Siūlome pokalbį su poetu, visuomenininku, Lietuvos žydų bendruomenės visuomeniniu patarėju ryšiams su visuomene Sergejumi Kanovičiumi apie dabartinę Lietuvos žydų situaciją ir tai, kas šiandien labiausiai kursto antisemitines apraiškas Lietuvoje.

 Ar yra kokia nors statistika, kiek šiandien Lietuvoje yra likę žydų tautybės žmonių ar ši grupė gausėja, ar tirpsta?

Kai 1988 metais vyko steigiamasis Lietuvos žydų bendruomenės suvažiavimas, penki šimtai jo delegatų sunkiai tilpo į Profsąjungų rūmų salę. Anuomet Lietuvoje žydų tebegyveno apie 20 tūkstančių. Šiandien, neoficialiais duomenimis, Lietuvoje gyvena tik 3 500 žydų. Taigi, dinamika liūdna, žydų miršta Lietuvoje daugiau nei gimsta, ir galime sakyti, kad esame žydų bendruomenės Lietuvoje nykimo ar bent jau paskutinio jos šimtmečio liudininkai.

Tiesa, likę Lietuvos žydai gyvena visavertį gyvenimą, neseniai pradėjo veikti atnaujintas bendruomenes interneto puslapis (www.lzb.lt) ,vaikai lanko žydiškas mokyklas, aktyviai veikia Makabi sporto klubas, kelios kultūrinės organizacijos, taip pat ir Lietuvos žydų bendruomenėje gyvenimas verda, kad ir kada ten užeitum, kažkas vyksta ir neatrodo, kad matome liūdną Lietuvos žydų gyvenimo tarpsnį. Deja, per pastaruosius kelis dešimtmečius iš Lietuvos padangės galutinai išnyko paskutiniai žydai laikrodininkai, staliai, baldžiai, siuvėjai, batsiuviai, kirpėjai.

Lapkričio 16 dieną Vilniuje vykusioje konferencijoje apie toleranciją ir totalitarizmą profesorė Irena Veisaitė pabrėžė, kad nuo Nepriklausomybės atkūrimo Holokausto tragedijos įsisąmoninimo srityje padaryta labai daug. Prieš porą dešimtmečių, tik ką išsivadavus iš sovietinės imperijos, Lietuvos istorikai ar politikai apskritai nedrįsdavo kalbėti apie šią tragediją, o dabar vykdomi moksliniai tyrimai, rašomos studijos, Kauno kamerinis teatras net pastatė spektaklį šia tema.

Kaip Jūs vertinate per tuos du dešimtmečius nueitą kelią šia kryptimi? Kas toliau? Kokius didžiausius iššūkius būtina įveikti šiandien, kas labiausiai trukdo žydiško mūsų valstybės tapatybės dėmens visapusiškesniam pažinimui?

Studijų, valstybės sudarytų komisijų, konferencijų gausybė yra sveikintinas dalykas. Tačiau aš vis dėlto suabejočiau, ar Holokausto įsisąmoninimo srityje padaryta tikrai tiek daug. Manau, svarbiau atsakyti: kas ir kaip padaryta? Pakanka paminėti tai, jog šiemet padaugėjo įvairių antisemitinių išpuolių. Ar tikrai į juos deramai reaguota? Ar tikrai viskas padaryta, kad neapykantos skleidėjai nenuodytų viešosios erdvės?

Deja, bet konferencijų, minėjimų medžiaga dažniausiai atkreipia labai mažos žmonių grupės dėmesį ir nepasiekia mokyklų, universitetų. Mano galva, Lietuvoje pernelyg mažai tikrai švietėjiškos veiklos, kurios skirtos ne pliusiukui užsidėti ar šampano taurę pabaigoje išgerti, ar užsienio svečiams pamaloninti. Trūksta gilių, suprantamai pateiktų pamokų ar paskaitų, ekskursijų jaunimui. Tiesa, yra ir malonių išimčių – paprastai ten, kur mokytojai veikia savo iniciatyva, o ne kieno nors raginimu. Dėkui Dievui, tokių mokytojų dar yra, ir tai yra nedidelė, bet svarbi atsvara tam priešiškumui, kuris kaskart pasireiškia, kai tik žiniasklaida Lietuvoje pradeda gvildenti bet kurią su žydais susijusią temą – nesvarbu, ar būtų kalbama apie žydus Lietuvoje, ar apie Izraelį.

Šiandien labai svarbu siekti tikrų pokyčių tame informaciniame lauke, kuriame gyvena mūsų jaunoji karta. Čia vyrauja priešiškumas, negatyvi informacija, labai trūksta tokių gerų žinių, kurios priverstų susimąstyti, skaidrintų protus ir širdis. Tokių gerų žinių tikrai yra. Pavyzdžiui, kad ir LŽB bei Lietuvos Vyriausybės konstruktyvus bendradarbiavimas arba milžiniškas darbas, kurį atlieka D. Degučio vadovaujama Lietuvos ambasada Izraelyje. Kodėl mums visiems šykšti tų gerų žinių? Be jų liekame negatyvumo lauke.

Dar vienas dalykas – kai namie yra sunkiai sergantis ligonis, jam reikalinga nuolatinė slauga. Tokios slaugos reikia ir žydų istorijos, ne tik Holokausto švietimui Lietuvoje. Juk nepykstame ant ligonio, kad jis serga, bet bandome jam visaip padėti. Taip ir Holokaustas neturi būti suvokiamas kaip grįžimas prie kaltinimų. Kas iš šiandien gyvenančiųjų gali būti kaltas dėl nusikaltimų, kurių asmeniškai nepadarė?

Turime švietimą vykdyti taip, kad Holokausto priminimas neerzintų, nekeltų pykčio, bet sukeltų atjautą, gailestį, įpareigotų siekti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. To, deja, vien konferencijomis ir mokslinėmis studijomis nepasieksi. Jos, be abejo, yra reikalingos, bet jos negali pakeisti – pa-mo-kos. Reikia daug daugiau dėmesio skirti mokykloms. Tol, kol į Lietuvos mokyklas nesugrįš Lietuvos žydų istorija, ji nebus išsamiai studijuojama, mums tikrai nepavyks pasiekti, kad Lietuvoje ir Holokaustas būtų suvokiamas kaip visų mūsų tragedija, o ne kažkoks kažkur vykęs fenomenas, nieko su mūsų valstybe neturintis bendro, įvykęs kažkur kitur.

Reikėtų ne kelių paradinių eilučių vadovėliuose apie tai, jog esą beveik 700 metų Lietuvoje žydai ir lietuviai gyveno taikiai... Istorijos vadovėliai turi atskleisti, kaip tie žydai čia gyveno ir ką jie padarė. Holokaustas – tai ne tik didžiulė tragedija ir nusikaltimas, bet ir grandiozinis praradimas. Mes turime per švietimą paaiškinti, papasakoti, ką iš tiesų praradome,

Mano įsitikinimu, Švietimo ir mokslo ministerija privalo galvoti, kas ir kaip vaikams vadovėliuose galėtų papasakoti apie tai, kas yra judaizmas, apie Vytauto Didžiojo privilegijas žydams, jų reikšmę ir unikalumą anuometiniame istoriniame kontekste; apie Vilniaus Gaono mokymą, apie žydų amatininkų įnašą į Lietuvos smulkiąją gamybą ir prekybą, apie žymiausius Lietuvos žydų menininkus, mokslininkus, taip pat, kaip vystėsi ir keitėsi Lietuvos žydai ir jų skaičius nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabar. Kažkas vaikams turi papasakoti Lietuvos žydų istoriją. Juk ji neprasidėjo ir nesibaigė tik Holokaustu.

Minėjote, jog Lietuvos žydų bendruomenei tarsi neblogai sekasi bendradarbiauti su Lietuvos Vyriausybe. Pagaliau buvo priimtas Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas, tačiau ir vėl kai kurie Lietuvos politikai suskubo jį kritikuoti. Kaip Jūs vertinate šį įstatymą ir gal galite plačiau „Bernardinai.lt“ skaitytojams paaiškinti jo esmę?

Aš norėčiau pabrėžti, kad tas bendradarbiavimas yra konstruktyvus. Tai reiškia, kad randami abipusiai priimtini problemų sprendimo būdai. Dažai – kompromisiniai, kuriais šiek tiek yra nepatenkintos abi pusės, bet abi pusės yra patenkintos, kad pasiektas konkretus rezultatas... Bet tai anaiptol nereiškia, kad problemų nėra, jog visos jos išspręstos. Yra apčiuopiami to bendradarbiavimo rezultatai. Svarbiausia, mūsų nuomone, yra du aspektai – geranoriškumas ir kompetencija. Jūsų minėtas įstatymas tėra tik vienas pavyzdys. Tai geranoriškų kompetentingų kompromisinių sprendimų kelias. Geriau įstatymo esmės paaiškinti, nei tą padarė LR Seimo ryšių su visuomene skyrius (žr. Čia), negalima.

Dabar Vyriausybė derina įstatyme numatyto Fondo veiklą, todėl komentuoti dar neįvykusius dalykus būtų neetiška.

LŽB savo ruožtu savo poziciją išsakė ta pačią dieną parengtame pranešime spaudai.

Dabar belieka tikėtis, kad žodis taps ir kūnu. O dėl buvusios to įstatymo kritikos iš kai kurių politikų tarpo? Manyčiau, kad tai – nebeaktualu, kaip nebeaktuali ir LŽB išsakyta kritika, kurios šio įstatymo atžvilgiu taip pat būta. Abejojantiems, ar žydai neišveš iš Lietuvos biudžetinių pinigų, galiu pasakyti tik tiek – pirmiausia susipažinkit su įstatymu, kita vertus, mes tikimės, kad, kai mūsų nebeliks, viskas, ką šiais pinigais norėtume padaryti drauge su jumis liks ten, kur ir turi būti, – Lietuvoje. Kai duris Lietuvoje užvers paskutinė sinagoga, jos raktai liks kaimynams. 

Bendravome ir bendrausime su visomis Lietuvos vyriausybėmis.

Ateinančioms norėtume palinkėti tokio geranoriškumo, kokį rodė ir rodo Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujama. Man regis, kad su šia Vyriausybe mums galų gale pavyko pereiti iš viešų pareiškimų su abipusiais priekaištais kalbėjimosi būdo prie dalykinio problemų sprendimo. Buvo ir tebėra trukdžių. Bet tai – gyvenimo dalis. Buvo ir tebėra nesutarimų tam tikrais klausimais, bet mes suprantame, kad yra problemų, kurių sprendimui reikėtų daugiau laiko, palankesnės politinės ir visuomeninės situacijos. Ypač, jei turėsime omenyje ir tą priešiškumo bei negatyvios informacijos lauką, kurį žiniasklaidoje ir tarp politikų nuolatos kuria vos keli, bet dažnai pasisakantys žmonės ir kelios visuomeninės organizacijos.

Yra dalykų, dėl kurių neturime moralinės teisės derėtis. Tai liečia nužudytų Lietuvos žydų atminimą. Mes manome, kad reikalinga tik politinė valia, kad Genocido aukų muziejaus pavadinimas butų pakeistas. Jis neatspindi Lietuvos žydų genocido, nėra jam skirtas, ir jokia parodėlė – didesnė ar mažesnė, tos situacijos nepakeis. Ir to nekompensuos joks kitas pastatas – ar jis iškiltų Paneriuose ar Kauno IX forte, kad ir kaip jį pavadintų. Šiandienis pavadinimas žemina ir nužudytų Lietuvos žydų, ir juos gelbėjusių lietuvių atminimą – kitokio genocido Lietuvos žemėje nebuvo. Galėtume čia sekti kaimynų latvių pavyzdžiu, kurie tokį muziejų pavadino Latvijos okupacijos muziejumi. Su nužudytųjų atminimu kompromisas neįmanomas, nes jis nemoralus. Labai norėtųsi tikėtis, kad šis klausimas būtų kuo greičiau išspręstas. Manau, kad savitarpio suartinimui nepasitarnavo ir LR Seimo nutarimai, kuriais Holokausto metai buvo atskirti nuo Didžiųjų netekčių metų – tokie atminimo supriešinimai nesuartina. Ir jokios konferencijos čia jau negelbsti.

Lietuvos žiniasklaidoje mėgstama akcentuoti nesutarimus Lietuvos tarp žydų – kiek iš tiesų vieningi Lietuvoje gyvenantys žydai?

Nežinau, kuo Lietuvos žydai gali skirtis nuo lietuvių, Lietuvos lenkų ar totorių – žinoma, kad būna nesutarimų. Bet žiniasklaidai niekada nerūpėjo tų nesutarimų esmė, jai rūpėjo pasidžiaugti ar padžiūgauti dėl paties nesutarimo fakto. Ne paslaptis, kad Lietuvos padangėje esama nedidelės žmonių grupės, kuri tarsi mėgina pasisavinti Lietuvos žydų tapatybę, jie tarsi reprezentuoja visus Lietuvos žydus, mėgina save pateikti kaip vienintelius tos tapatybės atstovus. Nors niekas jiems tokio mandato nesuteikė. Lietuvos žydų bendruomenė yra gausiausia žydams atstovaujanti organizacija Lietuvoje, kurios vadovybė renkama per demokratinius rinkimus. Yra nedidelė mažuma, kuri su tokiais gyvenimo faktais nenori taikytis. Apmaudu, kad ta žiniasklaida, kuri rašo Lietuvos žydų bendruomeninio gyvenimo temomis, nepasivargina įsigilinti į problemas, dažnai tų rašinių kitaip kaip nekompetentingais ar negeranoriškais ir nepavadinsi. Bet savo jie pasiekia – ir vėl sukuria priešiškumo, nepatiklumo, įtarumo lauką. Iš jo išsiveržti galima tik vienu būdu – kalbant faktais ir geromis naujienomis.

Kita vertus, nežinau kodėl, bet geras naujienas nutyli, geriausiu atveju nukiša kur nors toliau nuo skaitytojo akių, nes negausų bjaurių komentarų skaičių ir unikalių puslapio lankytojų skaičių bus gėda rodyti reklamos užsakovams. Temos, susijusios su žydais ar Izraeliu ir Lietuvos žiniasklaida, – apskritai atskiras daug dėmesio ir rimtesnės analizės reikalaujantis klausimas. Lietuvos ambasados Izraelyje pozityvaus ir intensyvaus darbo rezultatai – valstybinės delegacijos, keitimasis mokinių ir mokytojų grupėmis, pasirašytos sutartys bendradarbiauti – pernelyg geros naujienos, kurios į priešišką informacinį lauką sunkiai patenka. Bet jei Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO – šėtono džiaugsmas ir Valpurgijos naktis. Ir puiki proga parodyti savo neapykantą ne tik Izraeliui, bet ir žydams... O apie gerus darbus?

Jau minėjau tą negatyvų informacinį lauką, kuris nesulaukia beveik jokios atsvaros. Sunku suprasti, kodėl Lietuvos politikas, nuvykęs į, pavyzdžiui, Holokaustui skirtą konferenciją užsienin atvirai ir nuoširdžiai kalba apie praeitį, bet Lietuvoje skaitytojai su ta kalba plačiau nesupažindinami – tai negera praktika, kai viena kalbame užsieniui, o grįžę – tylime.

Geriausia būtų, kad tas atviras kalbas politikai sakytų ne tik švenčių ir minėjimų progomis ir ne tik ir ne tiek Paneriuose, geriausiai, jei tos kalbos skambėtų ir universitetų auditorijose ir klasėse. Mokytojai neturėtų bijoti savo mokinių. Tylinčio mokytojo ir mokiniai bus nebylūs. Ir ką gali žinoti, ką jie iškrės. Holokausto auklėjimas turėtų vykti ne tik ir ne tiek Londone ar Vašingtone, jis turėtų vykti Lietuvos miestų ir miestelių mokyklų klasėse. Lietuvos žydų Genocidas (norėčiau pavartoti būtent šį žodį) yra Didžioji Netektis. Jei ji šitaip nesuvokiama, kažką turime daryti. Ir, pasikartosiu, ją suvokti, įsisąmoninti galėsime tik tuomet, kai žydų Lietuvoje su lietuviais 700 metų bendrabūviui skirsime ne du ir ne tris mokyklinius puslapius. Neįmanoma „peršokti“ 700 metų istorijos ir mokinius išsyk „privesti“ prie Panerių duobių. Panerių duobėse palaidotas laikas, jį turime įprasminti jaunosios kartos atmintyje – ne tik kaip dešimtis tūkstančių nužudytų, bet kaip nužudytą Lietuvos laiką. Jis nepriklauso vien tik žydams. Tas laikas priklauso Lietuvai. Ir vien paminklinėmis ar atminimo lentomis jo neužpildysime – atminimo lenta prasminga tiek, kiek ji apleliuoja į gyvą tikrą atmintį, kurioje, ir tik joje, ji įprasminama. Antraip ji tampa dar viena niekam nieko nesakančia miesto dekoracija – minėjimai privalo vykti savaime – kasdieną mūsų atmintyje. Kaip malda. O atminti puoselėti reikalingos ne tik konferencijos – tam reikia švietimo koncepcijos. Laikas būtų suvokti, kad už Holokausto auklėjimą esame atsakingi ne Izraeliui, ne JAV – esame atsakingi savo vaikams. Mes esame jų mokytojai. Ir mokyti pirmiausia turime juos. Ne tik ir ne tiek konferencijomis. Esu tikras, kad, išmokę ta pamoką, vaikai bus dėkingi. Jau būta pavojaus ženklų – Holokausto išdegintoje Lietuvos žemėje butų labai neatsakinga auginti kartas, kurios nesuvoktų tos tragedijos mastų, o Lietuvos istoriją imtų skaičiuoti tik nuo prekybos centrų pastatymo laikų. Kad suvoktume Lietuvos žydų tragedijos mastą kaip Lietuvos tragediją ir netektį, turėtume suvokti, jog Vilniaus šaligatviais tik prieš 70 metų dar vaikščiojo dešimtys tūkstančių žydų. Jų kelias baigėsi tragiškai. Istorijos vadovėliai jį turėtų atkartoti. Jei beveik nebegalime pažinti gyvo Lietuvos žydo, dar galime, jei norime, pažinti jo istoriją. Nuo pradžios. Ir tik tuomet kalbėt apie pabaigą. Nedaug teišmoksime, kalbėdami tik apie pabaigas. Turime kalbėti apie kelią. Mokinių dar, dėkui Dievui, yra. Patys mokytojo jie neras. Mes visi turime jiems padėti.

Kalbino Andrius Navickas