2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

Irena Veisaitė: „Tolerancija negali būti vienpusė“

2011-11-21
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Atmintis 
Irena Veisaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Minint Tarptautinę tolerancijos dieną Vilniuje buvo surengta konferencija „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“, kurioje dalintasi patirtimi ir įžvalgomis apie tolerancijos būklę šiuolaikiniame pasaulyje, antisemitizmo, ksenofobijos ir kitų neapykantą kurstančių fenomenų egzistavimo prielaidas ir būdus įveikti jų apraiškas naujame geopolitiniame, socialiniame ir žiniasklaidos kontekste. Konferencijoje dalyvavo ir literatūros tyrinėtoja, teatrologė, viena iš nedaugelio išgyvenusių Holokaustą prof. Irena Veisaitė. Skelbiame visą I.Veisaitės konferencijoje sakytos kalbos tekstą.

Jaučiuosi esanti viena iš paskutiniųjų liūdnų ir lemtingų XX amžiaus įvykių liudininkų: gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu, išgyvenau Holokaustą, sovietinę okupaciją ir dabar vėl esu laiminga galėdama gyventi laisvoje Lietuvoje. Visą gyvenimą domėjausi Holokausto klausimais, klausiau savęs, kaip toks dalykas galėjo įvykti.

Didelę įtaką man padarė Zygmundo Baumano knyga „Holokaustas ir modernybė“. Tęsdamas Hannos Arendt mintį, nuskambėjusią knygoje „Eichmanas Jeruzalėje“ apie blogio banalumą (H. Arendt buvo pakviesta stebėti A. Eichmano teismo proceso) jis rašo, jog apie Holokaustą reikia žinoti ir kalbėti, nes potencialus Holokausto vykdytojas gyvena kiekviename iš mūsų: ir manyje, ir jumyse. Ir masinės žudynės gali grėsti ne tik žydams. Juk A. Eichmanas – milijonų žmonių žudikas – taip pat buvo puikus tėvas, puikus sūnus, puikus, vyras, beveik pavyzdingas pilietis. Eichmanas tavyje gali pasirodyti visai netikėtai. Prisimenu, kai 1951 metais dalyvavau vadinamajame fizkultūrininkų parade Maskvoje. Žygiavome trenkiant maršams Raudonojoje aikštėje. Staiga tribūnoje pasirodė jis – Stalinas. Jeigu pats Jėzus Kristus būtų apsireiškęs, nebūtų buvę tokios euforijos. Pakriko visos žygiavusiųjų eilės, maršų nebebuvo girdėti. O kai jau atsidūrėme aikštės gale, aš staiga išgirdau save rėkiančią, šaukiančią su visa minia. Stalinu aš tada jau netikėjau, mano antroji mama Stefanija Ladigienė kalėjo Sibire, neturėjau jokių iliuzijų... Bet aš šaukiau. Tai buvo viena  baisiausių akimirkų mano gyvenime. Buvau paveikta masinės  psichozės...

Tęsdamas H. Arendt mintį, nuskambėjusią knygoje „Eichmanas Jeruzalėje“  Z. Baumanas rašo, jog apie Holokaustą reikia žinoti ir kalbėti, nes potencialus Holokausto vykdytojas gyvena kiekviename iš mūsų: ir manyje, ir jumyse. Ir masinės žudynės gali grėsti ne tik žydams.

Šiandien minime pasaulinę tolerancijos dieną. Nepaisant terminių nuvertėjimo ir buitiško jų vartojimo (kiek daug „tragedijų“ kasdien išgyvename: nepavyko ko nors nusipirkti – tragedija, traukinys pavėlavo – tragedija, bet dėl to tragedija nenustoja būti aukščiausiu dramos žanru), pačios tolerancijos (lietuviškai dar galėtume pasakyti pakantumas ir kantrybė) tai nenuvertina. Kaip ir tragedijos. Taigi šį terminą ir toliau vartoju. Mano įsitikinimu, tolerancijos sąlyga – abipusiškumas. Kaip byloja vokiečių patarlė „dazu gehoeren zwei“ („tam reikia dviejų“)

Taigi į tai kas dabar vyksta Lietuvoje, norėčiau pažvelgti iš dviejų pusių: lietuvių ir žydų. (Tai galiu padaryti, nes jaučiu turinti dvi tapatybes: lietuvių  ir žydų.)  

Nors Lietuvoje skaudi Holokausto praeitis dar nėra  iki galo įsisavinta, bet jau yra įvykę dideli, esminiai  pokyčiai, ir juos reikia įvertinti. Visų pirma Holokaustas ir politikų, ir akademikų yra pripažintas kaip Lietuvos istorijos dalis. Kaip vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos puslapių.

Tai neigiančių žmonių yra, ypač tai liudija gausūs interneto komentarai, kurie kartais pasibaisėtini ir išties labai skaudinantys. Kaip ir straipsniai kai kuriuose lietuviškuose dienraščiuose. Tačiau toks kalbėjimas nenustelbia pagrindinės tendencijos. Žydų kultūra šiandien yra pripažinta kaip Lietuvos etninės kultūros dalis, ji studijuojama, ja, pasakyčiau, netgi žavimasi. Žydų istorija Lietuvoje šiandien domisi daugybė lietuvių istorikų, menotyrininkų, ypač viduriniosios ir jaunesnės kartos..

Man kadaise teko būti žymiojoje tarptautinėje Nidos konferencijoje (1997 m. - Bernardinai.lt), kurią organizavo istorikas Alvydas Nikžentaitis. Joje pirmą kartą buvo diskutuojama Holokausto problema Lietuvoje. Kaip žinome, sovietmečiu apie tai savo balsu kalbėti negalėjome. Toje konferencijoje apie Holokaustą kalbėjo daugiausia užsieniečiai. Lietuviai tada dar nebuvo tam pasiruošę. Tuo tarpu šiandien Lietuvoje jau daug puikių profesionalių Holokausto tyrinėtojų, išleista daug studijų. Šia tema susidomi ir menininkai.

Svarbus dalykas, jog mūsų vadovėliuose atsirado naratyvas apie Holokaustą. Netobulas, pildytinas naratyvas, tačiau jis jau egzistuoja. Mokytojai vyksta stažuotis į Izraelį, Yad Vashemą, kad galėtų vaikams geriau papasakoti apie žydų istoriją Lietuvoje. Čia veikia Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti, mokyklose – dešimtys Tolerancijos ugdymo centrų. Organizuojami įvairūs seminarai mokytojų kvalifikacijai kelti.

Dar Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos vyriausybė atsiribojo nuo antisemitizmo. Tuomet V. Landsbergis pasakė: „Holokaustas yra ne žydų, o lietuvių problema.“ Visi taip pat žinome A. Brazausko vizitą į Izraelį, kur jis atsiprašė žydų tautos. Tų atsiprašymų buvo ir daugiau. Man atrodo, šiandien jau nebereikia  atsiprašinėti. Praėjo 70 metų, laikas apie praeitį kalbėti kitaip, nes kreipiamės jau į kitą, pokario kartą. Vienok negalima užmiršti ir to, kas mąstymo pokyčiai visame pasaulyje vyksta labai lėtai, jie kinta šimtmečiais.

Dabar žvilgtelkime, kaip reaguoja žydai į tai, kas vyksta Lietuvoje. Manau, jog daugelis jų – bando rasti sąlyčio taškų. Pritarčiau „Bernardinai.lt“ pasirodžiusiam Rodžerio Coheno straipsniui . Autorius aiškiai pasako , kad Izraelis ir Palestina negali surasti gero, teisingo, tobulo visiems sprendimo, bet kompromisų  ieškoti  būtina. Juk reikia rasti būdą, kaip gyventi kartu. Kitos išeities nėra.

Šis išmintingas patarimas  visada galioja abiem nesutariančioms pusėms. Kalbant apie lietuvių ir žydų santykius, didelę žalą abiem pusėms daro bet koks Holokausto neigimas ar sumenkinimas iš lietuvių pusės, iš žydų pusės – amžinas Lietuvos kaltinimas, kurį skleidžia keli žydų veikėjai spaudos puslapiuose, visur matantys tik Lietuvos dviveidiškumą ir nenuoširdumą. Esu įsitikinusi, negalima kito spausti į kampą, nes jis tik ims gintis. Būtina matyti,  pripažinti ir įvertinti geras pastangas. Mes tikrai vieni kitiems reikalingi. Todėl tieskime tiltus.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (19)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kastytis Braziulis

Kodėl ekonominės krizės, pensijų mažinimo metu samdomi konsultantai už 300 milijonų litų ir jų teikiama nauda yra taip įslaptinama, kad jos nematyti? Kodėl komerciniais vadinami projektai yra įgyvendinami visų žmonių sąskaita?

Aurelija Stancikienė

Daug šnekame apie galimą Rusijos okupaciją, tačiau kam jai vargintis fiziškai – Lietuvoje susiklostė tokia pavojinga politinė praktika, kad užtenka Kremliui užverbuoti 5 Konstitucinio Teismo teisėjus ir tie išaiškins, ką tik nori, o Seimas tai priims už gryną pinigą. 

embrionas

Jei nėra jokio įtikinamo teisinio ar moralinio argumento negimusio kūdikio nelaikyti žmogumi, tai nėra ir jokio įtikinamo argumento, kodėl turėtų būti nepaisoma jo, kaip žmogaus, teisių. 

Angeliukai

Anoniminių alkoholikų narė Ona, šalia kitų su AA draugija susijusių akcentų, pasakoja, kokios priežastys gali priversti AA narį vėl pradėti gerti po keliolikos metų blaivybės ir ką vertėtų daryti, kad pavyktų išvengti tokios baigties.

Darius Kuolys

Ar tikrai Lietuva sėkmingai įveikė ekonominę krizę, jei per pastaruosius penkerius metus neteko beveik 230 000 gyventojų, iš jų – 10 000 dėl smurtinių mirčių? Prezidentės perrinkimo scenarijuje tokie klausimai tiesiog nenumatyti. 

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar