„Kaip jai patiko lesinti kirus, kai kėlėmės keltu nuo vieno marių kranto prie kito! Paukščiai buvo taip arti mūsų, visai čia pat, atrodo, ranka pasiekiami, o duona tokia minkšta ir puri tame maišelyje. Stovėjom ant denio su kapišonais, nes smarkiai pūtė vėjas ir lesinom kirus. Jie buvo miklūs ir garsūs. Sparnų plazdėjimas kėlė papildomą vėją mums prieš akis ir nosis. Penkiametė Lėja taip įsijautė, atrodė, tuoj sukrykš kaip paukštis iš laimės. “

Prisiminiau šitą vaizdelį iš vasaros atostogų, lankydamasi Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, kurioje šiuo metu veikia paroda „Laimės receptas“, skirta a. a. menininkės ir kultūros veikėjos Jurgos Ivanauskaitės 50-osioms gimimo metinėms paminėti.

Parodoje eksponuojami įvairaus amžiaus vaikų darbai iš Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos bei „Justinuko“ darželio kartu su Jurgos Ivanauskaitės piešiniais, kartą jau publikuotais knygoje vaikams „Kaip Marsis žemėje laimės ieškojo“. Tad kokią laimę pavaizdavo Jurga, apie kokią laimę pasakoja vaikai?

Vaikų piešiniuose laimė skani, švelni, atvira ir mikliais mažais pirštukais antspauduota. Atrodo, vaikai laimingi, kai širdyje saugu, švelnu ir paprasta, kai viskas aišku, kai galima dūkti ir vaikščioti dangumi, kai tėvai leidžia miegoti lauke, kai turi dviratį su sparnais, kai pamatai gėlę ir apsidžiaugi, kai užsidedi blizgančią kepurę ir pasidarai labai gražus...

Jų suaugusiems mokytojams laimė yra apvali, ryškių spalvų, linijų ir formų. Ji skuba, lekia, sukasi ratu, kol suraibuliuoja akyse kaip kokiam spalvotų stikliukų kaleidoskope šįkart iš plėšytų laikraščių ir žurnalų skiaučių...

A. a. Jurgos laimė buvo užkopti į kalno viršūnę, susivyti į jogo pozą‚ „voras, rezgantis tinklą“, susisukti į baltą sūkurį dervišo šokio ratu ir pasiekti ekstazę; gerbti savo tėvus, senelius ir kitus proprotėvius, nugalėti kančią, vadovautis tradicija ir protu; susituokti, sušveisti dešimt keptuvių morkų blynelių, kalbėtis su dvasiomis, auginti 84 kates ir svarbiausia... įsimylėti.

O mano laimė yra gurmanų pripažintas patiekalas visame pasaulyje.

Jo gaminimo ritualas yra smagi šventė natūralių skonių žinovams ir mėgėjams. Pagrindinė šio patiekalo taisyklė – nevalgyti vienam. Smagu jį ruošti dviese, tačiau jis būna ypatingas, kai ruošiamas keturiese ar šešiese. Laimė suburia bičiulius, šeimos narius, bendraminčius ir sukuria džiugią aplinką pokalbiams, išpažinimams ir kitiems kulinariniams atradimams.

Laimės patiekalą gamina tie, kurie jį vėliau ir skanauja. Pasikliaudami tik savo nuojauta, pojūčiais ir širdimi, jie pajunta subtilų patiekalo skonį, ir kiekvienas asmeniškai išgyvena jam skirtą prigimtinę laimę, tampa mylintys ir mylimi...

Laimė gaminama iš čia pat plonomis riekelėmis supjaustyto nuolankumo, nuoširdumo, smalsumo, draugiškumo, pastovumo ir entuziazmo. Būtent nuo pjaustymo kruopštumo priklauso, kaip išsiskleidžia natūralus patiekalo sudedamųjų dalių skonis.

Pagal senas tradicijas šiam valgiui paruošti naudojama pagarba ir atsidavimas Dievui, tačiau šiandien galima rinktis ir tokius komponentus kaip savigarba ar dėmesys žmonijai.

Tinkamiausi laimės recepto prieskoniai – rožių žiedlapiai, makaronai, figos, griežčiai, cukraus pudra, taip pat – pasitikėjimo savimi grybai.

Gaminat patiekalą, pradedama nuo harmoningo dienos ritmo griežinėlių, vėliau verdami atostogų įspūdžiai ir kiti šilti prisiminimai. Jie panardinami į prieš tai pakaitintą sultinį pavadinimu gėris ir verdami tiek, kiek norime, mėgstame ar galime.

Baigus viską virti, ir, nepraradus gero ūpo, į dubenėlius išpilstome švelnų sultinį, kuriame išsaugotas kiekvieno komponento skonis ir pradinis nusiteikimas. Kartu būtinai patiekiame ryžių arba... bulvių.

Ryškiausias laimės recepto akcentas – padažas, pagamintas iš citrinos sulčių, imbiero šaknų ir stiprios sveikatos, apibarstytos gryno oro ir sveiko proto sėklelėmis, primenančiomis aguonas. Tiesiog visą, skaisčiai raudonai oranžinį aguonų lauką su ryškiai violetinėmis dangiško tyrumo rugiagėlėmis ir žaluma pakraštėliuose. Į padažą tinka dėti anksti sužydusių pakalnučių kvapo ir saldžiai sunokusių žemuogių aromato, taip pat aitriųjų paprikų arba česnako, nelygu kas ką labiau mėgstame.

Dėmesio, gaminant, o ir smaguriaujant laimės patiekalą mus turi lydėti tokie smagūs garsai kaip pykšt – pokšt, pliaukšt – papliaukšt, op – oplia, kas vienu žodžiu įvardijus reikštų „aukštyn nosį drauguži“ arba „gero apetito!“

Sveikinu jus, atskleidus dar vieną subtilią laimės skonio paslaptį.

Paroda „Laimės receptai“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus g. 39, Vilnius) eksponuojama nuo lapkričio 17 d. iki gruodžio 30 d.

Malvina Vilimienė yra Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokytoja.

Keletas parodoje eksponuojamų vaikų piešinių: