Jodi Picoult. Susitarimas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Vilmantas Vilkončius. – Vilnius: Alma littera, 2011 – 448 psl.

Prancūzų sociologas ir antropologas Emilis Durkheimas yra pasakęs: „Savižudybė – tai savarankiškas ir numatytas savo gyvybės nutraukimas.“ Ir nors žmogus laisva valia pasirenka tokį drastišką asmeninių nesėkmių sprendimo būdą, dažnai egzistuoja ir kita probleminė pusė, dalyvaujanti šiame „procese“, paskatinusiame jį tai padaryti, kurią „savarankiška ir numatyta“ tikrai nepavadinsi: konfliktai šeimoje, patyčios, depresija ar tiesiog nelaiminga meilė. Baisu, kai gyvenimą nutraukia suaugęs žmogus, dar baisiau, kai tai padaro vaikas ar paauglys, ir tikras košmaras, kai tai padaryti nusprendžia keli paaugliai. Iš anksto. Drauge. Susitarę.

Parašyti romaną „Susitarimas“ Jodi Picoult paskatino pedagoginis darbas. Prieš tapdama rašytoja ji vienus metus mokykloje aštuntokams dėstė anglų kalbą. „Tada man buvo 25 metai, pati jauniausia mokytoja mokykloje, – prisimena Jodi. – Mokiau šimtus vaikų, tačiau buvo viena maža bandžiusi žudytis mergaitė, apie kurios problemą žinojome visi: jos tėvai, konsultantas, bei keturi jai dėstę mokytojai. Mūsų uždavinys buvo ją visokeriopai užimti, sutelkti dėmesį ties pozityviais dalykais ir nukreipti jos veiksmus teigiama linkme. Mano, kaip anglų kalbos mokytojos, užduotis buvo kiekvieną dieną po pamokų susitikti su mergaite ir aptarti praėjusios dienos įvykius, aprašytus jos asmeniniame dienoraštyje. Nežinau, ar mergaitė išsivadavo iš depresijos gniaužtų, ar ne, tačiau gal jai bus malonu žinoti, kad ji buvo pati pirmoji, pasėjusi idėjinę šio kūrinio sėklą mano galvoje, vėliau išaugusio į vešlų kūrybinį sodą.“

Tai penktasis Jodi Picoult romanas, parašytas 1998 m., (2002 m. tokiu pat pavadinimu „The pact“ jį ekranizavo Lifetime Original Movie kino kompanija) ir, skirtingai nuo kitų jos kūrinių, šiame nerasite mirtina liga sergančio herojaus ir taip įprastai jos romanuose („Trapumas“, „Kita širdis“, „Namų taisyklės“ ir kt.) naudojamo penkių skirtingų asmenų požiūrio į tą pačią problemą. Tačiau egzistuoja viena bendra siužetinė linija, vienijanti daugelį jos kūrinių. Tai meistriškai aprašytas teismo procesas, niekuo nenusileidžiantis teisinių trilerių meistro Johno Grishamo, plunksnai. Kūrinį sudaro trys dalys – „Kaimynų berniukas“, „Kaimynų mergaitė“ ir „Tiesa“, kuriuose pagrindinis dėmesys skirtas Krisui, Emilei ir būsimam Kriso teismui. Romane rašytoja itin sumaniai kaitalioja siužetines linijas, kviesdama skaitytojus į laiko kelionę, t.y. nukeldama herojus į praeitį skyriuje „Anksčiau“ ir į dabartį skyriuje „Dabar“. Picoult romanai „Devyniolika minučių“ ir „Susitarimas“ daugiau skirti jaunimui bei jų problemoms spręsti, ir yra nepamainoma pagalbinė priemonė moksleiviams, mokyklų pedagogams ar psichologams kalbant apie paauglių depresijas ar savižudybes. Kaip teigia pati rašytoja, jai norėjosi parašyti anti Romeo ir Džuljetos istoriją, kuri smarkiai skirtųsi nuo garsiosios Šekspyro tragedijos, ir jai tas neabejotinai pavyko. 

Jokia širdgėla negali būti priverstinai nutraukta, ir kiekvienas turi mokėti išgyventi ją savaip, nors ir atrodytų, kad tai padaryti faktiškai neįmanoma. Niekada neišspręsime gyvenimo problemų jį fiziškai sunaikinę, nes sunaikinus gyvenimą problemos lieka. Mums. Likusiems. „Jie išeina į geresnį pasaulį, tą, kurio taip seniai troško, o mes liekame su visais tais klausimais, į kuriuos jie atsakyti neįstengė“, – itin taikliai tvirtina rašytoja, apibūdindama šią problemą. Tačiau nė vienas iš mūsų neturime laimingos gyvenimo pabaigos garantijų, o ir pats gyvenimas reikalauja iš mūsų ne pasyvaus stebėtojiško požiūrio į nesėkmes, bet nuolatinės kovos, nugalint gyvenimo kelyje pasitaikančias kliūtis. Svarbiausia suaugusiesiems pamatyti pasaulį vaikų akimis, o atsitikus nelaimei nesuversti kaltės aklai lemčiai, nes, kaip teigia austrų neurologas, psichiatras Viktoras Franklis, „jeigu likimas tikrai paruoštų žmogui mirtį, jis visada padarytų taip, kad pagalba pavėluotų“. Svarbiausia, kad nepavėluotume mes.