Maironio apdainuotas Liucernos ežeras, skalaujantis keturių Šveicarijos Kantonų krantus.

Pasaulio lietuvių bendruomenių veikla ir ryšiai su Tėvyne Lietuvai tapus nepriklausoma įgyja kitokias užduotis, formas ir spalvas, tačiau viena būtinybė – teigiamai garsinti Lietuvos vardą pasaulyje – amžinai išlieka ta pati. Tam tikslui šiandien Lietuva net nepagaili iš savo biudžeto kasmet skirti vis daugiau lėšų…

Per visą sovietinį laikotarpį Lietuvos vardo garsinimui daug jėgų ir meilės atidavė Šveicarijos pokario lietuvių karo pabėgėlių karta.

„Visi buvome labai susirūpinę savo Tėvynės likimu, – iki mirties prisimindavo Johana Stasiulienė, garsioji Vakarų Europos lietuviškų šokių mokytoja. – Okupavus rusams Lietuvą, supratome, kad Jos vardas ilgam dings iš pasaulio žemėlapio. Atsitiktinai sužinojau, kad karo pabėgėliai čekai  Šveicarijoje sukūrė čekiškų šokių grupę. O kodėl negalėtume tai padaryti mes? Mūsų jaunų ir šokančių buvo mažai. Todėl pradžioje toks troškimas atrodė neįgyvendinamas. O kodėl lietuviškus šokius negalėtų šokti ir šveicariukai?..“

Taip pasitelkus Ciuricho universiteto ir ETH studentus svajonė buvo įgyvendinta. Lietuviškų šokių grupė ne tik garsino Lietuvos vardą Europoje, o ir domėjosi Lietuvos kultūriniu tautosakiniu palikimu: šveicarai studentai šokėjai apie mažai jiems pažįstamą unikalią Lietuvos kultūrą rašė universitetinius darbus, skaitė paskaitas Šveicarijos mokyklose. Išlikę archyvai atskleidžia neįtikėtinus dalykus, kai niekada nematę Lietuvos šveicarai studentai sugebėjo detaliai, skambiai poetiškai aprašyti senųjų lietuvių liaudies šokių istoriją, jų evoliuciją. Studentų darbai intuityviai organiškai pulsuoja pačia lietuviškiausia mūsų archajiškų šokių dvasia ir tikrove.

Viena iš veiksmingiausių priemonių garsinant Lietuvos vardą buvo entuziastingas  išeivių dalyvavimas visuose to meto Tarptautiniuose Europos renginiuose.

1974 metų vasarą Šveicarijoje organizuota Europos Lietuviškų studijų savaitė (ELSS ) ir didelė Vakarų Europoje gyvenančių lietuvių dailininkų paroda Liucernoje sutraukė lankytojus ne tik iš Europos, bet ir viso pasaulio.

1974 metų šv. Kalėdų proga rašytame laiške šveicarijos lietuviams tėvas Tasius Ereminas I.C. iš Italijos aprašė, kaip gražiai Šveicarijos lietuviai dalyvavo Tarptautiniame Lietuvių tremtinių suvažiavime Italijoje, Domodossoloje 1974 metų spalio 19–20 dienomis. Apžvelgdamas Italijos laikraščius: Il „Popolo doll Ossola“. „Eco-Risveglio Ossolano“ bei lietuvišką „Europos lietuvį“, Tėvas Ereminas rašo:

„Atidaryme gražiai pasirodė J. Stasiulienės lietuviškų šokių sambūris „Viltis“. Drauge su baritonu šveicaru solistu Otto Linsi, gražiai dainuojančiu lietuviškai, susilaukė audringų visų dalyvių, ypač moksleivių, katučių… Gražios buvo Šveicarijos lietuvių delegacijos sutiktuvės spalio 20 dieną. ŠLB pirmininką N. Prielaidą, vienuolę seselę Bronę Skurkis, dr. mokytoją  J. Jakaitį ir kitus atstovus gražiai priėmė Domodosossolos miesto viršaitis dr. S. Calvi… J. Stasiulienės šokėjai lietuviškais tautiniais rūbais gražiai nešė atnašavimui aukas… Pietų metu kalbėjo dr. P. Radvila, J. Stasiulienė. Nuo konferencijos dalyvių J. Stasiulienei buvo įteikta gyvų gėlių puokštė…“

Aplankydamas Šveicariją 1984-ųjų birželio 22 dieną popiežius Jonas Paulius II turėjo tikslą plačioje paletėje apimti valstybinio, dvasinio, kultūrinio gyvenimo bei spaudos įtakos puses, apeliuojant į kūrybines jaunimo jėgas ir iškeliant karitatyvinę krikščioniško gyvenimo bei spaudos sampratą. Be keturių oficialių Šveicarijos valstybinių kalbų, tuo metu krašte buvo priskaičiuojama beveik milijonas įvairiomis kalbomis kalbančių užsieniečių. Atsižvelgdamas į tai, Šveicarijos vyskupų konferencijos poskyris svetimšalių katalikų reikalams suteikė lietuviams, kaip mažiausiai Šveicarijos Bendruomenei, galimybę dalyvauti svetimšalių susitikime su Popiežiumi. Tam buvo skirta pusdienio programa Liucernoje. Dalyvavo daugiau kaip 15 tūkstančių dalyvių iš visos Vakarų Europos. Renginio pradžioje patys pirmieji pasirodė J. Stasiulienės šokėjai. Buvo sušokti penki lietuviški tautiniai šokiai, kurių kiekvieną palydėjo audringi aplodismentai. Lietuviškų šokių atlikėjai gavo tiesioginį Šventojo Tėvo palaiminimą…

Po susitikimo šveicarų ir Vakarų Europos spauda plačiai minėjo Lietuvos vardą.

Tų pačių metų rugsėjo mėnesį J. Stasiulienės šokių grupė dalyvavo Tarptautiniame tautinių šokių festivalyje Ciūriche ir laimėjo didelį iš Europos, Azijos ir Tolimųjų Rytų atvykusių dalyvių ir žiūrovų dėmesį.

1986 metų “Pasaulio lietuvyje” N. Prielaida aprašo aktyvų Šveicarijos lietuvių išeivių dalyvavimą Šiaurės Italijos provincijoje Gazadoje Religinių studijų instituto organizuotoje studijų savaitėje, kurios tikslai: supažindinti jaunimą su Europos tautų religine istorija, jos vystymųsi ir einamosios padėties analizavimu.

1986 metų rugsėjo 8-12 dienos buvo išimtinai skirtos Pabaltijo kraštų religinei padėčiai sovietų okupuotuose kraštuose:

Įžanginę paskaitą skaitė Bažnyčios Viešųjų reikalų tarybos pasekretorius monsinjoras Audrys Bačkis. Profesorius jėzuitas Paulius Rabikauskas iš Grigaliaus universiteto Romoje, vadovavo programai, kurioje supažindino klausytojus su Baltijos kraštais ir kai kuriais svarbiais XIII-XIX a. Lietuvos religinės istorijos momentais. Įdomi buvo S. Lozoraičio paskaita. „Religinis atgimimas Lietuvoje iki 1940 metų”. Jaudinančios paskaitos: monsinjoro Lado Tulabos, šv. Kazimiero kolegijos rektoriaus” Lietuvos bažnyčios po Antrojo pasaulinio karo“ ir monsinjoro Vytauto Kazlausko iš Vatikano radijo Žmogiškos ir katalikiškos vertybės lietuvių kovoje dėl laisvės”…

Konferencijoje buvo paruoštos dvi rezoliucijos: viena Italijos ministrų Tarybos Piliečių teisių įstaigai, kita – Europos Parlamentui Strasbūre. Rezoliucijose buvo prašoma kelti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės klausimą, žadinti tarptautinį dėmesį toms tautomas, kurias sovietinė okupacija siekia sunaikinti.

Plačiai Europoje ir visame pasaulyje nuskambėjo Šveicarijos lietuvių Bendruomenės kartu su Lenkų Sąjunga visuomenei Rapersvilio miestelyje organizuota Krikščionybės 600 metų Jubiliejui pažymėti konferencija, į kurios dienotvarkę skaityti paskaitas ir dalyvauti diskusijose buvo įtraukti žymiausi to meto  mokslininkai.

Pasakodamas apie paramą Lietuvai, dr. Dargužas savo pasisakymuose niekada nepamiršdavo paminėti, kad pagrindinis Bendruomenės tikslas visais laikais buvo: „Žadinti Vakarų Europos ir pasaulio visuomenės susidomėjimą Lietuva, lietuviška kultūra, telkti visų kartų įvairiausių tautybių atstovus mūsų gimtojo krašto pažinimui…“