„Negyvėlis“ („Dead Man“, 1995)

Tęsdamas pažintį su kino klasika, „Skalvijos“ kino centras nusprendė žiūrovams pristatyti gyvojo klasiko Jimo Jarmuscho ankstyvuosius filmus. Lietuvos kino žiūrovai Amerikos nepriklausomo kino režisierių J. Jarmuschą pamėgo pamatę „Negyvėlį“ („Dead Man“, 1995). Mat iki tol šio režisieriaus kūryba nepatekdavo į lietuviškus kino ekranus.

Gruodžio 2–8 d. „Skalvijos“ kino centre bus parodyta septynių filmų programa „Nežiūrėtas Jamushas“, iš kurios penki anktyvieji režisieriaus filmai dar nė karto viešai nerodyti Lietuvoje.

„Iš pradžių aš norėjau būti rašytoju, vėliau muzikantu – grojau roko grupėje, kol pagaliau nufilmavau savo pirmą pilnametražį filmą „Amžinos atostogos“. Turiu prisipažinti, kad po jo norėjau viską mesti. Filmo montažas užėmė tiek laiko ir pareikalavo tiek lėšų, kad sukėlė man pasibjaurėjimą“, – sakė J. Jarmuschas.

Poetas, muzikantas, kino režisierius J. Jarmuschas gimė Ohajo valstijoje 1953 m. Paauglystėje priklausė subkultūriniam jaunimui: domėjosi bitnikų bei hipių literatūra, vėliau Kolumbijos universitete studijavo literatūrą. Tačiau išvykęs į Paryžių, jis dienų dienas leido prancūzų sinematekoje ir amžiams „susirgo“ kinu. Grįžęs į Niujorką, J. Jarmushas apsisprendė mokytis kino režisūros, tačiau studijos Niujorko universitete jo netenkino ir, nebaigęs mokslų, pradėjo dirbti su režisieriumi Nicholas‘u Ray‘umi. Beje, Jarmuschas yra sakęs, kad įtaką jam padarė ir lietuvis poetas, rašytojas, filmininkas Jonas Mekas.

Jau pirmąjame Jarmuscho filme „Amžinos atostogos” („Permanent Vacation“, 1980) išryškėja savitas režisūrinis braižas – ramiai stebinti kamera, subtilus muzikinis pasirinkimas, o filmo herojai – keliaujantys vienišiai. Filmo „Amžinos atostogos” herojus - dvidešimtmetis Krisas. Jis klajoja po Manhatano gatves, sutinka spalvingų žmonių, filosofuoja apie vienišumą. Pagrindinį herojų sukūrė neprofesionalus aktorius Chrisas Parkeris. Jau šiame filme J. Jarmuschui teko apmąstyti: ar reikia koreguoti neprofesionalaus aktoriaus natūrą – eiseną, laikyseną, intonacijas?

„Prisiliečiau prie pačios režisūros esmės, kai turi rasti kompromisą tarp to, ką nori pasakyti, ir to, kaip visa tai geriau padaryti“, – sakė J. Jarmuschas.

Ant režisieriaus Wimo Wenderso dovanotos kino juostos susuktas filmas „Keisčiau nei rojuje” („Stranger Than Paradise“, 1984) atnešė J. Jarmuschui tarptautinę šlovę. 1984 m. Kanų kino festivalyje už jį pelnė „Auksinę kamerą“, Lokarno kino festivalyje – „Auksinį leopardą“. Filmas pasakoja apie tris jaunus emigrantus – Vilį, Edį ir Evą, kurie mėgina prisijaukinti Ameriką. Vieną dieną jie iškeliauja į Floridą, į įsivaizduojamą rojų, „kur saulė, palmės ir merginos su bikiniais“. Pagrindinius ir savo pirmuosius vaidmenis kine sukūrė J. Jarmuscho draugai – muzikantai Johnas Lurie ir Richardas Edsonas.

Daugumoje režisieriaus filmų vaidmenis kuria draugai. Juostoje „Už įstatymo ribų” („Down by Law“, 1986) kalinius vaidina seni jo bičiuliai – Tomas Waitsas, Johnas Lurie, Roberto Benigni. Trys kameros „broliai“ nesunkiai ištrūksta į laisvę ir patenka į Luizianos pelkes. Kaip ir daugumoje šio režisieriaus filmų herojai atsitiktinai susitinka ir amžiams išsiskiria. Filme skamba Tomo Waitso dainos.

Filme „Paslaptingas traukinys“ („Mystery Train”, 1989) Jarmuschas ir vėl ironiškas. Šįkart šaiposi ne tik iš amerikietiško gyvenimo būdo, bet ir iš atvykstančių į didžiąją šalį. Filmo herojai – du jaunuoliai iš Japonijos traukiniu keliauja į Memfį – rokenrolo karaliaus Elvio Preslio miestą. Jų didžiausia svajonė – aplankyti vietas, kur lankėsi jų dievaitis. Memfyje įstrigusiai italei rokenrolo karalius – tik vaiduoklis. O vietinius gyventojus Preslis erzina – „Po velnių, kodėl jis visur?“ – sako filmo herojus, dėl panašumo vadinamas Presliu. Filme apie rokenrolo karalių vaidina net keli garsūs muzikantai – ne mažiau už Preslį garsus Memfio karalius, bliuzo legenda Rufus Thomas, britų pankroko garsenybė Joe Strummeris ir Screamin‘ Jay Hawkinsas.

Iš penkių novelių sudėliotame filme „Naktis Žemėje“ („Night on Earth”, 1991) – penki taksi, penki miestai, viena naktis. Los Andžele – 19:10,  Niujorke – 22:10, Paryžiuje, – 4:10, Helsinkyje – 5:10. J. Jarmuschas filme atskleidžia kiekvieno miesto dvasią, žmonių bendravimo ypatumus ir trumpų pažinčių reikšmingumą.

Nebe žemišką kelionę režisierius kuria filme „Negyvėlis” („Dead Man”, 1995). Filmo herojus Williamas Blake‘as, kurį sukūrė Johnny Deppas, indėno Nieko lydimas Anapus. Indėnas įsitikinęs, kad jo bendražygis – tai prisikėlęs garsusis anglų poetas Williamas Blake‘as.

Filme „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias” („Ghost Dog: The Way of the Samurai”, 1999) pagrindinis herojus – juodaodis, pramintas Šunimi vaiduokliu, su išoriniu pasauliu dažniausiai bendrauja per pašto karvelį. Jo kelionės trunka neilgai – tol, kol įvykdo užduotį kažką nužudyti. Tačiau vidinė jo kelionė tęsiasi iki paskutinio atodūsio. Filme skamba originali hip hopo kūrėjo RZA muzika.

J. Jarmuschas puikus literatūros žinovas ir tai išnaudoja savo filmuose. Net organiškai žargonu skambančiuose dialoguose natūraliai išsprūsta viena kita rašytojo citata, senoji indėniška, japoniška išmintis. Filmuose apstu ir žaismingu frazių, kurios greitai tampa lakiosiomis.

„Jei žvilgsnis galėtų žudyti, jau būčiau miręs“, - sako R. Benigni herojus savo kameros draugui.