2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Irena Veisaitė: „Tolerancija negali būti vienpusė“

2011-11-21
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Atmintis 
Irena Veisaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Minint Tarptautinę tolerancijos dieną Vilniuje buvo surengta konferencija „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“, kurioje dalintasi patirtimi ir įžvalgomis apie tolerancijos būklę šiuolaikiniame pasaulyje, antisemitizmo, ksenofobijos ir kitų neapykantą kurstančių fenomenų egzistavimo prielaidas ir būdus įveikti jų apraiškas naujame geopolitiniame, socialiniame ir žiniasklaidos kontekste. Konferencijoje dalyvavo ir literatūros tyrinėtoja, teatrologė, viena iš nedaugelio išgyvenusių Holokaustą prof. Irena Veisaitė. Skelbiame visą I.Veisaitės konferencijoje sakytos kalbos tekstą.

Jaučiuosi esanti viena iš paskutiniųjų liūdnų ir lemtingų XX amžiaus įvykių liudininkų: gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu, išgyvenau Holokaustą, sovietinę okupaciją ir dabar vėl esu laiminga galėdama gyventi laisvoje Lietuvoje. Visą gyvenimą domėjausi Holokausto klausimais, klausiau savęs, kaip toks dalykas galėjo įvykti.

Didelę įtaką man padarė Zygmundo Baumano knyga „Holokaustas ir modernybė“. Tęsdamas Hannos Arendt mintį, nuskambėjusią knygoje „Eichmanas Jeruzalėje“ apie blogio banalumą (H. Arendt buvo pakviesta stebėti A. Eichmano teismo proceso) jis rašo, jog apie Holokaustą reikia žinoti ir kalbėti, nes potencialus Holokausto vykdytojas gyvena kiekviename iš mūsų: ir manyje, ir jumyse. Ir masinės žudynės gali grėsti ne tik žydams. Juk A. Eichmanas – milijonų žmonių žudikas – taip pat buvo puikus tėvas, puikus sūnus, puikus, vyras, beveik pavyzdingas pilietis. Eichmanas tavyje gali pasirodyti visai netikėtai. Prisimenu, kai 1951 metais dalyvavau vadinamajame fizkultūrininkų parade Maskvoje. Žygiavome trenkiant maršams Raudonojoje aikštėje. Staiga tribūnoje pasirodė jis – Stalinas. Jeigu pats Jėzus Kristus būtų apsireiškęs, nebūtų buvę tokios euforijos. Pakriko visos žygiavusiųjų eilės, maršų nebebuvo girdėti. O kai jau atsidūrėme aikštės gale, aš staiga išgirdau save rėkiančią, šaukiančią su visa minia. Stalinu aš tada jau netikėjau, mano antroji mama Stefanija Ladigienė kalėjo Sibire, neturėjau jokių iliuzijų... Bet aš šaukiau. Tai buvo viena  baisiausių akimirkų mano gyvenime. Buvau paveikta masinės  psichozės...

Tęsdamas H. Arendt mintį, nuskambėjusią knygoje „Eichmanas Jeruzalėje“  Z. Baumanas rašo, jog apie Holokaustą reikia žinoti ir kalbėti, nes potencialus Holokausto vykdytojas gyvena kiekviename iš mūsų: ir manyje, ir jumyse. Ir masinės žudynės gali grėsti ne tik žydams.

Šiandien minime pasaulinę tolerancijos dieną. Nepaisant terminių nuvertėjimo ir buitiško jų vartojimo (kiek daug „tragedijų“ kasdien išgyvename: nepavyko ko nors nusipirkti – tragedija, traukinys pavėlavo – tragedija, bet dėl to tragedija nenustoja būti aukščiausiu dramos žanru), pačios tolerancijos (lietuviškai dar galėtume pasakyti pakantumas ir kantrybė) tai nenuvertina. Kaip ir tragedijos. Taigi šį terminą ir toliau vartoju. Mano įsitikinimu, tolerancijos sąlyga – abipusiškumas. Kaip byloja vokiečių patarlė „dazu gehoeren zwei“ („tam reikia dviejų“)

Taigi į tai kas dabar vyksta Lietuvoje, norėčiau pažvelgti iš dviejų pusių: lietuvių ir žydų. (Tai galiu padaryti, nes jaučiu turinti dvi tapatybes: lietuvių  ir žydų.)  

Nors Lietuvoje skaudi Holokausto praeitis dar nėra  iki galo įsisavinta, bet jau yra įvykę dideli, esminiai  pokyčiai, ir juos reikia įvertinti. Visų pirma Holokaustas ir politikų, ir akademikų yra pripažintas kaip Lietuvos istorijos dalis. Kaip vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos puslapių.

Tai neigiančių žmonių yra, ypač tai liudija gausūs interneto komentarai, kurie kartais pasibaisėtini ir išties labai skaudinantys. Kaip ir straipsniai kai kuriuose lietuviškuose dienraščiuose. Tačiau toks kalbėjimas nenustelbia pagrindinės tendencijos. Žydų kultūra šiandien yra pripažinta kaip Lietuvos etninės kultūros dalis, ji studijuojama, ja, pasakyčiau, netgi žavimasi. Žydų istorija Lietuvoje šiandien domisi daugybė lietuvių istorikų, menotyrininkų, ypač viduriniosios ir jaunesnės kartos..

Man kadaise teko būti žymiojoje tarptautinėje Nidos konferencijoje (1997 m. - Bernardinai.lt), kurią organizavo istorikas Alvydas Nikžentaitis. Joje pirmą kartą buvo diskutuojama Holokausto problema Lietuvoje. Kaip žinome, sovietmečiu apie tai savo balsu kalbėti negalėjome. Toje konferencijoje apie Holokaustą kalbėjo daugiausia užsieniečiai. Lietuviai tada dar nebuvo tam pasiruošę. Tuo tarpu šiandien Lietuvoje jau daug puikių profesionalių Holokausto tyrinėtojų, išleista daug studijų. Šia tema susidomi ir menininkai.

Svarbus dalykas, jog mūsų vadovėliuose atsirado naratyvas apie Holokaustą. Netobulas, pildytinas naratyvas, tačiau jis jau egzistuoja. Mokytojai vyksta stažuotis į Izraelį, Yad Vashemą, kad galėtų vaikams geriau papasakoti apie žydų istoriją Lietuvoje. Čia veikia Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti, mokyklose – dešimtys Tolerancijos ugdymo centrų. Organizuojami įvairūs seminarai mokytojų kvalifikacijai kelti.

Dar Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos vyriausybė atsiribojo nuo antisemitizmo. Tuomet V. Landsbergis pasakė: „Holokaustas yra ne žydų, o lietuvių problema.“ Visi taip pat žinome A. Brazausko vizitą į Izraelį, kur jis atsiprašė žydų tautos. Tų atsiprašymų buvo ir daugiau. Man atrodo, šiandien jau nebereikia  atsiprašinėti. Praėjo 70 metų, laikas apie praeitį kalbėti kitaip, nes kreipiamės jau į kitą, pokario kartą. Vienok negalima užmiršti ir to, kas mąstymo pokyčiai visame pasaulyje vyksta labai lėtai, jie kinta šimtmečiais.

Dabar žvilgtelkime, kaip reaguoja žydai į tai, kas vyksta Lietuvoje. Manau, jog daugelis jų – bando rasti sąlyčio taškų. Pritarčiau „Bernardinai.lt“ pasirodžiusiam Rodžerio Coheno straipsniui . Autorius aiškiai pasako , kad Izraelis ir Palestina negali surasti gero, teisingo, tobulo visiems sprendimo, bet kompromisų  ieškoti  būtina. Juk reikia rasti būdą, kaip gyventi kartu. Kitos išeities nėra.

Šis išmintingas patarimas  visada galioja abiem nesutariančioms pusėms. Kalbant apie lietuvių ir žydų santykius, didelę žalą abiem pusėms daro bet koks Holokausto neigimas ar sumenkinimas iš lietuvių pusės, iš žydų pusės – amžinas Lietuvos kaltinimas, kurį skleidžia keli žydų veikėjai spaudos puslapiuose, visur matantys tik Lietuvos dviveidiškumą ir nenuoširdumą. Esu įsitikinusi, negalima kito spausti į kampą, nes jis tik ims gintis. Būtina matyti,  pripažinti ir įvertinti geras pastangas. Mes tikrai vieni kitiems reikalingi. Todėl tieskime tiltus.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
Juozasan 2011-12-03 14:17

Daug kur pritariu gerb. Arvydui, tik nereikia taip teigti, kad LIETUVIAI NIEKAD NEDALYVAVO JOKIOSE AKCIJOSE PRIEŠ ŽYDUS. Iš tėvų pasakojimų tikrai žinau, kad buvo lietuvių, kurie šaudė žydus ir gviešėsi jų turto. Kitas dalykas, kad tėvai tokius žmones nedviprasmiškai smerkė ir apie juos pasakodavo su siaubu, kaip ir absoliuti dauguma normalių lietuvių. Juk visi esame mokomi (ar bent jau buvome) mylėti visus savo artimus, o juo labiau savo bendrapiliečius. O visa kita tai teisybė: ir kad holokaustas buvo ne Lietuvos valstybės ar jos struktūrų inicijuotas, ir kad daug žydų buvo bolševikų partijoje (bent jau jie taip įstrigo tėvų ir senelių atmintyje), ir kad žydai patys turėtų persekioti savus tautiečius vykdžiusius lietuvių žudynes ir juos išduoti Lietuvos teismams.... Bet galų gale, gražiau nei straipsnio autorė nepasakysi: nesprauskime vieni kitų į kampą ir tieskime tiltus. Mums krikščionims tai turėtų būti nesudėtinga:)

Arvydas Damijonaitis 2011-11-25 22:27

Konferencijai „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“, 2011-11-16,Vilnius Kompensacija už sovietinės Rusijos genocidinius nusikaltimus - svarbiausia Lietuvos dvasinė ir materialinė problema Šiuo istoriniu laikotarpiu svarbiausias neatidėliotinas uždavinys yra teisiškai įvardinti totalitarinės bolševikinės Rusijos imperijos(CCCP) genocidinius nusikaltimus Lietuvoje (lygiagrečiai ir Ukrainoje).Lietuvoje Įstatymas Dėl okupacinės žalos atlyginimo(kompensacijos) įpareigoja teismo keliu įvardinti senaties termino neturinčius genocidinius nusikaltimus, nes nekaltumo prezumpcija taikoma visiems nusikaltimams: 1.Galimi keli teisinio bolševikinės Rusijos genocidinių nusikaltimų įvardijimo etapai. Pirmame etape Lietuvos(ir Ukrainos) teismai, pagal turimą sukauptą siaubingą faktinę medžiagą, sprendžia atskiro nusikaltimo, padaryto duotoje apylinkėje(teritorinis principas) specifiką, įvardina genocido požymius. Antrame etape Lietuvos teismas( kartu su Ukrainos teismu) įvardina tarptautinį tautų naikinimo pobūdį bolševikinėje Rusijoje, ĮVARDINA GENOCIDO FAKTĄ. Šiuos procesinius veiksmus turėtų koordinuoti speciali, Seimo politinių kalinių ir tremtinių frakcijos paskirta darbo grupė. Galimi ir kiti šios politinės valios realizacijos variantai, kuriuos gali pasiūlyti LR Seimo politinių kalinių ir tremtinių frakcija, jos paskirta darbo grupė; 2.Siaubingus genocidinius nusikaltimus organizavo ir vykdė ne abstraktus "komunizmas", o totalitarinės, bolševikinės RUSIJOS imperijos NKVD-KGB struktūros. Šie nusikaltimai iki šiol nėra įvardinti teisiškai. "Komunizmas" yra paranojinės bolševikinės Rusijos imperijos nusikaltimų klastinga priedanga, masinių žudymų doktrina; 3.Bolševikinės Rusijos imperijos NKVD-KGB struktūrose tarnavo iki 50 proc., Kremliuje -80 proc. žydų tautybės "vadovų". Šios struktūros organizavo ir vykdė genocidinius nusikaltimus Lietuvoje (nuo 1945 m. Lietuvoje sunaikino per milijoną lietuvių),Ukrainoje (11 milijonų ukrainiečių ,turtingiausiose juodžemio srityse, numarino badu HOLODOMOR metu). Būtina prašyti holokaustą patyrusius žydus pagalbos teisiškai įvardinant bolševikinės Rusijos genocidinius nusikaltimus. Šios nuostatos turėtų būti politikos, pritraukiant žydus, pamatas; 4.LIETUVIAI NIEKAD NEDALYVAVO JOKIOSE AKCIJOSE PRIEŠ ŽYDUS, įrodyta, kad tai NKVD-KGB ir NACIŲ specialios klastotės ,t.y. jų pateikti sufabrikuoti dokumentai, nuotraukos sumontuotos, propogandos tikslams, represijoms, genocidiniams nusikaltimams pagrįsti (žiūr. internete Irena Tumavičiūtė "Lietuvių šmeižtas.."). Politinių kalinių ir tremtinių frakcija turėtų nedelsiant inicijuoti specialios darbo grupės įkūrimą. Įstatymas Dėl sovietinės okupacinės žalos atlyginimo įpareigoja Politinių kalinių ir tremtinių frakciją: -sukurti koordinacinę darbo grupę paruošti medžiagą genocidinių nusikaltimų baudžiamosioms byloms Lietuvos apylinkės teismuose, -koordinuoti apylinkės teismų darbą visoje Lietuvos teritorijoje, -suderinti Genocido centro darbą baudžiamųjų bylų ruošimui. Arvydas Damijonaitis, žydų gelbėtojos vaikaitis ,8 694 06107

iglina 2011-11-23 12:11

Ačiū autorei. Geras, šviesus, tikrai tolerantiškas straipsnis

tikras lietuvis 2011-11-22 18:37

Gerą komentarą parašei.

Tik žydai nėra tauta, nes izraelitų tauta save vadina ne žydais, o jehudimais, o Šv. Rašte jie vadinami irgi ne žydais, o ivrim'ais.

Žodis žydas, iš tikrųjų, žymi blogą žmogų: rusų kalboje, iš kur pas mus atėjo tas žodis, žodžiu жыд yra vadinamas blogas žmogus, o persikėlėlį judėjų rusai vadina žodžiu еврей (nuo prancūziško žodžio, kuris reiškia persikėlėlį ir nebūtinai judėjų).

Taip, kad visus tuos klajojančius, kurių tarpe yra įvairių rasių ir išeivių iš įvairių tautų, jungia, gal būt, kiek tai judaizmas, o daugiausia - pragyvenimo būdas, kurį galima pavadinti gudravimu, kad atskirti, pvz., nuo užsiėmimo žemės ūkiu.

aksakalas 2011-11-22 17:25

Manau, lietuviai tikrai turėtų užjausti žydus. Juk šią tautą - neva tai labai vieningą - pačiu baisiausiu būdu išdūrė žmonės, pasisavinę teisę kalbėti visos tautos vardu. Nuo 1938m iki pat karo pabaigos naciai reguliariai siūlė išpirkti dideles (iki 70000-500000) žydų grupes, už vieną galvą prašydami 250 - 50 dolerių. Vienintelė sąlyga - tie žmonės neturi būti deportuojami į Palestiną. Visi tokie pasiūlymai ir net JAV bei Britų vyriausybių bandymai juos paversti tikrove buvo blokuojami sionistų valdomos Jungtinės Žydų Agentūros, tokiu būdu virš 2 mln. žmonių, kurie galėjo būti išgelbėti, nukeliavo į dujų kameras. Tuo metu Pasaulio Sionistų Kongreso prezidento Ch.Weizmano dešinioji ranka Greenbaumas pareiškia, kad viena karvė Palestinoje verta daugiau nei visi Europos žydai. Tokia nuomonė, matyt, nedaug pakito iki šių dienų, nes 2000m vyriausiasis Izraelio rabinas ir Shas partijos pirmininkas Ovadia Josefas viešai pareiškė, kad Holokausto aukos persikūniję nusidėjėliai, kurie tokiu būdu išpirkinėjo savo kaltes. Dar daugiau - karinė sionistų organizacija Lehi sudarė sandėrį su Hitleriu, ir nacių pusėje vykdė žudynes bei teroristinius aktus Artimuosiuose Rytuose. Tokiu būdu buvo siekiama susilpninti britų įtaką bei įkurti totalitarinę sionistinę valstybę. Tačiau po karo šios grupuotės vadeiva Avrahamas Sternas ne tik nebuvo nuteistas - jis buvo apdovanotas Izraelio respublikos ir gavo personalinę pensiją. Štai taip viena didžiausių žmonijos katastrofų tapo labai pelningu verslo projektu.

tikras lietuvis 2011-11-21 23:57

Ponia Irena pasakė gerą mintį - tieskime tiltus.

Tik gal nevertėjo čia vartoti kosmopolitinio - tolerancija, nes tiltus tiesia bendradarbiavimui, bendravimui, kada toleravimas gali būti ir blogio.

Tuo labiau, kad visi mes Lietuvoje - lietuviai, nes esame komandos, kuri vadinasi Lietuva, nariai.

Ir čia visiškai nesvarbu nei kilmė, nei kasdienė kultūra, kurioje būname.

Tad - būkime lietuviais!

J&B 2011-11-21 19:06

Idomiai siuo klausimu issireiske Sigitas Parulskis viename is savi interviu: "As noriu suprasti kodel uzsiminus apie zydus lietuviui is karto yltys siepiasi?" As irgi klausiu KODEL BET KURIAME ziniu portale pasirodzius zinutei APIE ZYDUS "komentaru" srautas desimteriopai didesnis negu snekant apie BET KURIA KITA tauta. JOKIE STRAIPSNIAI apie TIBETA ,SUDANA,KURDUS,KRIKSCIONIU ZUDYMA ISLAMO SALYSE...etc. nesukelia TOKIO lietuviu aziotazo kaip pats nekalciausias ZYDO PAMINEJIMAS (jau nekalbant apie zydu-palestinieciu konflikta)?

? 2011-11-21 17:50

Aciu profesorei uz buvima, uz pasidalinima mintimis. Man atrodo, kad visa sita netolerancijos problema issprestu pagarbos gyvybei kultura. Jeigu bet kokio zmogaus (gimusio, negimusio, balto, juodo, moters, vyro, bet kokios tautybes, bet kokio tikejimo) gyvybe yra didziule vertybe, Dievo duota dovana, prie kurios joks zmogenas negali kisti savo purvinu pirstu....., tai isnyktu noras naikinti (smeiztu, pletkais ar kulkomis) savo kaimyna, save, kitaip tikinti ar galvojanti.... zmogu. Deja, tokios kulturos nera ir jos nesistengiama kurti --- greiciau atvirksciai.... todel ir siandien ir rytoj zmogzudystes yra visada tikimybe.

jj 2011-11-21 17:10

V.Toleikis pagyrė I.Veisaitę. O štai A.Šliogeris - priešingai. Ir dar tokiais žodžiais, kad net kartoti nesiryžtu. Taigi, Veisaitė teisi - ne viskas taip paprasta.

Kazys 2011-11-21 11:29

Prisidedu prie daugumos komentatorių, geras straipsnis. Šiais laikais informacijos lietuvių kaip ir kitomis kalbomis apie Holokaustą netrūksta. Tai gerai. 'Holokausto neigimas" įrikiuotas į nusikalstamos veiklos sąrašą. Nežinau ar tai gerai. Viena mano sąmonės dalis sako jog "gerai". Tokia veikla gali užsiimti tik piktavaliai, arba itin riboto intelekto, o jei ne riboto, tai sąmoningai sąmyšį ketinantys skatinti individai. Juos dera kriminalizuoti. Tačiau, lieka ir abejonė. Ar mes tuo nesuteikiame jiems auditoriją? Knibždą įtarimas jog dalis 'antisemitų, kažin ar netgi žino kas tie "žydai", tačiau dėmėsys kurio garantuotai susilauks už "antisemitškus" išsireiškimus arba tepliones ant sienų jiems patinka. Teisėtas susirūpinimas Holokausto informacijos sklaida neturėtų tapti paskata naujos formos, žydų nepažystančių, bet dėmesį mėgstančių, "anti-semitų".

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (19)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

REKOMENDUOJAME

Daudimai

Pripažinti autoritetą, reiškia pripažinti tam tikrą prigimtinės teisės pavidalą, įsitikinimą, kad pasaulis turi vidinę logiką. Šią logiką mums padeda atskleisti protas. Tačiau pro akis prasprūsta daugybė detalių...

Palestina

Tai, kas šiuo metu vyksta Gazoje, aš pavadinčiau „collective punishment“ arba kitaip -civilių gyventojų, kurie neturi pasirinkimo – veltis į šį konfliktą ar ne – žudymu.

Dainius Pavalkis

Dėkoju už diskusijos iniciatyvą. Džiaugiuosi, kad švietimo reikalai rūpi vis didesnei mūsų visuomenės daliai. Mėginsiu ne tiek polemizuoti, kiek atsakyti į svarstomus klausimus.

Caritas, benamiai gyvoji biblioteka „Benamystė iš arti“.

Mano vardas Solveiga. Man 30 metų. Mamai, kai ji mirė, buvo vos 23-eji, o man 2 metukai. Savo mamos neprisimenu. Brolis ir sesuo pasakojo, kad ji buvusi labai gera, bet gėrė. Kai laukėsi manęs, dažnai išgerdavo. 

Linas Kukuraitis

Paslaugos vargstantiems dažnai yra šaltos, anonimiškos, jos neguodžia. Mes svajojame apie buvimą kartu, apie artumą. Svajojame, kad tai taptų žmonių vis didesnio įgalinimo erdvė. 

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar