Apie ką pirmiausia pagalvojate išgirdę žodį „legenda“? Aš iš karto prisimenu Norberto Vėliaus sakmių rinkinį „Sužeistas vėjas“. Galbūt sakmė legendai ir nelygu, bet jau vaikystėje ši knyga labai tvirtai įstrigo galvoje ir, panašu, neketina iš ten pasišalinti.

Iš pradžių net nejauku į rankas pirmą sykį imant naująją knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Ji tokia graži, tokia blizganti. Saugomos viršelių čia slypi girdėtos ir negirdėtos istorijos apie laumes, raganas, velnius, Perkūną, gyvačių karalienes (kai šiandien pamenu – vaikystėje dėl pastarųjų bijojau eiti grybauti). Ir ne šiaip trumpos pasakaitės, tačiau tikros istorijos, perpasakotos tikrų žmonių, susietos su tikromis vietomis, kurias galima rasti tikrame žemėlapyje. Ir viskas iliustruota nuostabiomis nuotraukomis, žemėlapiais, piešiniais, dainų tekstais ir autentiškais tarmiškais pasakojimais.

„Dangus, žemė, vandenys ir požemiai kupini paslapčių ir stebuklų, apie kuriuos išsamiai pasakojama legendose. Nepaprasta Aušrinės rasa, saulės krėslu vadinamas žolynas, Medeinos kiškiai, nepaprastos gyvatės ir žalčiai, nepaliaujamai verdantis šaltinių vanduo, pėdų žymės akmenyse, Perkūno kulkomis vadinami akmeniniai kirveliai ir daugelis kitų nepaprastų mus supančio pasaulio reiškinių yra mitų atspindžiai. Jie kaskart primena seniausią praeitį, per simbolius ir poeziją kalba apie vertybes – gyvybę, sveikatą, jaunystę, grožį ir laimę.“

Knyga suskirstyta į tris dalis: „Nuo mito iki legendos“, „Nuo papročio iki legendos“, „Nuo fakto iki legendos“. Man mažiausiai girdėtas, mažiausiai pažįstamas – antrasis skyrius. Galbūt todėl, kad mitai daug kuo panašūs – apie velnius, nešančius akmenis siekant sugriauti bažnyčias, ar apie laumes, kurios netyčia laukuose paliktą vaiką išpuošia kaspinais, o tyčią paliktą nukriaudžia. O štai papročiai kiekviename Lietuvos kampelyje skirtingi.

„Lietuva. 101 legendinė vieta“ – puikus vadovas tiems, kurie keliauja po mažiausiai išnaršytus Lietuvos kampelius. Savo išsamumu ji nė trupučio nenusileidžia visų pamėgtiems „Lonely planet“ kelionių vadovams po Europos šalis. Puiki idėja – legendinių vietų koordinatės. Šiame išmaniųjų telefonų su GPS įrangos amžiuje tai puiki pagalba keliautojui – juk ne iki visų akmenų ar piliakalnių veda asfaltuotas kelias ir ne visur prie lankytino objekto vedančias rodykles gali rasti.

Galbūt ši knyga ir nenuguls į lentyną mano studentiškame būste, tačiau senelių lentynose ras savęs vertą draugiją. Nes ši knyga – ne ta, kurią kartu nešiesi į vonią ar perlenkęs skaitai autobuse. Ji viena tų, kurią pasiimi šaltą žiemos vakarą susisukęs į apklotą greta puodelio kvapnios arbatos, kai susikaupi ir pasiruoši nerti į kaukų, velnių ir milžinų pasaulį.

Taip pat sunkiai įsivaizduoju geresnę dovaną iš užsienio atvykusiam draugui (na, nebent padovanoti knygą ir dar kartu apkeliauti legendines vietas).

Nepaprastai tikiuosi vieną dieną knygynuose išvysti panašią knygą apie Lietuvos miesto (urban) legendas, apie Vilniaus Baziliską ir Dominikonų vienuolyno vaiduoklius, gal net apie mistiškas J. Ivanauskaitės ir J. Kunčino aprašytas Drugelių kapines. Tikiuosi, kad knygos „Lietuva. 101 legendinė vieta“ sėkmė paskatins ir tokios knygos atsiradimą.

P. S. Fotografams (o jų visas būrys!), kurių nuotraukos panaudotos knygoje, ploju pakilusi nuo kėdės. Tai jų dėka šios legendinės vietos primena skandinaviškas pasakas, kur knibžda elfai, ar kadrus iš „Žiedų valdovo“.