Alfredas Adleris. Gyvenimo mokslas ir Homoseksualumo problema. Vertė Kęstutis Choromanskis. – Vilnius: Margi raštai, 2011. 256 psl.

Alfredas Adleris (1870–1937) – austrų psichologas. Dirbo Vienos psichiatrijos klinikoje, vėliau profesoriavo JAV ir Didžiosios Britanijos universitetuose. Savo veiklos pradžioje – Froido šalininkas ir bendradarbis, vėliau, įsitikinęs, kad asmenybės formavimąsi pirmiausia lemia ne seksualiniai (kaip teigė Froidas), o socialiniai ir biologiniai motyvai, pasuko savitu keliu ir sukūrė vieną iš psichoanalizės mokyklų – individualiąją psichologiją.

Knygoje spausdinami du žinomi A. Adlerio veikalai: „Gyvenimo mokslas“ ir „Homoseksualumo problema“.

„Gyvenimo mokslas“ (1926) – vienas iš populiariausių Adlerio veikalų. Jame autorius aiškina, kad dar ankstyvoje vaikystėje susiformuoja žmogaus individualybės pagrindai, kurie lemia tolesnę jo psichikos raidą. Dėl socialinio nesaugumo bei vienokių ar kitokių fizinių trūkumų individas išgyvena menkavertiškumo jausmą, kurį siekia kompensuoti keldamas sau tam tikrus tikslus. Nuo tikslų adekvatumo tikrovei priklauso menkavertiškumo kompensavimo sėkmė.

„Homoseksualumo problema“ (1917) – viena iš ankstyvųjų Adlerio studijų, kurioje mėginama išsiaiškinti, ar žmogaus homoseksualumas yra prigimtinis, ar tam tikrų aplinkybių nulemtas polinkis. Autorius jį linkęs laikyti savotišku iškrypimu, kurį lemia socialinės ir biologinės priežastys bei netinkamas auklėjimas.