„Dabartinė universitetų sistema – paveldas, tie patys fakultetai, tos pačios katedros, kaip prieš penkiasdešimt ar septyniasdešimt metų“, – tvirtina Ramūnas Valiokas ir priduria, jog vienas iš būdų, kaip sistema gali keistis – universitetų jungimas.

R. Valiokas yra Fizinių ir technologijos mokslų centro Nanoinžinerijų skyriaus vadovas, dirbęs premjero Andriaus Kubiliaus sudarytoje ekspertų grupėje, teikusioje rekomendacijas dėl universitetų jungimo. 

„Bernardinai.lt“ primena, jog ekspertų grupė pasiūlė sujungti Vilniuje ir Kaune esančius universitetus taip, jog miestuose liktų tik po vieną universitetą. Tai sulaukė prieštaringų akademinės bendruomenės vertinimų ir sukėlė daug diskusijų dėl studijų kokybės universitetuose, mokslinės veiklos reikšmės bei universitetų optimizavimo būtų. Panašu, jog dalis universitetų pokyčių nenori

Kodėl universitetai pokyčiams priešinasi? Kokias priežastis įvardytumėte?

Universitetams, manau, gerai taip, kaip yra. Finansavimas suteikiamas ir nors jis neprabangus, tačiau viskam užtenka. Pavyzdžiui, jau porą metų iš eilės nustebti priverčia paviešinami rektorių atlyginimų dydžiai.

Sumos suteikiamos universitetams finansuoti yra taip pat didelės, o atsakomybės maža. Universitetai gyvena, kaip išmano. Kas kad studentai bus nepatenkinti kokybe, ar atsiranda specialybės, kurios paklausios tarp studentų, tačiau visai nepopuliarios darbo rinkoje.

Pačių organizacijų modeliai neužprogramuoti tobulėti ir parodyti rezultatus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kai šie dalykai nerūpi, jungimai yra tarsi baubas, grasinantis išslysiančiomis kėdėmis.

Kaip manote, ar nusistatymas prieš pokyčius yra tik pačių universitetų bėda, ar reikšmės turi ir politinės valdžios pozicija?

Čia yra tas antrasis elementas. Iki šiol universitetai nebuvo skatinami jungtis. Pagalvokime, kur yra visos sistemos variklis.

Aš juo laikau konkursiniu būdu skirstomus pinigus. Kad ir mūsų Fizinių ir technologijos mokslų centro Nanoinžinerijų skyrius, kuris dirba ir dalyvauja konkursuose tam, kad užsidirbtų pinigų pragyvenimui. Mums suteiktas vienas kitas etatas, patalpos, padarytas remontas, tačiau visa kita – mūsų rūpestis. Per metus šimtą kitą tūkstančių išleidžiame medžiagoms, o jei dar norime kokio brangesnio įrengimo, pinigų vėl prireikia. Aš negaliu nuėjęs pasakyti, kad svarbus mūsų darbui prietaisas kainuos milijoną, kad tiek man ir duotų. Jei taip pasakyčiau, man būtų pasiūlyta pinigų pasieškoti pačiam.

Konkursiniu principu turėtų būti skirstomi visi tyrimams skirti pinigai. Ne kartą su mokslininkų asociacija esame rašę, kad konkursinis pinigų skirstymas yra vienas pagrindinių sistemos variklių. Deja, šiuo metu taip išskirstomi tik dešimt procentų tyrimams skirtų pinigų. Visi kiti pinigai universitetus pasiekia štai taip: „vienam universitetui paskirsime tiek, o kitam – tiek“.  

O taip dalijantis pinigus, atsiranda korupcija. Tarkime, koks nors universitetas stokoja lėšų, tad reikia eiti  pas ministrą ar premjerą, paprašyti daugiau. Tada universitetas gauna uždavinį sukurti duomenų bazę už 50 mln. litų ir turi pinigų savo egzistavimui.

O rašant paraiškas, nors ir esi vertinamas kolegų, tai vyksta anonimiškai. Susirinkę žmonės sprendžia, ar projektas perspektyvus, ar ne, kiekvienas projektas reitinguojamas, tad iš šimto projektų gal tik dešimt finansavimą gaus. Taip atsirenkamos geriausios idėjos ir geriausi žmonės. Tokia sistema didžiąja dalimi veikia Vokietijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) pinigai mokslui skiriami tik tokiu būdu.

Pas mus pasakojama, kad pinigai skirstomi planingai, tačiau iš tiesų remiamasi pažintimis. Iki dabartinio ministro atėjimo taip viskas ir vyko: pinigų „išmušimas“ vyksta remiantis susitarimais, ne konkurencija.

Veikiant tokioje sistemoje jau nuo pat pradžios aišku, kad universitetai ir toliau nori gyventi šiltnamio sąlygomis, nes taip yra pripratę.

Tačiau skatinimų buvo. Ministerija apie tai kalbėjo jau pradėdama aukštojo mokslo reformą, o turime ir rezultatų – susijungus Kauno medicinos universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai, gimė LSMU.

Jei ministerija jau pirmais metais būtų pasakiusi, kad ES Struktūrinių fondų lėšos bus suteikiamos tik esant konkrečioms ministerijos nustatytoms sąlygoms, veiksmų būtų imtasi greičiau.

Tarkime, mokslo slėnius steigiant, galėjo būti iškelta sąlyga, kad pinigai bus duodami tik tada, jei bus pasikviesti žmonės, anksčiau turėję patirties su dideliais laboratorijų kompleksais ar įranga, pasirašant sutartis su dviem ar trimis pasaulinėmis mokslo žvaigždėmis.

Taigi jei ministerija būtų nustačiusi konkrečias žaidimo taisykles, universitetai būtų labiau suinteresuoti pasijudinti. Dabar jiems paskirta 2 mlrd. litų, ir iki finansinės perspektyvos pabaigos šiuos pinigus privalu panaudoti. Kiekvienas slėnis iš šios sumos gavo bent jau po kelis šimtus milijonų. Taigi kam dabar jungtis? Kam gi tas triukšmas?

Čia ir prasideda pasakojimai bei išvedžiojimai apie akademinės laisvės suvaržymą. Apie kokią laisvę galima kalbėti, kai garbės daktarų vardai universitetuose suteikti ir Brazauskui, ir Vagnoriui, ir Paksui – tiems, kurie reikalingu metu buvo valdžioje. Tai – „tikrų tikriausia“ akademinė laisvė.

Jungimus laikau būtinybe. Viena priežasčių – sustabarėjusios institucijos. Gerbiu žmones, kurie šį darbą dirbo, buvo profesoriais, jaunimą ugdė, sukūrė studijų ir tyrimų kryptis, tačiau tai jau praėjęs etapas. Reikia kurti akademines vizijas.

Ar galėtumėte paaiškinti pateiktų pasiūlymų logiką? Kaip rinkote, ką su kuo jungti?

Dalyje universitetų dirba tie patys profesoriai, universitetai dalijasi arba rengiasi dalytis bendra tyrimų baze. Tarkime, Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) su biotechnologijomis dirbo profesoriai, priklausę Biochemijos institutui, dabar tapusiam Vilniaus universiteto (VU) dalimi. Taigi VU dėstytojai šiuo metu dirba VGTU.

Be to, VGTU ir VU turės bendrą tyrimų bazę, jungtinį tyrimų centrą, bendrus pastatus Saulėtekyje. Kodėl jiems neapsijungus instituciškai? Aišku, nesakau, kad tik turint vieną bazę ir susijungus galima dirbti produktyviai, gal tą galima daryti ir esant atskirai, tačiau čia reikia argumentų. O kol kas jų aš negirdžiu.

Dar viena priežastis – besidubliuojančios studijų programos. Atskirkime visas viešąsias vadybas, ir pamatysime, kad VGTU turi tik kelias unikalias studijų programas. Kitus dalykus gali dėstyti ir VU dėstytojai. Ar dėl to verta laikyti atskirą universitetą? Aš abejoju.

Po jūsų darbo grupės pasiūlymų pristatymo, daugelis klausė, kodėl nesiūloma į vieną jungti techniškuosius, o į kitą – socialinių mokslų, humanitarinius universitetus.

Tiesą sakant, toks buvo mano pasiūlymas. Pavyzdžiui, gal galėtų susijungti Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Aleksandro Stulginskio universitetas, kurio pagrindas – žemės ūkio technologijos. Jie juk išties turi daug bendrų dalykų.

Pirmosios reakcijos į mano pasiūlymą buvo prieštaringos. Tai pavadinta kvailyste, nes jungiant KTU ir VGTU, vienas universitetas būtų dviejuose miestuose, juk Vilnių ir Kauną skiria šimtas kilometrų. Nors kur nors kitur, toks atstumas tikrai nelaikomas bėda.

Švedijoje yra du miestai dvyniai, kuriuos skiria gal 50 kilometrų ir juose įsikūrę du universitetų miesteliai. Tarp jų kas valandą važiuoja autobusai. Žinant, kad tarp Kauno ir Vilniaus susisiekimas yra geras, tas pats universitetas dviejuose miestuose yra visai realistiška idėja.

Ne visais klausimais grupėje turėjome vienodas nuomones. Tiesą sakant, kai kur nesutikimai gana aštrūs. Taigi kol kas atrodo, kad ministerija nesistengė į grupę pakviesti lojalių sau žmonių.

Antras, daug abejonių sukėlęs klausimas – universitetai regionuose. Kokias galimybes matote jiems? Jūsų siūlymuose jie paminėti nebuvo.

Dabar mes turime unikalią progą turėti keturis – penkis tolygiai išsidėsčiusius Lietuvoje universitetus. Tiesa, klausimas dėl regioninių universitetų mums nebuvo keliamas. Tai yra ministerijos reikalas, tačiau aš manau, kad jie turi labai didelį šansą iškilti. Vykstant tokiems pasikeitimams, jie gali pervilioti žmones, imtis iniciatyvos.

Manau, kad jei Klaipėda ar Šiauliai dabar norėtų priimti naujos profesūros, steigti laboratorijas, tai dabartinė ministerija jų neignoruotų. Kol kas vienintelė girdėta iniciatyva – Klaipėdos universiteto teiktas projektas slėniui. Jie norėjo įsigyti brangų laivą, tai jiems buvo leista. Kad tame laive dirbs Kylio ar kitų jūrinių valstybių profesorių, neteko girdėti. Čia yra problema, apie kurią linkstama nutylėti.

Netikiu, kad jie nežino, ką reikia daryti. Manau, kad jie bijo konkurencijos ir nenori įsileisti šviežio kraujo. Darau išvadą, kad nenorime atverti sistemos ir jos keisti.

Dirbusiems svetur tai yra kasdienybė. Visų dėstytojų pozicijos tik taip užpildomos. Finansuojant idėjas, atrinktas konkursiniu būdu, vyksta nuolatinis keitimasis. Įprasta, jog padirbus penkerius metus vienoje vietoje, reikės keliauti į kitą universitetą, kitą miestą.

Vis paminite užsienio šalių pavyzdžius. Ar Lietuvai kitų šalių sprendimai pritaikomi?

Grupė yra išsakiusi argumentą ir tokį, kad jungiasi daug universitetų kitose šalyse. Ši tendencija ypač ryški mažose šalyse. Tarkime, Singapūre yra keturi universitetai, nors iš jų realūs tik du. Jie patenka į tarptautinių universitetų reitingų šimtuką, o Singapūre yra apie 5 mln. gyventojų. Taigi Lietuvoje universitetų išties yra per daug.

Suomijoje taip pat buvo kilę diskusijų, ir universitetų jungimas prasidėjo 2008 m. Danijoje tai įvyko jau iki to laiko. Kiek teko girdėti, regioniniai padaliniai ten liko, tačiau juos jungia bendras institucinis stogas. Tai buvo padaryta ne tam, kad kažkam patiktų. To reikėjo.

Vienintelė šalis, kurioje šie procesai nevyko, buvo Švedija. Tačiau visai neseniai viename įtakingiausių Švedijos laikraščių debatų skiltyje pasirode Švedijos švietimo ministro straipsnis, kuriame jis kelia klausimą dėl aukštųjų mokyklų sujungimo su stipriais universitetais.

Švedijoje yra 37 universitetai ir koledžai. Jiems ankstesnė vyriausybė buvo iškėlusi aukštų kokybės reikalavimų, ir panašu, kad dalis universitetų ir koledžų tų reikalavimų nepajėgia įgyvendinti.

Negana to, šalyje ryškėja demografinė krizė ir aštrėja tarptautinė konkurencija dėl studentų. Iki šiol švedai labai gerai laikėsi dėl savo gero studentų finansavimo, tačiau šiemet įvesti mokesčiai už mokslą ne Europos Sąjungos šalių studentams. Teigiama, kad, įvedus mokesčius, Švedija prarado devynis iš dešimties užsienio studentus. Šis eksperimentas suduos stiprų smūgį pramonei, kuriai užsienio studentai – labai svarbus darbo jėgos šaltinis. Planuojama, kad pasekmės bus matomos per penkerių–dešimties metų laikotarpį.

Taigi Švedijos švietimo ministras tvirtina, kad vyriausybė sprendimų nesiūlys, universitetai ir koledžai juos turi priimti patys. Šis pasiūlymas neliečia tik pirmaujančių šalyje institucijų, rašė švietimo ministras.

Palyginti Švediją su Lietuva, matyti, jog pas mus demografinė krizė didesnė nei pas juos, be to, atkūrus nepriklausomybę naujai atsiradusioms mokykloms kokybės kriterijai nebuvo iškelti, daugelis jų tiesiog pakeitė pavadinimus ir iš technikumų tapo kolegijomis.

Lietuvoje padėtį bent iš dalies pakeisti turėjo Aukštojo mokslo reforma. Kaip vertinate ją?

Kai kurie reformos sprendimai man buvo priimtini, o kai kurie – ne. Tarkime, nesu tikras dėl krepšelių, kurie tam tikrą darbą padaro, o tam tikro – ne, dėl pasikeitusios studentų priėmimo tvarkos.

Tačiau didžiausias ir daugiausia pasipiktinimo keliantis dalykas, reikalaujantis atskiro tyrimo, – slėnių programa. Ji parengta buvusios Vyriausybės, ir tame dokumente yra daug abejones keliančių dalykų. Programa sudaryta taip, lyg pinigus būtų ketinama išmesti į balą.

Daugelį investicinių projektų rengė ir koordinavo žmonės, kurie anksčiau nieko bendro su tokio didumo projektais nėra turėję. Kalbu apie didžiojo korpuso laboratorijų statybą, projektavimą. Mano nuomone, prie to rankas kišti gali tik tie, kurie ne vieną tokį projektą įvykdę. O kodėl atominei elektrinei statyti kviečiamės „Hitachi“? Tikriausiai dėl to, kad jie patirties turi. Taigi kodėl „Saulėtekio slėnio“ kūrimą valdo profesoriai, kurie niekada nevaldė tokių projektų?

Mes su mokslininkų organizacija „Futura Scientia“ buvome atvežę ekspertų, dirbusių su tokių pastatų projektavimu ir tokių projektų valdymu: Švedijos bendrovę, valdančią visus akademinius miestelius, vieną iš Šiaurės Karolinos tyrimų centro vadovų. Šio projekto valdymas buvo sudominęs ir vieną Singapūro universiteto rektorių, anksčiau dirbusį Švedijoje. Tačiau susidomėjimo Lietuvoje šie žmonės nesulaukė, jų niekam neprireikė.

Įtariu, kad slėnių kūrimo reikalai jau buvo suderinti anksčiau, gal net statybos bendrovė buvo žinoma iš anksto. O tada Vyriausybė priima naują Mokslo ir studijų įstatymą, lygiagrečiai premjeras pasirašo Gedimino Kirkilo vyriausybės parengtą slėnių planą. Man tai pasirodė, kaip pradėtos mokslo ir studijų reformos sabotažas. Kodėl taip buvo, nežinau, tačiau versijų galima įvairiausių prigalvoti.

Kaip įsivaizduojate universitetų tinklo optimizavimo procesą? Ar įmanoma, kad procesas duotų teikiamų rezultatų?

Yra pora galimybių. Galima nemažinti biudžeto, sutaupytus pinigus skirti naujų laboratorijų steigimui ar pasikviesti užsienio profesorių.

Tačiau greta to egzistuoja ir blogasis scenarijus. Šios idėjos žlugs, jei pasikeitusi politinė valdžia nematys reikalo skatinti universitetų jungimąsi, ar pasirodys, jog ministerija nuslėpė savo tikruosius ketinimus.

Aišku yra viena: su tokia struktūra kaip mūsų, su akademinės bendruomenės inertiškumu, konservatyvumu ir posovietiniu izoliavimusi, toli nenueisime. Aš žinau, kaip turėtų veikti mūsų sistema. Ji turi būti dinamiška ir lanksti, nes taip yra visur. Toks pasaulis aplink.

Kalbino Kristina Urbaitytė