Mūsų laikų žmogus vengia mąstyti apie mirtį, nes viskas aplink orientuota į gyvenimo patogumus, jaunystės kultą. Tačiau jau antikos laikais buvo sakoma „Memento mori“, o vieno dainoje dainuojama: „Prašei lengvo gyvenimo, o reikėjo prašyti lengvos mirties“. Kas susiduria su nepagydoma liga, kenčia nepakeliamas kančias, pagalvoja ir apie eutanaziją. Siūlome Manto Liesio – Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros docento, socialinių mokslų srities teisės krypties mokslų daktaro, tekstą.

Žmogui gyvenime rūpi du dalykai: meilė ir mirtis. Tai pagrindinės žmogaus egzistencijos temos. Erotas ir Tanatas. Du banginiai, ant kurių laikosi žmogiškasis pasaulis. Šis tekstas – apie mirtį, tačiau pradžioje tebūna pasakyti keli žodžiai apie gyvenimą. Kad galėtume kalbėti apie „gerą mirtį“, t. y. eutanaziją, reikia suprasti, kas yra gyvenimas, ką reiškia gyventi.

Gyvenimo esmė yra Erotas. Jį visi paprastai tapatina su meile, tačiau Eroto sąvoka platesnė. Ji simbolizuoja pamatinį stygių, glūdintį žmogaus prigimtyje. Gyvendamas žmogus stokoja ne tik meilės, bet ir įvairių daiktų. Jam būtina vartoti, kad patenkintų elementarius buitinius poreikius. Vaizdžiai tariant, žmogus gyvas, kol valgo, o apie mirusįjį sakoma, kad jis jau padėjo savo šaukštą.

Kiti žmonės jaučia nenumaldomą kūrybos stoką. Jiems būtina nuolat kurti, kad kiti vartotų. Taigi kurti, taip pat reiškia ir gyventi. Kas nekuria, nebevartoja ar bent jau tampa nebemylimas, tas artėja prie mirties. Gyvenimas tad yra mirties neigimas. Linksmi, gyvenimo rūpesčiais užsiėmę žmonės nenori kalbėti apie ligas, mirtį, ir tai normalu. Nes ji slegia, vargina ir veda į nebūtį.

Mąstymas apie nebūtį žmogui nepakeliamas, todėl jis gelbėjasi bėgdamas į gyvenimą, pasinerdamas jame, svaigindamasis juo. Vieni daug dirba, kiti rūpinasi šeima, treti tai derina. Žmogus įprasmina savo būtį įvairiais būdais teigdamas gyvenimą. Pavasaris, jaunystė, džiaugsmas – gyvenimas visomis išgalėmis neigia mirtį.

Apie teisę mirti kalba sveiki, jauni, gražūs žmonės, kurie, galima sakyti, yra naivūs. Sunkiai sergantis žmogus apie mirtį nekalba, juo labiau nekalba apie savo teisę numirti.

Žmogus niekada nenori mirti, todėl visos gyvenančio žmogaus kalbos apie mirtį, iš tikrųjų yra kalbos apie gyvenimą. Juk žmonės mirties patirties neturi. Tiesa, yra tų, kurie išgyvena klinikinę mirtį, tačiau tos tikrosios niekas nepažįsta. Kai žmogus sako „noriu mirti“, jis iš tikrųjų sako, kad „noriu gyventi kitaip“.

Dažniausiai jauni, sveiki, gražūs pasisako už eutanazijos įteisinimą, o tie, kurie patys susiduria su mirtimi, – nutyla. Jie nėra girdimi, nes mirtis yra už gyvenimo, kartu ir už mūsų kalbos ribų. Sunkiai sergantis žmogus apie mirtį nekalba, juo labiau nekalba apie savo teisę numirti. Apie teisę mirti kalba sveiki žmonės, kurie, galima sakyti, yra naivūs.

Naivūs ne patys žmonės, bet jų kalbėjimas. Tai natūralu, žmogus yra kalbanti būtybė, kalba išreikštomis teisės normomis, reguliuojančiomis visą gyvenimą. Gyvybė – tai kūno ir proto judėjimas. Taip gyvybę suprato tiek Sokratas, tiek Šopenhaueris. Ir iš tikrųjų, kiekvienoje žmogaus kūno kertelėje vis kas nors juda.

Metams bėgant metams žmogus turi judėti vis labiau, kad nepasiduotų vis labiau įtraukiančioms mirties ir ligų pinklėms. Gyvenimas nėra amžinai besitęsiantis gėris, jis kartu yra labai žiaurus. Žiaurus, nes laikinas. Nes žmogus visada miršta vienas, palikdamas besidžiaugiantį, besišypsantį gyvenimą.

Sendamas žmogus susiduria su mirtimi, mirimu kaip procesu, kuris gali užsitęsti ir teikti daug kančių. Todėl pajutęs pabaigą, jis gali nuoširdžiai panorėti geros ir lengvos mirties, t. y. eutanazijos.

Antai apie 523 metus baltų kraštuose galiojusiame Prūsų teisyne, buvo rašoma: „Jei žmogus yra apsunkintas sergančiais artimaisiais ar jei pats sirgtų, mes leidžiame juos sudeginti, ar jiems patiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis. Katalikų šventasis Tomas Moras garsiajame XVI amžiaus veikale „Utopija“ rašė: „Jei žmogus negalįs atlikti jokių gyvenimo uždavinių, kitiems tapęs nemalonus, našta sau, pragyvenęs savo mirtį, jis neturįs tęsti savo pražūties ir vargų, ir ryžtis mirti. Jis turi arba pats išsilaisvinti, arba sutikti, kad jį išvaduotų kiti.

Filosofiniai klausimai, t. y. klausimai be atsakymų, yra labai svarbūs. Jie padeda apsispręsti, kokį sprendimą dėl mirties priimti realiame gyvenime. Diskutuoti galime apie daug požiūrių, teisė pateikia gan konkretų atsakymą, kas yra gyvas žmogus, o kas yra asmuo. Teisėje mirtis – tai visų smegenų mirties momentas. Ir čia kyla klausimas: ar nejudantis žmogus, kuris yra pastovios vegetacijos būsenos ir kurio smegenų žievė, atsakinga už mąstymą, mirusi, o funkcionuoja tik smegenų kamienas, ar toks žmogus vis dar gyvas?

Teisėje mirtis – tai visų smegenų mirties momentas. Ir čia kyla klausimas: ar nejudantis žmogus, kuris yra pastovios vegetacijos būsenos ir kurio smegenų žievė, atsakinga už mąstymą, mirusi, o funkcionuoja tik smegenų kamienas, ar toks žmogus vis dar gyvas?

Pagal galiojančias teisės normas – taip. Formali baudžiamoji teisė žmogaus gyvybę saugo nuo gyvybės pradžios iki visiškos smegenų mirties, todėl kiekvienas asmuo, atėmęs gyvybę žmogui, net ir beviltiškai sergančiam, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nužudymą. Smegenų mirties kriterijus, kaip mirties fakto kriterijus, 1968 metais Harvarde nustatė medikų, juristų ir teologų sudaryta komisija.

Tiesa, šie kriterijai artimiausiu metu gali būti pakoreguoti. Antai mirtis gali būti imta sieti, tik su smegenų žievės žūtimi. Dabar mirties kriterijus koreguojamas per teismų sprendimus. Teisėjų logika paprasta: niekada iš komos nebegrįšiantis pacientas, kurio smegenys pažeistos, nors ir kvėpuoja savarankiškai, neturėtų būti laikomas gyvu žmogumi.

Štai labai garsioje byloje Anglijos Lordų rūmai – aukščiausia anglų teisminė instancija – žongliruodami teisinėmis sąvokomis pripažino, kad savarankiškai kvėpavusiam pastovios vegetacinės būsenos pacientui teisėtai buvo nutrauktas maitinimas ir skysčių skyrimas. Nutraukus dirbtinį maitinimą, pacientas mirė. Taigi Vakarų pasaulyje, nors mirties momentas sutapatinamas su visų smegenų mirtimi, per teismus jis yra ankstinamas.

Nuo gyvybės pereikime prie mirties klausimo. Konkrečiai prie „geros mirties“ problemos. Eu ir thanatos, iš dviejų graikų kalbos žodžių sudarytas eutanazijos terminas. Eu – geras, thanatos – mirtis. Gera mirtis. Kas jos nenori? Seni žmonės maldose prašo: „Duok, Dieve, man lengvą smertį.“ Taigi eutanazijos idealas yra lengva, graži, neskausminga mirtis, nugyvenus prasmingą gyvenimą, esant apsuptam mylimų žmonių. Deja, gyvenime dažnai būna kitaip.

Eutanazija, kaip minėjau, tai „gera mirtis“. Jau pati sąvoka nurodo į tai, kad mirtis yra vertinama, gera ji, ar bloga. Geros, lengvos mirties esmė ir yra gyvenimo vertinimas. Kada mirtis yra gera ir lengva, sakome, kad tai eutanazija. Tačiau dabar pirminė eutanazijos sąvoka nutolo nuo pirminės žodžio reikšmės. Eutanazija šiais laikais suprantama ne kaip šiaip gera, lengva mirtis, bet mirtis, kurią paspartina ir prie jos prisideda kitas žmogus. Paprastai tas žmogus – gydytojas.

Eutanazija šiais laikais suprantama ne kaip šiaip gera, lengva mirtis, bet mirtis, kurią paspartina kitas žmogus. Paprastai tas žmogus – gydytojas.

Šiais laikais eutanazija suprantama kaip medikalizuota mirtis. Mirtis ligoninėje, pasirašant dokumentus, kuriuose pacientas prašo mirties, jei jis susirgtų labai sunkia liga. Tokia moderni samprata į mirties procesą įtraukia ir kitą asmenį. Jis arba pats savo veiksmais atima gyvybę sunkiai sergančiam pacientui (tai eutanazija) arba suteikia kenčiančiam žmogui priemonių, kad tas žmogus pats sau atimtų gyvybę. Tai vadinama padėjimu nusižudyti.

Dabar eutanazija suvokiama kaip pačio asmens pasirinkta mirtis. Tai siauroji ir pati populiariausia eutanazijos samprata (anksčiau kalbėjau apie nuolat vegetavimo būseno esančius žmones, kurie negali išreikšti savo valios), dar vadinama savanoriška eutanazija. Savanoriška, nes pacientas ligonineje pats išreiškia norą nebegyventi.

Lietuvos teisės aktuose eutanazijos sąvokos nėra. Jei ją išverstume į teisinę kalbą, turėtume kalbėti apie skirtinguose teisės poliuose esančias sąvokas: arba apie eutanaziją kaip nužudymą, arba kaip teisėtą veiklą. Galėtumėte manęs paklausti: ar Lietuvoje eutanazija teisėta? Atsakysiu taip: žiūrint apie ką kalbame. Jei eutanaziją suvokiame kaip gydytojo veiksmus, kai jis suleidžia mirtiną vaistų, sustabdančių širdies veiklą, dozę, Lietuvoje tai bus traktuojama kaip neteisėtas gyvybės atėmimas, ir gydytojas bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. O jei pacientas pareikš, kad jis atsisako visokio gydymo, gydytojas neturi pareigos tokio paciento gydyti. Todėl tokia eutanazija, dar vadinama pasyviąja, bus teisėta.

Norėčiau akcentuoti, kokia yra visų diskusijų apie eutanaziją esmė. Eutanazija – tai ribos klausimas. Svarbiausia nustatyti ribą tarp neteisėtos eutanazijos, kuri turi būti pripažįstama kaip nusikaltimas, ir teisėtos eutanazijos, kuri laikoma kaip gera, lengva mirtis. Protingiausias sprendimas būtų vengti eutanazijos sąvokos, nes žmonės, diskutuodami apie ją, tą reiškinį supranta labai skirtingai. Maža to, ši sąvoka maskuoja problemas, susijusias su „geros mirties“ klausimu, nei jas sprendžia. Geriausia kalbėti ne apie abstrakčią eutanaziją, bet diskutuoti konkrečiais klausimais. Antai kalbėti apie paciento teisę atsisakyti gydymo, nustatyti, kada gydytojas gali nutraukti gydymą, diskutuoti, kaip galima padėti kenčiančiam pacientui ištverti skausmą.

Ar Lietuvoje eutanazija teisėta? Žiūrint apie ką kalbame. Jei eutanaziją suvokiame kaip gydytojo veiksmus, kai jis suleidžia mirtiną vaistų, sustabdančių širdies veiklą, dozę, tai neteisėtas gyvybės atėmimas. O jei pacientas pareikš, kad jis atsisako gydymo, gydytojas neturi pareigos tokio paciento gydyti.

Lietuvos Baudžiamajame kodekse, nusikaltimų gyvybei skyriuje, yra straipsnis, kuriame numatyta atsakomybė už padėjimą nusižudyti beviltiškai sergančiam asmeniui. Už jį gali būti paskirta iki 4-erių metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau dėl to, kad eutanazijos nusikaltimai yra latentiški, nematomi, taip pat juos sunku įrodyti ir neaiški minėto straipsnio formuluotė, iki šiol nėra nė vieno apkaltinamojo nuosprendžio pagal minėtą 134 straipsnį, nors naujasis kodeksas galioja jau 8 metus. Teisiniu žargonu tariant, tai „miręs straipsnis“.

Taigi aktyvi eutanazija yra nelegali. Tačiau yra valstybių, kuriose galioja atitinkami įstatymai, kuriais nustatyta, kad eutanazija teisėta, jei ją atlieka medikai, laikydamiesi visų procedūrų. Antai Olandija yra pirmoji valstybė Europoje, kuri 2002 metais įteisino eutanaziją ir padėjimą nusižudyti. Olandijos pavyzdžiu pasekė ir Belgija. JAV Oregono valstijoje nuo 1997 metų galioja orios mirties įstatymas. Šioje valstijoje yra įteisintas tik padėjimas nusižudyti. Tai yra, kai sergančiam žmogui suteikiamos priemonės atimti sau gyvybę. Praėjusiais metais dėl padėjimo nusižudyti mirė 60 Oregono valstijos pacientų. Tai nedidelis skaičius visų mirčių struktūroje.

Taigi vienose valstybėse eutanazija ir padėjimas nusižudyti sutapatinami, kitur griežtai atskiriami. Lygiai taip pat padėjimas nusižudyti, bet ne eutanazija įteisintas ir Švecarijoje. Tik skirtumas, kad Šveicarijoje nėra specialiai tam skirto įstatymo. Šveicarijos baudžiamasis kodeksas nedraudžia nusižudyti, jei tai daroma iš gerų, nesavanaudiškų paskatų. Padėti nusižudyti Šveicarijoje gali nebūtinai gydytojas, ir tai daroma ne ligoninėse, o tokių visuomeninių organizacijų kaip „Dignitas“.

Geriausia kalbėti ne apie abstrakčią eutanaziją, bet diskutuoti konkrečiais klausimais: apie paciento teisę atsisakyti gydymo, nustatyti, kada gydytojas gali nutraukti gydymą, diskutuoti, kaip galima padėti kenčiančiam pacientui ištverti skausmą.

Apie šią organizaciją, apie 93 metų ponios Alisos kelionę į Šveicariją neseniai išleistoje pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ rašo ir Vanda Juknaitė. Jos kūryba, lyg negarsus šauksmas, tariamas iš tamsos, verčiantis suklusti ir susimąstyti, kokiame pasaulyje gyvename ir kas jame svarbiausia. Tragikomedijoje „Ponios Alisos gimtadienis“ Alisa švenčia savo gimtadienį ir netikėtai telefonu gauna pasiūlymą apie svajonių mirtį savanoriškai pasitraukiant iš gyvenimo. Poniai Alisai siūloma protingai rinktis, nes tik rinkdamasis suteiki prasmę gyvenimui. Juk savanoriška mirtis, anot „Dignitas“, mums padeda racionaliai išspręsti gyvenimo pabaigos sunkumus.

Apie pjesėje keliamus klausimus rašoma ir mokslo straipsniuose, šiuos klausimus kelia žymiausi teisės filosofai. Antai Ronaldas Dworkinas knygoje „Gyvenimo viešpatavimas“ teigia, kad valstybės, varžančios žmogaus laisvę apsispręsti, ar gyventi, ar ne, lieka totalitarinės. Pratęsiant jo mintį – žmogaus laisvė pasiekia aukščiausią tašką tada, kai su savo laisve gali padaryti patį kardinaliausią veiksmą – atimti sau gyvybę. Esą nusižudymas žmogus parodo, kad viskas priklauso tik nuo jo valios ir pasirinkimo.

Hipokratiškoji gydymo tradicija, kuri grindžiama rūpinimusi pacientu, šiandien keičiama naująja laisvės tradicija, kuri remiasi sudėtinga technika, vadyba, veiksmingumu ir teisės aktais.

Taip suabsoliutinama žmogaus laisvė, pasirinkimo iliuzija, pamirštama, jog žmogus nėra laisvas ir nenori toks būti. Jis nori, kad juo rūpintųsi ir neatimtų vilties pasveikti. Hipokratiškoji tradicija, kuri grindžiama rūpinimusi pacientu, keičiama naująja laisvės tradicija, kuri remiasi sudėtinga technika, vadyba, veiksmingumu ir teisės aktais. Antai civilinio kodekso 6.727 ir 6.729 straipsniais, nustatančiais, kad visur reikia paciento sutikimo, jog jam būtina suteikti visą informaciją apie ligos eigą, prognozes, gydymo būdus. Tikroji tokio sutikimo priežastis buvo noras apsaugoti nuo barbarybių, vykdytų per Antrąjį pasaulinį karą. Dabar ši teisė tapo karikatūra, kai dėl kiekvieno veiksmo poliklinikoje ar ligoninėje reikia pasirašyti. Tarsi dabar gydytojai, kaip ir nacių eutanazijos programos laikais, stengiasi nuvaryti savo pacientus į kapus. Labai retas žmogus nori žinoti, jog jis serga sunkia, nepagydoma liga. Tiksliau – jis nenori žinoti tokios tiesos, kuri atimtų viltį. O taip ir įvyksta, kai ligoniui tiksliai pasakoma, kokia yra ligos eiga, kiek jam liko gyventi. Tai paveikia ligonio psichinę būseną, ir jau ne liga, o teisinė informacija atima viltį gyventi.

Parengta pagal LR laidą „Radijo paskaita“

LRT ir Bernardinai.lt