Kryžkelė

Statybos inžinierius-konstruktorius Gediminas Simniškis, šiuo metu dirbantis Afganistano Goro provincijoje ir laisvalaikiu grojantis bosine gitara keliose žymiose Lietuvos grupėse, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais apie gyvenimą ir darbus Afganistane.

Visokių minčių ir atsiliepimų yra prirašyta apie Afganistano Goro provincijoje tarnaujančius Lietuvos karius. Nerašysiu apie karinius veiksmus, savižudžių atakas, pavojus, iškylančius kiekviename žingsnyje ir didvyriškumą. Tai dešimtis kartų jau parašyta ir tiek pat kartų perrašyta. Atskira tema galėtų būti kokio nors internetinio žinių portalo skaitytojų komentarai, žeriami pasirodžius „afganistanietiškam“ straipsniui. Okupantai, užkariautojai, samdomi žudikai, svetimos kariuomenės batai, invazija, NATO žudikai ir t. t. – kokių tik epitetų yra prikurta. Anksčiau į tai nekreipdavau dėmesio arba tai atrodydavo keista ir juokinga, dabar jie tapo labai pastebimi. Pastebimi dėl nesuprantamos pagiežos ir, sakyčiau, dėl kalbėjimo neturint savo nuomonės, o kartojant tai, kas buvo išgirsta.

Nesu karys. Atvykau į Goro provinciją dirbti pagal LR URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programą kaip statybos inžinierius. Todėl ir požiūris bei įspūdžiai bus eilinio žmogaus, pirmą kartą čia atsidūrusio. Esu labai dėkingas likimui, kuris leido man atsirasti šiame pasaulio krašte ir džiaugiuosi bei didžiuojuosi, kad galiu visomis savo žiniomis ir sugebėjimais prisidėti prie veiklos, kurios prasmę pabandysiu išaiškinti šiame rašinyje.

O kas yra iš tikrųjų ta lietuvių stovykla? Kodėl ji yra? Kokie viso to tikslai? Kodėl skiriami mūsų valstybės pinigai? Kodėl keli šimtai žmonių tarnauja už keturių tūkstančių kilometrų nuo namų?

Andma palapinių pagrindų statyba

Na, būnant Lietuvoje, net ir tokių minčių kildavo apie stovyklą – yra įtvirtinimai, apkasai, pro įvairiausio tipo sienas iškišti pabūklų vamzdžiai, dieną naktį galimi susišaudymai, sprogimai ir t. t. Žodžiu, vaizdas beveik kaip vesterno filme su stačių medinių rąstų fortu ir nuolat puldinėjančiais priešais. Tikrovė kiek kitokia, nors savo esme Provincijos atkūrimo grupės (arba sutrumpintai PAG-o) bazė turi panašumo į minėtą fortą. Tik per tuos šimtmečius pasikeitė priemonės, kuriomis sukuriama įtvirtinta stovykla. Šiandieną bazė yra specialių metaliniais tinklais sutvirtintų smėlio maišų (2-jų metrų skersmens ir daugiau) sienos, gelžbetoniniai blokai , įvairiausių tipų spygliuotos vielos, metaliniai vartai, įvairūs barjerai ir kliūtys transporto judėjimui sulėtinti ar apsunkinti.

Tuo metu, kai nėra numatytas budėjimas kuriame nors poste ar nesiruošiama kokiai užduočiai, jos gyventojai gyvena savo įprastą gyvenimą. Tik tas gyvenimas yra kiek keistas „naujai“ akiai. Pirmosiomis savaitėmis nebuvo įprasta matyti stovyklos valgykloje ar karių klube-ramovėje karių su ant peties kabančiu automatu ar pistoleto dėklu prie šlaunies. Nėra jokio skirtumo ar tai būtų karys vyras, sveriantis per šimtą kilogramų ar smulkaus sudėjimo mergina. Tokia tvarka, tokia Goro kasdienybė, tokios stovyklos taisyklės. Ir priminsiu, kad viskas yra tikra – ir ginklai, ir šaudmenys. Jokios butaforijos. Gal kam nors pasirodys keista, jog tai kalbu, bet man tai atrodo svarbu. Daugiau kaip du šimtai žmonių gyvena, dirba ir miega kambaryje prie lovos laikydami ginklus. Tai didelė pareiga ir asmeninė atsakomybė.

Cagcarano statybininkai

Kai prasilenkiant stovyklos betoniniame takelyje ar pastato koridoriuje išgirsti „labas rytas“ arba „good morning, sir“, pasidaro šviesu ir šilta, atsiranda vidinis savęs supratimo ir pagarbos kitam jausmas. Atsiranda ir kitas jausmas – mes čia visi esame tarsi vienas kumštis ir esame atsakingi ne tik už save, bet ir už bet kurį kitą. Mūsų likimas yra bendras, ir niekas nežino, kaip jis gali susiklostyti šį vakarą, ryte ar naktį. Žmogaus vidinio tobulėjimo ir savęs dalinimo ar aukojimo kitiems procesas čia vyksta nuolatos.

Gal tik Lietuvos kaime dar yra likęs paprotys pasisveikinti su kiekvienu sutiktu kelyje žmogumi. Ir visai nesvarbu, kad jį matai pirmą kartą gyvenime. Ką jis reiškia susitikusiems? Pirmiausia – abipusį saugumo jausmą. Taigi šios pagarbos ir mandagumo apraiškos stovykloje yra reikšmingos ir, ko gero, ne tik čia. Aš tikiu, kad šis geras įprotis tobulina mus visus, ir norėtųsi tikėti, jog daugelio jis bus pritaikytas mūsų gyvenime įprastomis sąlygomis.

Miestas

Tai koks gi pagrindinis šios karinės misijos tikslas? Tiesioginio karo Goro provincijoje nėra. Bet yra žinoma daug atvejų apie tikimybę sulaukti savižudžio pasirodymo, yra randama savadarbių minų, ir užkliudžius jos sprogsta. Nors Goro provincijos sostinė Čagčaranas po truputį ima panašėti į miestą, bet be ginkluotos palydos ir apsaugos niekas į jį nevyksta. Neturėkite iliuzijos, kad galima laisvalaikį praleisti išėjus pasivaikščioti po miestelio turgų. Galima išeiti ir grįžti (nors to neleidžia stovyklos taisyklės). Bet galima ir negrįžti. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko vienam užsieniečiui turistui, kuris bandė likimą, nusprendęs pasiekti Kabulą pakeleivingomis mašinomis. Nuvyko tik apie 20 km.

Džiugu, kad visa provincija po truputį tobulėja. Tobulėja daugiausia taikių investicijų dėka. Tegu nesupyksta kariškiai, jog taip teigiu. Neginčysiu, kad jų rengiami vietos policininkai, paskaitos vaikams apie minų keliamą pavojų, oro uosto apsauga ir kitos akcijos taip pat yra didis dalykas. Bet paprasti gyventojai labiausiai mato ir vertina, kai mieste išasfaltuojamos gatvės, atsiranda jų apšvietimas, klojami šaligatviai. Kas yra buvęs Afganistane ir turėjęs galimybę įkvėpti tarsi cementas smulkių vietinio molio dulkių, tas turėtų įvertinti skirtumą tarp gruntinio kelio miesto centre ir asfalto dangos. Statomos mokyklos, rekonstruojamos ligoninės, joms tiekiama įranga ir vaistai. Organizuojamos paskaitos ir mokymai medicinos personalui, vietinės valdžios struktūrų darbuotojams. Kasami šuliniai, sodinami parkai, įrengiamos vandens pralaidos ir nedideli tiltai. Kaimuose ant mažų upių statomos hidroelektrinės. Sunku viską išvardyti. Lietuva, kiek leidžia jos galimybės, finansuoja šiuos projektus. Tačiau dar svarbesnis dalykas, kad Lietuvos dėka į provincijos atkūrimo programą gali būti įtrauktos ir kitos valstybės. Lietuvos karių sukurto saugumo (ar apsaugos) dėka čia projektus finansuoja daug pasaulio valstybių. Kad būtų tinkamai ir veiksmingai panaudoti pinigai, neužtenka jų išmesti kaip kokio ryšulio iš lėktuvo į kalnus. PAG-o stovykloje gyvena ir dirba įvairių valstybių civilinių ir karinių specialybių darbuotojai. Vienu metu suskaičiavau per dešimt valstybių, kurių atstovų galima čia sutikti. Ar galėtų jaustis saugiai šie žmonės, jei nebūtų lietuvių? Ne. Tikėkime, kad po kažkiek metų galėsime apsistoti vietiniame viešbutyje ir jaustis saugūs. Bet tik ne šiuo metu.

Objekto apžiūra

Ar tai, apie ką pasakoju, yra „invazija“, „okupacija“ ir dar kokie nors panašūs reiškiniai? Dar paminėsiu, kad visuose išvardytuose projektuose dalyvauja vietiniai žmonės. Vietiniai žmonės dirba ir uždirba pinigus, vietiniai žmonės parduoda statybines medžiagas, pagaliau net kai ką ir pagamina. Ir vietiniai žmonės statosi namus, perka ir montuoja ant savo namų stogų saulės baterijas. Čagčaranas vakare šviečia ne tik už pasaulio valstybių pinigus įrengtais gatvės apšvietimo žibintais, bet ir savo nuosavuose nameliuose degančiomis lempomis.

Lietuva tikrai nėra kažkoks despotas ar savo valios diktatorius, važinėjantis šarvuotais automobiliais ir buožėmis stumdantis vietos gyventojus. Čia tarnaujantys ir dirbantys svetimšaliai stengiasi jautriai reaguoti į vietos tikėjimo ir gyvenimo keliamus reikalavimus. Ir galiu pasakyti, kad tai vietinių yra pastebėta ir įvertinta. Lietuviai be baimės ir su pasididžiavimu kelia Lietuvos trispalves vėliavėles ant savo šarvuočių ir automobilių antenų.

Sahabudin mokykla

Kadangi lietuviai vadovauja karinės misijos stovyklai, tai jų reikalavimai yra privalomi visiems, nesvarbu, kokios didelės ar galingos valstybės kariai čia tarnautų. Didelė dalis PAG-o veiklos ar iniciatyvų priklauso nuo stovyklos vado ir jo komandos. Manyčiau, kad šios karinės misijos vado lanksčios ir įžvalgios politikos dėka yra sustiprėjęs ir pakilęs lietuvių autoritetas. Ar ne viso stovykloje dirbančio kolektyvo darbo pasekmė yra palyginti reti išpuoliai prieš čia dirbančiuosius? Manau, kad čia irgi tinka posakis – „kaip šauksi, taip atsišauks“.Teko girdėti amerikiečius kalbant: „Norėčiau tarnauti Lietuvos kariuomenėje.“ Sakysite – juokiasi? Gal ir taip, bet su rimta potekste. Jie džiaugiasi gaunama laisva diena, kokybišku maistu valgykloje, normaliais (ne vienkartiniais) indais ir stalo įrankiais. Pagaliau jaukia ir tvarkinga aplinka stovykloje.

Sar Jangalo mokykla

Nors Lietuva negali skirti tiek milijonų, kiek yra pajėgios kitos didžiosios valstybės, tačiau visi pripažįsta, kad Lietuvos indėlis Goro provincijoje yra svariausias ir reikšmingiausias. Čia dirbantys užsieniečiai vienu balsu tvirtina: jei čia nebūtų lietuvių karinės misijos, jų čia irgi nebūtų. Lietuvos PAG-as sudaro prielaidas steigti Čagčarane įvairių tarptautinių organizacijų (pvz., Jungtinių Tautų Organizacijos pagrindais dirbančios UNOPS, UNAMA) atstovybes ar skyrius. Ir visi žino, kad, reikalui esant, šalia yra pagalba, yra apsauga. Šalia lietuvių stovyklos, per šešerius su viršum jos gyvavimo metų atsirado kaimas. Vietos gyventojai šį kaimą laiko saugiausia vieta gyventi.

Galėčiau drąsiai teigti, kad Lietuvos vykdoma misija Goro provincijoje prisideda prie to, kad apie mūsų valstybę sužino pasaulis. Ir džiugu, jog sužino iš gerosios pusės, su malonia nuostata ir pagarba. Svetimšaliai turi galimybę atrasti, kad, be krepšinio, lietuviai yra ir dar kuo nors žymūs. Turi progos pamatyti, kaip atrodo mūsų miestai ir ežerai iš nuotraukų ant valgyklos sienų ir iš videofilmų, rodomų įvairių valstybės švenčių proga. Gali paragauti, kokio skonio yra juoda ruginė duona, kurią sugeba iškepti lietuvio vadovaujami šrilankiečiai virtuvės darbuotojai, ar lietuviškos dešros, atsiųstos namiškių.

Skrydžio vaizdai

O Čagčarane, nors ir lėtesniu gyvenimo tempu, laikas bėga taip pat, kaip ir visame pasaulyje. Šiek tiek kitaip keičiasi metų laikai, greičiau saulei nusileidus ateina sutemos. Lietuvių stovykloje be jokių įsakymų ar paliepimų auga pasodinti medžiai ir gėlės. Čirškia karių sukonstruotose lesyklose pulkai žvirblių. Tiesiai po palydovinės antenos lėkšte arba prie įėjimo į slėptuvę dengiančio audeklo klostėje susuka lizdą afganistanietiškų balandžių porelė. Dieną kepina kaitri saulė, tai vienur, tai kitur matyti į dangų vietinio sūkurio, „afganiu“ vadinamo, pakelti dulkių verpetai.

Mėnulio užtemimas

Saulę keičia mėnulis. Mėnulis čia visada kažkoks ypatingas. Tik čia supranti, kodėl musulmoniškojo pasaulio kraštų religijoje jis toks svarbus. Labai reta naktis pasitaiko, kad negalėtum stebėti mėnulio (žinoma, jei jis tuo metu iš viso pasirodo). Be abejo, pati gražiausia – tai pilnatis. Kartais jis pasirodo ne iš karto, kartais pateka labai greitai. Rudenėjant aplink mėnulį galima matyti savotišką aureolę. Tai dulkių prisodrinto oro rezultatas. Saulės ir mėnulio kaita yra lydima nuo kalvų pusės pasigirstančiu mulos giesmių skambesiu. Nuo vienos kalvos – vienos giesmės, nuo kitos – kitos. Viskas susipina į kažkokio mistinio orkestro gaudesį. Ir tada stovykla paskęsta mėnulio šviesoje. Šviesti naktį stovykloje turi teisę tik mėnulis. Niekas kitas. Jei nėra mėnulio, po stovyklą betoniniais takeliais juda raudoni, žali, mėlyni šviesos taškeliai. Kaip savotiški jonvabaliai. Tai kariai su mažyčiais spalvotais žibintuvėliais, kad galėtų rasti kelią visiškoje tamsoje. Kariai, kurie dirba ir gyvena stovykloje visais paros ir metų laikais.

Kaip jonvabaliai tarp vienas kitą keičiančios saulės ir mėnulio.