutiniuoju liturginių metų sekmadieniu, Kristaus Karaliaus švente, po kurios iškart įžengėme į adventą. Pradėjome nuo tam tikros baigties, liturginių metų pabaigos, žinodami, kad Kristus yra mūsų Karalius ir Jam atiduota visa valdžia. Mūsų bendruomenės gyvenimo pirmieji žingsniai sutapo su nauja pradžia, Viešpaties laukimu, Jo gimimu. Gavome malonę nuo pat pradžių pradėti eiti kartu su Viešpačiu, jo parodytu keliu.

Trokštu, kad tiek kunigai, tiek visa bendruomenė išlaikytume vidinį troškimą garbinti ir šlovinti mūsų Viešpatį ir atiduoti Jam visą padėką, visą gyrių, visa tai, ką darome ar liturgijoje, ar socialinėje veikloje. Kad visa būtų daroma per Jį, su Juo ir Jame. Tik tada Dievo vaikai gali jaustis, kad yra gyvi, eina teisingu keliu. Svarbiausia – nepraraskime dvasios garbinti Dievą ir už viską dėkoti. O visa kita bus pridėta. Toks yra mūsų pašaukimas. Ir, aišku, liudykime Jį šiame mieste, artimiesiems, draugams ir nepaliaukime kvietę žmonių. Evangelijoje sakoma: „Viešpatie, kur gyveni?, – ateikite ir pamatysite.“ Norėtųsi, kad mūsų bendruomenė būtų tokia, jog kiekvienas gatvėje sutiktajam žmogui, kai jis paklaus, kur yra Dievas, galėtume be baimės pasakyti: „Ateik į Bernardinus ir pamatysi.“ Tai yra mūsų bendruomenės lakmuso popierėlis. Jeigu mums gėda pakviesti, kažkas su mumis ne taip, nėra Viešpaties, nėra liudijimo. O jei ne gėda pakviesti, vadinasi, Viešpats yra su mumis. Visus parapijiečius, brolius, o ypač šios bendruomenės ganytoją, kleboną brolį Arūną sveikinu šventės proga. PAX ET BONUM.

Kalbino Monika Midverytė