A. Syso ir J. Sabatausko kreipimesi į Konstitucinį Teismą teigiama, kad santuoka grindžiama šeimos koncepcija diskriminuoja nesusituokusių tėvų vaikus. Iš tikrųjų, kokia šeimos samprata geriausia mūsų vaikams?

 Mėgindami atsakyti į šį klausimą, susiduriame su tam tikru sunkumu. Parodyti, kad vaikai geriausiai vystosi auginami susituokusių tėvų nebūtų labai sudėtinga: apie tai kalba daugybė tyrimų.  Tačiau imant ginti santuokos vertę tyrimų argumentais, kyla jausmas, kad į kampą spaudžiama nemaža dalis suaugusiųjų.

 Senas lotyniškas posakis kalba, kad kiekvienas iš mūsų esame linkę ginti savo pačių gyvenimą. Susituokusieji – santuoką, išsituokusieji – skyrybas, nesusituokusieji – gyvenimą nesusituokus – ir t.t. Dalis nesusituokusiųjų yra anksčiau gyvenę santuokoje ir po jos nutrūkimo antrąkart jai ryžtis nenori. Kita dalis gyvenančiųjų kartu susituokę nebuvo, bet turi „šiaip“ išsiskyrimų patirtį. Panašią patirtį turi ir vienišos motinos. Ypač atrodo neteisinga palikti jas „už šeimos borto“, ir būtent šis klausimas buvo vienas iš skaudžiausių pastarųjų metų diskusijose.  

 Galvojant apie šią problemą, taip pat skaitant Konstitucino Teismo sprendimą, darosi akivaizdu, kad kovojama ne dėl materialinių dalykų, tačiau dėl moralinių. Motinystę, tėvystę ir vaikystę valstybė remia atskirais įstatymais, ir jei vieniša mama su savo sūnum ar dukra juridiškai nebūtų laikoma šeima, materialiai ji nenukentėtų. Valstybė ją turi remti daugiau negu šeimą (tyrimai rodo, kad vienišos motinos gyvena gerokai skurdžiau). Tačiau nelaikyti vienišos mamos šeima atrodo ir neteisinga, ir skausminga.

 Ką gali valstybė?

Mūsų valstybė skurdi, jos požiūris į paprastą žmogų arogantiškas – tad kažin ar debatų dėl šeimos sampratos dalyviai naiviai tikisi svaresnės finansinės paramos. Kalbama apie žmogaus moralinę savijautą.

 Tam tikra prasme tai yra kiek netikėta: juk valstybe ir jos požiūriais nelabai pasitikime – o štai, pasirodo, žmonėms svarbu, ką apie juos kalba įstatymai. Tačiau jei valstybė negali suteikti rimtos materialinės paramos, tai ji negali ir panaikinti teisės motinai su vaikais laikyti save šeima plačiąja žodžio prasme. Šeima vadiname visą giminę,  kartais net darbo kolektyvą – tad mamai su vaiku šis žodis tinka dar labiau. Juridinė žodžio prasmė yra visai kitas dalykas. Labai abejotina, kad nutilus diskusijoms, vaikai tyčiosis vieni iš kitų rodydami pirštais: „tu su mama - ne šeima!” - ar kaip nors panašiai. Bent jau dėl to, kad, kaip žinome, kiekvienoje klasėje pilna vaikų, kurių šeimos padėtis nelabai kuo skiriasi.  Iš tikrųjų kalbama ne tiek apie vaikus, kiek apie suaugusiųjų savijautą.

 Santuoka ir vaikai

Tad kodėl vis dėlto verta šeimą kildinti iš santuokos? Dėl vaikų! Toks atsakymas nėra labai lengvas daugeliui tėvų, kurių santuokos arba neįvyko, arba skausmingai pasibaigė. Tačiau tikiu, kad žmonės gali išlikti objektyvūs ir neleisti savo pergyventoms nelengvoms istorijoms nuspalvinti to, kas gera jų vaikams, supratimą. 

 Kokia gi yra objektyvi padėtis? Yra bent trys svarbios jos pusės.

 1. Kiekvienas iš mūsų esame silpnas, egocentriškas ir ne itin išmintingas. To apie save nesuprantantįjį Sigmundas Freudas būtų pavadinęs neurotiku. Išlikusieji santuokoje nėra geresni už išsiskyrusiuosius, vienišos motinos nėra labiau nevykusios už ištekėjusias ir t.t. Pasak žymios šeimos terapeutės Virginijos Satir, bet kokioje gyvenimo padėtyje esantis žmogus į ją atėjo nuoširdžiai stengdamasis daryti tai, ką jis manė esant geriausia. Išgyvenusieji skyrybas tikrai nematė kitos išeities; nesusituokusieji nesituokė, nes stengėsi gyventi kaip įmanoma teisingiau; retai kada moteris laisvai nusprendžia auginti kūdikį viena. Geresni sprendimai, negu tie, kuriuos žmogui pavyko skausmingoje situacijoje atrasti, dažniausiai egzistuoja, tačiau juos atrasti nėra lengva. Tie, kurie juos atrado, nėra nei protingesni, nei geresni – o ypač, jei taip apie save galvoja. Sunku čia nepaminėti krikščioniško požiūrio: nė vienas neturi pagrindo girtis savo laimėjimais nes gali būti, kad apiplyšęs elgeta jų turi daugiau negu tu. „Daugelis pirmųjų bus paskutiniai, o paskutiniųjų – pirmieji“.

 2. Nepaisant to, ar jų tėvai gyvena santuokoje ar ne, vaikai, objektyviai kalbant, daugiausia galimybių  gyvenime būti laimingi sukurdami santuoką. Tai rodo daugelis pastarųjų dešimtmečių sociologinių tyrimų.

Štai keletas jų: susituokę vyrai (taip pat ir moterys) daugiau uždirba, greičiau kyla karjeros laiptais ir yra dažniau aukštai įvertinami (Kostiuk ir Follman, 1989,  Shaw, 1987). Sutuoktinio turėjimas prailgina gyvenimą dešimčia metų ir sumažina vėžio riziką, taip pat mirties po operacijos riziką ilgiau (Goodwin et al, 1987).

Ištekėjusios moterys 30% dažniau vertina savo sveikatą kaip labai gerą ar puikią nei vienišos; devyni iš dešimties 48 metų amžiaus susituokusių vyrų ar moterų sulauks 65 metų, kai tuo tarpu iš vienišų tokio amžiaus sulauks tik šeši iš dešimties vyrai ir aštuonios iš dešimties moterys (Cohen et al, 1997).

Vedę vyrai nusižudo du kartus rečiau negu vieniši ir trečdaliu kartų mažiau nei išsiskyrusieji (Smith, Mercy ir Conn, 1988). Susituokę vyrai ir moterys rečiau serga depresija ir nerimo sutrikimais, 40% iš jų teigia esamtys laimingi, palyginti su 25% vienišųjų. Vieniši vyrai geria dvigubai daugiau, ir vienas iš keturių pripažįsta, kad turi priklausomybę nuo alkoholio – palyginti su vienu iš septynių susituokusių vyrų. Alkoholio nevartoja vienas iš šešių vienišų vyrų ir vienas iš keturių vedusių (Miller-Tutzauer et al, 1991). 

Kalbant apie patiriamą smurtą, ištekėjusios moterys tampa smurto aukomis penkis kartus rečiau nei vienišos ar išsiskyrusios, vedę vyrai – keturis kartus rečiau nei nevedę (Kellerman, 1994; Bachman, 1994). Kohabituojančios moterys dažniau patiria smurtą nei gyvenančios santuokoje (Jackson, 1996).

Vaikai, kurių tėvai nesudaro santuokos ar neišlaiko jos, statistiškai dažniau pasilieka toje pačioje klasėje, mokosi specialiose ugdymo įstaigose, rečiau įstoja ir baigia aukštąjį mokslą. Vieno 6000 berniukų gyvenimų tyrimo autoriai, po to, kai buvo atsižvelgta į socialinio sluoksnio, turto, rasės ir kt. įtaką, nustatė, kad be tėvo užaugę vyrai, sulaukę trisdešimties, už įvykdytus nusikaltimus nuo dviejų iki trijų kartų dažniau patenka į kalėjimą nei tie, kurie užgaugo su tėvu. Daugiausia smurto vaikai patiria iš motinos sugyventinių ir patėvių. Šie tyrimai atlikti pagrindinai JAV ir apibendrinti M. Gallagher su kolegomis (2000 m.)

2009 m. The Economist žurnalo skelbiamas tyrimas kalbėjo, kad net 92% vaikų, augančių pasiturinčiose šeimose, turėjo abu tėvus, kai žemiau skurdo ribos gyvenantys vaikai abu tėvus turėjo tik 20% atvejų. Ir t.t.

 3. Nepaisant to, kad mūsų laikais tiek sukurti laimingą santuoką, tiek joje išlikti yra sunku, tai yra įmanoma. Tarptautinė patirtis rodo, jog investuojant į psichologinę pagalbą jaunai ir besikuriančiai šeimai, skyrybų skaičius gerokai mažėja. „Santuoka yra labai gerų įgūdžių reikalaujanti gyvenimo sritis,“ sako amerikiečių  psichologė Susan Heitler. „Jei jūsų santuoka kliba, akivaizdu, kad tuos įgūdžius reikia pagerinti.“ Minesotos Universiteto profesorius William Doherty teigia, kad bendravimo ir konfliktų sprendimo įgūdžių lavinimas gali labai padėti atstatyti tarpusavio supratimą ypač tada, kada problemos yra „lengvos“: bendras nepasitenkinimas vienas kitu, nutolimas bei dažni nesutarimai.

„Sunkioms“ problemoms Doherty priskiria chronišką neištikimybę, priklausomybę nuo cheminių medžiagų ar lošimo. 2009 m. atliktame 886 išsiskyrusių porų tyrime Doherty nustatytė, jog 55 proc. porų kaip svarbiausią priežastį minėjo nutolimą vienas nuo kito, 53 proc. – bendravimo problemas, nepakankamas sutuoktinio dėmesys svarbiausia priežastim buvo laikomas  34 proc. atvejų, ir tiek pat procentų atvejų pagrindinė problema buvo neištikimybė. Tyrėjas daro išvadą, jog daugelis dėl šių priežasčių išsiskiriančių žmonių, gavę pakankamai psichologijos žinių, yra pajėgūs konstruktyviai spręsti savo problemas. Beje, pasitikėdama tokių programų efektyvumu, šį rudenį JAV vyriausybės nutarė pratęsti 119 mlrd. dolerių finansinę paramą sutuoktinių bendravimo įgūdžių lavinimui.  

 Emocijų vertė

 Tad mūsų vaikai bus laimingesni ir daugiau pasieks, jei gyvens santuokoje. Žinoma, būna visaip, tačiau statistika kalba apie tai, kas vyksta dažniau.

 Jei vaikai augdami girdės apie šeimą, kurioje vaikus augina tėvas ir motina, santuokos vertė jų sąmonėje augs.  Nereiktų bijoti, kad kai kurie vaikai jausis liūdnesni suprasdami, jog jų mamai tėvui nepavyko santuokoje išlikti ar jos sukurti. Nors, kaip sako A. Adleris, vaikai yra aistringi monogamijos šalininkai, tėvus jie myli ir supranta gyvenimo sudėtingumą.

 Tiesa, galima galvoti, kad jei vaikams kalbėsime apie skirtingus šeimos modelius, ne santuokoje gyvenančių tėvų vaikai jausis geriau. Tikrai, toks kelias yra lengvesnis. Tačiau toks lengvumas yra apgaulingas. Nekalbant apie tai, kad jis menkai tegali kompensuoti vaiko, gyvenančio be tėvo ar mamos, liūdesį, jis dar ir neleidžia jam aiškiai suprasti, kad ateityje jis bus laimingesnis, jei gyvens santuokoje. Ir mažiau skaudins jau savo vaikus.

 Konstitucinis Teismas, paneigdamas santuokos ir šeimos priežastinį ryšį, parėmė tokias bendro gyvenimo formas, kurios grindžiamos „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo (...) pagrindu“.

Tai, kad emocinis prieraišumas paminėtas pirmiausia, yra simboliška. Jausmus visi branginame, atjaučiame tuos, kurie jaučiasi atstumti, kada valstybė neįtraukia jų į juridiškai apibrėžiamų šeimų sąrašą, nenorime diskriminuoti vaikų. Visa tai labai teisinga. Tačiau atjautą reikėtų skirti nuo sentimentalumo, o jei jau kalbama psichologijos terminais, reikėtų mąstyti tiksliau.

Emocijos nuo racionaliosios asmenybės dalies tuo ir skiriasi, kad jos nepastovios. Tai rodo jau pati šio žodžio etimologija. Gyvenimas nesusituokus ir yra daug mažiau stabilus už santuoką todėl, kad emocinė trauka nėra sutvirtinta racionaliu apsisprendimu emocijoms per daug nepasiduoti.  Esame bendruomeninės būtybės: viešai ištartas sprendimas būti kartu, kaip rodo statistika, yra reikšmingas poros stabilumo faktorius. Mūsų romantiškas ir empatiškas Konstitucinis teismas – keista tai sakyti – neturėtų taip jau labai nuvertinti tokios nuobodžios ir neemocingos įstaigos, kaip Metrikacijos biuras... Dėl mūsų vaikų, o ir mūsų pačių sveikatos.