Prisipažinsiu, kai „Bernardinai.lt“ paprašė manęs parašyti šios knygos apžvalgėlę, labai smarkiai neapsidžiaugiau. Ne vien dėl to, kad knyga – tikra biblinės apimties storulė, bet kur kas labiau dėl to, kad Lietuvos rokas (kad ir kas po tuo apibrėžimu glaustųsi) pas mus yra kažkokia be galo opi, daugybę prieštaravimų kelianti tema. Užtenka užsiminti kokioje nors diskusijoje apie roką(!!!) ir iškart tarsi kažkas būtų akmenį į bičių avilį švystelėjęs – ima skraidžioti pačių subjektyviausių ir radikaliausių nuomonių geluoniai, tarsi ant plauko kabėtų kažkas labai švento, labai jautraus.

Savotiškai gal tai ir galima suprasti. Roko muzika ne vieną dešimtmetį lydėjo bent kelias Lietuvos žmonių kartas, kartais būdama vos ne svarbiausiu gyvenimo indikatoriumi, įkvėpėju, atrama, prasme ir... sąrašą galima tęsti. Ypač ankstesnių kartų žmonių, bandžiusių roką groti patys, jautėsi ne tik išreiškiantys save, bet ir dalyvaujantys kažkokiame dideliame ir reikšmingame dvasiniame visuomenės judėjime. Natūralu, kad dabar, kai muzika užleido savo visą persmelkiančią poziciją internetui ir kitoms pramogoms, o viskas darosi vis labiau reliatyvu ir žmonės nebemato prasmės organizuoti „roko maršų“ ar net ir išvis eiti į koncertus, o muziką iš radijo imtuvų ar mp3 grotuvų užsileidžia tik kaip negirdimą ir neklausomą foną, daugelis šios muzikos kūrėjų jaučiasi užmiršti, neišklausyti ar tinkamai neįvertinti. Todėl spaudoje pasirodžius kokiam nors straipsniui, o juo labiau veikalui, visi subruzda žiūrėti, kokioje šviesoje yra pavaizduoti (ir ar išvis yra?), o tada jau kritikuoti (nes pas mus visi protingi, o visi kiti kvailiai) arba ir visiškai atvirai drabstytis rupūžėmis (nes o ką čia dabar?!!!).

Iškart noriu pasakyti: ši apžvalga – labai subjektyvi ir jokiu būdu nesiekia kaip nors „įvertinti“ tokio gigantiško ir plataus užmojo darbo. Knygą sudaro 600 puslapių, joje sudėta informacija apie labai įvairių stilistikų atlikėjus ir skirtingas subkultūras. Nors nesu visiškas naujokas muzikiniame pasaulyje, tačiau tikrai nesijaučiu kompetentingas labai ryžtingai spręsti, ar tikrai šioje knygoje „viskas yra labai gerai“. O ir nėra reikalo. „Lietuvos rokas“ guli knygynuose – pirkiet, skaitykiet ir skaitydami permanykit patys. Aš tuo tarpu tiesiog pasidalinsiu savo asmeniniais įspūdžiais.

Atsiverčiu knygą ir pamatau, kad ji sudaryta kaip enciklopedija. Nors knygoje yra straipsnių, aprašančių vieną ar kitą muzikos reiškinį, bet iš esmės tai nėra autorinis veikalas, mėginantis susisteminti medžiagą ir apžvelgti roko raidą nuo ištakų iki dabartinių laikų. Knygoje abėcėlės tvarka išvardinti atlikėjai su jų aprašymais, ir šie aprašymai pagyvinti straipsniais, interviu, prisiminimais, nuotraukomis. Ką gi, enciklopedija tai enciklopedija. Dabar aišku, kad visos knygos skaityti nereikės, nes juk enciklopedija skirta ne skaityti, o pasižiūrėti tam tikrą tuo metu reikiamą informaciją. Kadangi knygos rengėjo buvau paprašytas laiškeliu apžvelgti ir savo paties kuklų indėlį į šį Lietuvos (kontr.?)kultūros reiškinį, nugali egoistinis smalsumas ir skubu žiūrėti, kas parašyta apie mūsų grupę.

Atrasti savo skiltį ne taip paprasta. Pasirodo, grupės surūšiuotos pagal kelias kategorijas: Lietuvos roko ištakos, Atgimimo ir nepriklausomybės dienų rokas, Pankai, Metalistai, Bardai. Gerokai pasiknisęs surandu save prie „Atgimimo ir nepriklausomybės dienų rokas 1985–1990–2011“. Ir iškart lieku ne visai maloniai nustebintas. Pasirodo, tasai mano laiškelis, kuriame nekreipdamas daug dėmesio nei į informacijos svarbą, nei į kalbos grožį bandžiau tiesiog sukrauti kuo daugiau duomenų apie mūsų grupę tam, kad ja remdamasis knygos rengėjas galėtų nustatyti jos vaidmenį ir reikšmę Lietuvos roko istorijoje, kartais dar ir nurodydamas, į ką derėtų kreiptis, kad galima būtų šią informaciją patikslinti, – taigi, visas šis laiškelis tiesiog imtas ir išspausdintas. Apskritai paėmus – ne kriminalas, bet vis dėlto... gal būtų buvę gražu pranešti, kad tamstos rašliava be jokių apdorojimų keliaus tiesiai į spaudą... Ir beje, nejau būtent taip buvo renkama informacija apie atlikėjus? Kiekvienas pasipasakokite apie save?! Net laisvojoje „Vikipedijoje“ tas draudžiama...

Kad jau taip, pasižiūrėkime, ką apie save kalba kiti. Ieškau savo mėgstamos grupės „Ir Visa Kas Yra Gražu Yra Gražu“. Grupė pradėjo groti 1988 m., vėliau skambėjo per radiją greta visiems gerai žinomų „roko maršininkų“, koncertavo pankų sambūriuose, todėl galėjo būti priskirta tikrai ne vienai kategorijai. Deja, išvartęs visą knygą taip jų ir neradau. Nustebęs dėl tokio akibrokšto skambinu grupės sielai Artūrui Šlipavičiui ir iš jo sužinau, kad viskas gerai – jie yra. Arba, tiksliau pasakius, bus. Mat „I.V.T.K.Y.G.Y.G.“ priskirti avangardo ir psichodelikos žanrui, kurio atlikėjai bus apžvelgti Antrojoje Lietuvos roko istorijos dalyje. Tai bent! Pasirodo, bus dar vienas „Lietuvos rokas“! Vėlgi – ne kriminalas, bet kodėl tada, iš anksto žinant, kad bus tęsinys, ši knyga neįvardyta kaip pirmoji dalis? Nes juk dabar žmonės, matyt, perka ją kaip vienintelę baigtą ir tikisi rasti joje visą Lietuvos roką.

Mane visgi domina, kokiu būdu buvo apžvelgiami atlikėjai. Nusprendžiu nepasikliauti savo subjektyvia nuomone ir tiesiog paklausti kitų pažįstamų muzikantų, įtrauktų į knygą. Taigi, pasikišu storulį „Lietuvos roką“ po pažastimi ir einu pas muzikos žmones pasikalbėti, o gyvenantiems tolėliau skambinu ir rašau laiškus. Ir ką gi? Daugumos požiūris tiesiog pribloškia: atsakymai svyruoja tarp „kažkas kažko lyg ir klausė“ iki „nieko apie tai nežinau ir negirdėjau“, o kai kurie atsakė tiesiai – „nežinau ir žinoti nenoriu“. Tai bent! Tikėjausi karštų diskusijų ir įvairiausių argumentų – jokiu būdu ne tokios apatijos. Ar išties visiems jau pabodo ši tema, ar žmonės tiesiog nemato reikalo būti įamžinti šioje knygoje?

Tiesa, kai kas pasidalina įspūdžiais. Sovietmečio laikų grupės „Mind‘s Disorder“ palikuonis Makys sako, kad knygoje daug geros informacijos, tik ji sukrauta gana chaotiškai ir sunku atsirinkti, kas prie ko. Dar kartą tuo įsitikinu pats. Bandau surasti grupę „Senas kuinas“, bet skyrelyje apie dabarties roką jos nėra. Galiausiai atrandu ją prie „Lietuvos roko ištakos (1908–1960). Tarybinių laikų rokas. 1960–1985“. Cha! Kažkas, matyt, nusprendė, kad „Seną kuiną“ jau seniai laikas nurašyti į istoriją. Subtili užuomina vis dar „dirbančiam valtį“ senam kuinui Vilijui. Beje, pats Vilijus skundėsi, kad knygoje neva iškraipyti jo žodžiai. Nenuilstantis rokeris norėjo savo plačius įsitikinimus pagrįsti garsiu posakiu „Bijau žmogaus, perskaičiusio tik vieną knygą“, tuo tarpu knygoje vietoje žodžio „žmogaus“ kažkokiu būdu atsirado „žmonos“. Turiu garbės pažinoti Vilijų, todėl šiuo atveju manau, kad viskas yra labai reliatyvu, ir tiesa slypi kažkur anapus.

Gerai, užteks smulkmenų. Mėginant apibendrinti knygą, tenka pripažinti, kad išties nuveiktas didelis darbas, surinkta daug medžiagos, ir tai yra pirmas veikalas mūsų padangėje, bandantis aprėpti roko ir jam giminingų stilių atlikėjų įvairovę nuo pat šios muzikos atsiradimo Lietuvoje iki dabartinių laikų. Tiesa, apie roko muzikos ištakas gana išsamią enciklopediją „Lietuvos roko pionieriai“ yra sukūręs grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius. Nesiėmiau analizuoti, ar apžvelgdami ankstyvąjį roką „Lietuvos roko“ rengėjai rinko medžiagą savais būdais, ar tiesiog pildė R. Radzevičiaus surinktą informaciją – bet kokiu atveju ankstyvajam, „sovietiniam“ roko laikotarpiui skirta tikrai nemažai garbingos vietos.

Nesu didelis sunkiosios muzikos ekspertas, todėl kreipiausi į pažįstamus metalistus, prašydamas jų nuomonės. Vienas žinovas ilgai vartė metalo skyrelį ir galiausiai atidavė knygą lakoniškai apibendrindamas: „Tarkim, kad gerai. Daugmaž viskas yra.“ Apie pankroko skyrių kalbos buvo panašios. Tai džiugina, nes būtent pankroko ir metalo grupių tuntai repetuoja rūsiuose, retai kada išlįsdami į dienos šviesą, todėl jei šios subkultūros pripažįsta, kad yra pakankamai apžvelgtos, vaidinasi, jomis išties buvo pasidomėta ne paviršutiniškai.

Taip jau sutapo, kad per tą laiką nepavyko pasikalbėti nė su vienu gausaus ir vis gausėjančio Lietuvos bardų rato atstovu, todėl atsiverčiu interneto tinklalapį bardai.lt ir mėginu žiūrėti, ar šie poetai-dainiai knygoje atstovaujami tinkamai. Skaitau atlikėjų aprašymus tinklalapyje, skaitau knygoje – lyg ir viskas puiku. Tik po kurio laiko suprantu, kad skaitau vieną ir tą patį. Patikrinu keletą atlikėjų – žodis į žodį. Patikrinu dešimtį – visiškai tas pats, viskas nurašyta, ir tiek. Pasijuntu keistai. Gal tada ir metalistų bei pankų išsami gausa knygoje yra ne knygos autoriaus, o ferrum.lt ir panašių tinklalapių kūrėjų nuopelnas?

Jei vis dėlto kol kas paliksime ramybėje klausimą apie tai, kaip buvo renkama medžiaga ir tiesiog pasidžiaugsime pagirtina apžvelgtų atlikėjų kiekybe (tiesa, dėl to teko išgirsti prieštaringų atsiliepimų, nes kai kurie „rimtesnio roko“ atlikėjai nenorėjo matyti savęs vienoje knygoje greta „popsūchos“ ir siūlė „roko“ sampratą gerokai susiaurinti), taigi, pasidžiaugus apžvelgtų atlikėjų kiekybe, vis dėlto, nepriklausomai nuo informacijos kilmės, būtų svarbu pažvelgti į jos kokybę. Vėlgi, pasikartosiu, norint išsakyti daugiau ar mažiau objektyvią nuomonę, reikėtų daryti rimtą knygoje apžvelgtų atlikėjų ar muzikos ekspertų apklausą. Tuo tarpu man, paprastam skaitytojui, – šiek tiek pavarčiusiam knygą, kartais atrodė keista, kad nors kažkokie du atlikėjai lyg ir yra lygiaverčiai, bet vienas apžvelgiamas per kelis puslapius, o apie kitą tik keli sakiniai ir nuoroda į interneto tinklalapį. Neretai kildavo įspūdis, kad knygos autorius tiesiog sukrovė visą tuo metu turimą informaciją, kuri, atrodo, labai priklausė nuo to, kiek vienas ar kitas atlikėjas norėjo pats ja pasidalinti, ar tiesiog kiek jos galima surasti internete. Žodžiu, peršasi mintis, kad nemaža dalimi ši knyga yra tai, kiek pats nepatingėjai apie save pranešti.

Apie valdžią dažnai sakoma, kad ji yra tokia, kokios patys piliečiai nusipelnė. Gal tą patį galima pasakyti ir apie kitas veiklos sritis? Šiuo atveju, koks Lietuvoje rokas, tokia ir knyga apie jį. Jau daug metų iš įvairių lūpų girdėjau apie norus ir ketinimus parašyti knygą apie Lietuvos roką, todėl bet kokiu atveju, manau, reikia pasidžiaugti tuo, jog ji galų gale atsirado. Akivaizdu, kad darant tokį grandiozinį darbą nepavyksta išvengti trūkumų, visada galima surinkti dar daugiau medžiagos, tiksliau ir išsamiau ją pateikti, išanalizuoti, susisteminti, o be to, kaip rodo šioje knygoje regima naujų atlikėjų gausa, rokas nestovi vietoje – atrodo, kad jis kol kas dar nemirė ir į muziejų jo nesirengiama padėti. Todėl bet kam, kas nuspręs, kad ši Lietuvos roko istorija (t. y. enciklopedija) yra nepakankamai gera, atsiveria puiki terpė pralenkti pirmtakus ir parašyti dar geresnį veikalą. Galbūt ir senam kuinui Vilijui tada pagaliau pavyks įrašyti teisingus žodžius ir bijoti ne žmonos, o žmogaus, perskaičiusio tik vieną knygą.