Vincentas Lizdenis vieniems pažįstamas kaip Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų studentas, kitiems – kaip aktyvus krikščionis katalikas, ateitininkas, prabylantis per „Marijos radiją“. Be to, jis ir dainų kūrėjas, tad apie šią sritį šnekučiuosimės daugiausia. O šio interviu raktiniu žodžiu galėtų būti „dovana“ – nes visa, kuo Vincentas gyvena ir užsiima, rodos, jam telpa būtent į šią sąvoką.

Kaip pradėjai groti ir kas įkvėpė meilę muzikai?

Muzika yra svarbi visai mano šeimai. Tiek tėtis, tiek mama darbuojasi meno mokykloje mano gimtajame miestelyje, Viekšniuose (Mažeikių r.). Mama – fortepijono mokytoja, tėtis – meno mokyklos vadovas; be to, jis – vargonininkas. Taigi muzika supo visuomet. Šeimoje esame penki vaikai, ir visi lankėme muzikos mokyklą. Pats baigiau fortepijono klasę ir tik paskutiniais mokyklos metais pradėjau groti gitara. Pianinas man visuomet patiko ir patinka iki šiol. Žinoma, šiuo metu mažiau groju, Kaune mažiau galimybių, bet jis man vis dar brangus. Esant galimybei, mėgstu nueiti į gero pianisto koncertą.

Kaip nutiko, kad pakeitei instrumentą? Kada apskritai pradėjai kurti savo dainas?

Įtaką galbūt vėlgi darė šeima. Gitara grodavo tėtis, sesuo, pusbrolis, pradėjau ir aš. Iš tikrųjų tai tuputį mobilesnis instrumentas, juo lengviau groti. Nesu profesionalus gitaristas, kadangi net neturėjau mokytojo, mokiausi savarankiškai. Pradėjau nuo populiarios muzikos, dainų, girdėtų iš tėčio, pavyzdžiui, apie Lietuvą. Dabar jau yra aštuoneri metai, kai groju. O kurti pradėjau beveik tuo pačiu metu, kai tik ėmiau mokytis, būdamas maždaug penkiolikos. Aišku, pirmųjų savo „kūrinių“ jau nelabai ir bepamenu (juokiasi). Ankstyvoji kūryba nebuvo labai brandi. Viena iš paauglystės dainų, kurią tebedainuoju šiandien, yra daina apie Lietuvą „Tėvynė širdyje“. Ją sukūriau būdamas penkiolikos.

Šioje penkiolikmečio dainoje yra žodžiai „Nes myliu Lietuvą aš labai“ – gana skambi frazė. Vis dėlto dainuodamas ją ištari ne banaliai. Kas Tau yra Lietuva?

Šiandien tai gana aštrus klausimas. Jei myli tėvynę, gali būti apšauktas nacionalistu. Mano meilė Lietuvai paprasta. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jos nemylėti. Mano seneliai – mamos tėvai – labai skaudžiai nukentėjo dėl Lietuvos. Močiutė vadovavo ateitininkių kuopai, senelis buvo tiesiog paprastas kaimo žmogus ir priešinosi tuometinei valdžiai, abu kentėjo lageriuose. Visuomet jaučiau tėvų pagarbą tėvynei, krikščionišką dėkingumą už šį kraštą, kuriame gimiau, kuris užaugino ir davė duoną. Tai irgi yra Dievo dovana. Meilę sustiprina pačios šeimos paliudyta kančia.

Kaip tapai ateitininku? Kokią reikšmę tai turėjo Tavo tautinės savimonės formavimuisi?

Galima sakyti, kad ateitininkas esu iš tradicijos – abi močiutės buvo ateitininkės, o mūsų miestelyje buvo ateitininkų kuopa. Kadangi esu tikintis žmogus, natūraliai įsiliejau į šią veiklą. Ateitininkų idėjos ir šūkis „Visa atnaujinti Kristuje!“ yra pagalba tikėjimui, savęs formavimui. Į tautinės savimonės formavimą didelį indėlį įnešė šeima. Krikščioniškas katalikiškas pamatas mano šeimoje yra itin svarbus, santykiai grindžiami krikščioniškomis vertybėmis. Šeimoje išmokau ir vis dar tebesimokau pagarbos žmonėms, skirtingoms pažiūroms – artimo meilės. Tėvai yra labai geri mano draugai, todėl nuolat stengiuosi išsikovoti kuo daugiau laiko, kad galėčiau su jais pabendrauti, pasitarti.

Esi sukūręs dainą pagal lietuvių poeto H. Nagio eilėraštį „Saulės laikrodžiai“. Kaip vyko šis procesas? Koks Tavo santykis su lietuvių poezija?

Tai vienintelė daina, kurią esu parašęs pagal lietuvių poeto tekstą. Atsitiko taip, jog su pirmomis dainomis dalyvavau respublikiniame mokinių dainuojamosios poezijos konkurse. Buvau pastebėtas savo aplinkoje ir tiesiog paprašytas sukurti dainą pagal H. Nagio žodžius (poetas kilęs iš Mažeikių), padainuoti ją minėjime. Tuo metu nuolat sukosi idėjos, svarstymai, ką galėčiau pagroti. O kartais ir pats neturi savy žodžių, tad pasinaudoji svetimu tekstu. Iš tikrųjų labai sudėtinga dainuoti kitų žodžius, mintis. Nesu perskaitęs labai daug poezijos. Šiemet daug didesnį dėmesį skiriu V. Mačernio poezijai, kadangi tai jubiliejiniai metai – 90 metų nuo šio poeto gimimo. Jis, kaip ir aš, buvo ateitininkas. Vis dėlto skaitant šio autoriaus kūrybą net mintis nekyla dainuoti. Kažkur esu girdėjęs, kad eilėraštis turėtų suskambėti, jog galėtum jį dainuoti. Manau, tai tiesa.

Kas kūrybiniame procese Tau „suskamba“ pirmiau – tekstas ar melodija?

Bent jau man pirmiausia ateina melodija, nors gal turėtų būti atvirkščiai. Kas nors pasakytų, jog visų pirma turi turėti žodžius ir tada sugalvoti, kaip juos dainuoti. Kita vertus, tai tarsi bręsta minty kartu. Grodamas atrandi kažkokį sąskambį, susilipdo tam tikra melodija, ir žodžiai tarsi susikaupia arba kažkas juos paskatina. Tekstas visą laiką kaupiasi mintyse tau net nežinant. Kartais rašai dainą su tam tikra mintimi, įvairiais vaizdiniais, bandai kažkiek paslėpti, kas ką reiškia, paskui bandai tuos vaizdinius paaiškinti taip, kad visi suprastų. Įdomu, kad po kurio laiko atrandi vis naujų dalykų dainose, ko nebuvai pajutęs anksčiau. Savo dainose kartais matau tam tikrą dienoraštį: minčių, jausmų. Mano kūryba nėra taip užslaptinta, kad negalėtum „nuskaityti“ ar kad būtų labai daug vietos interpretacijai.

Kokia kūrybos prigimtis?

Kūryba yra visiška Dievo dovana. Kuriantis žmogus – net ir ateistas – gyvena dvasinį gyvenimą, turi tam tikrą ryšį su Dievu. Žinoma, žmogus gali tą ryšį neigti. Visgi kūryba nėra tavo nuopelnas. Taip, tu padirbėjai, skyrei laiko, nugludinai... Gali išvažiuoti į pačią gražiausią pasaulio vietą, pasiimti pačią geriausią gitarą, mieliausią parkerį, labai mielą sąsiuvinį ir nieko neparašyti. Kūrėjas mums davė labai įdomią galimybę ir absoliučią laisvę kurti. Galime kurti net visiškai destruktyvų meną – pradedant nuo roko, kuris, rodos, suteikia daug energijos, tačiau yra destruktyvus. Jis suteikia džiaugsmingą nuotaiką, užveda, bet palieka tave atskirtą nuo visų kitų. Važiuodamas troleibusu pabandžiau pasiklausyti Šopeno. Pastebėjau, kad klasikinė muzika viską sujungia: surūdijusį stogą, kurį matai pro langą, troleibuso vairuotoją, pravažiavusį automobilį, žmones... Ji ne atriboja, bet įtvirtina šiame pasaulyje. Tuomet iš tikrųjų jaučiu, kad esu kartu su kitais. Gal tai ir yra vadinama harmonija.

Ar apie kūrybą, kaip apie Dievo dovaną, yra ir Tavo daina „Matant“, kurioje kvieti „priimti iš rankų dovaną Dievo“?

Ji yra apie ėjimą pirmyn, apie troškimą nepasiduoti liūdesiui, norui atsiriboti ir nemylėti aplinkui esančiųjų. Šiandien kalbama apie toleranciją ir pagarbą, tačiau manau, jog to neužtenka – reikia ir artimo meilės. Žmonės atsiriboję vieni nuo kitų – tai galima matyti įlipus į troleibusą, kur daug jaunų žmonių su ausinukais, kažkur kitame pasaulyje. Ir gali žmones gerbti, pastebėjęs senutę jai užleisti vietą, bet vis dėlto esi atsiribojęs, nes tau nejauku važiuoti, neieškai jaukumo, nesistengi jo sukurti neatsiribodamas. Artimo meilė turbūt ir yra suradimas. Daina ir yra apie tai ir, aišku, apie Dievo dovanas.

Kaip vertini savo kūrybą? Ar esi sau kritiškas?

Nepervertinu savęs kaip kūrėjo, kadangi tai mėgėjiška veikla. Tiek dainų žodžiai, tiek melodija yra gana primityvūs. Nesu ir labai produktyvus kūrėjas – turiu apie dešimt dainų, kurias galima dainuoti kitiems (šypsosi). Kartais pavydžiu matydamas kuriančius jaunuolius, nes pats, būdamas paauglys, neturėjau tokių idėjų, kokias matau juos turint. Atsimenu, kartą apsilankiau vieno keturiolikmečio – profesionalaus gitaristo – koncerte. Po tokių akimirkų nesinori imti į rankas gitaros, vadinti save atlikėju ar juo labiau koncertuoti. Galbūt iš dalies dėl to, kad kartais susilauki daugiau dėmesio nei tas, kuris labai puikiai groja. Stengiuosi sau būti kritiškas. Esu katalikas ir į gyvenimą žvelgiu krikščioniškomis akimis, bandydamas neužmiršti kito žmogaus, šalia esančio. Nors ir natūralu pasidžiaugti savimi, bet apie džiaugsmą stengiuosi mąstyti kaip apie džiaugsmą dėl kitų, o ne dėl paties savęs.

Šį rudenį teko matyti du viešus Tavo pasirodymus. Vieną kartą tiesiog grojai dainas apie Lietuvą Vytauto Didžiojo universiteto fojė, o antrąkart pakvietei į savo autorinį koncertą pavadinimu „Ateik“. Papasakok apie šias idėjas.

Šie metai yra jubiliejiniai metai Juozui Lukšai-Daumantui atminti. Sukanka devyniasdešimt metų nuo jo gimimo ir šešiasdešimt metų, kaip šis partizanas nušautas. Norėjau tiesiog atkreipti dėmesį į tokį įvykį, išreikšti pagarbą šiam didelės dvasios žmogui. Neturėjau daug laiko ar ypatingos idėjos, tad pagalvojau, jog tai galima padaryti paprastai – tiesiog pasiimti gitarą ir padainuoti keletą dainų apie Lietuvą. O autorinis vakaras buvo vienas iš didžiausių mano koncertų. Jame dalinausi beveik vien savo kūryba, tik keletas dainų buvo paimtos iš kitų autorių repertuaro. Dvyliktoje klasėje esu surengęs koncertą mokykloje, taip pat porą ir vėliau, jau būdamas studentas. Keletą kartų buvau pakviestas pagroti į bardų skverelį Nidoje. Dažniausiai groju savo aplinkoje.

Esi paskutiniame bakalauro studijų kurse. Kas nuostabiausia būnant studentu?

Šie metai sukelia daug susimąstymų: ką per juos nuveikiau? Kaip išnaudojau galimybę pabendrauti su kurso draugais, kitais žmonėmis? Galiausiai, kiek darbo įdėjau į savo studijas? Svarbu apmąstyti pačią dovaną studijuoti. Nuostabiausia yra tai, kad studijuojant yra galimybė pakilti nuo buitinių problemų, mąstyti apie kilnesnius dalykus. Nuolat esi tarp jaunų žmonių, turi daug galimybių pabendrauti, pasimokyti, pastebėti kitus.

Kalbino Akvilė Širvaitytė, Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių filologijos studentė