Tahririo aikštė Egipto sostinėje Kaire vėl pasaulio dėmesio centre. Revoliucijos laužai uždegti, o šimtatūkstantinė minia reikalauja tiesos. Žmonės vos prieš devynis mėnesius nuvertę prezidentą Hosnį Mubaraką dabar nori atsikratyti ir jo palikimo, generolų, kurie iš valdžios pasitraukus H. Mubarakui perėmė vadovavimą šaliai ir, atrodo, nenori jo atiduoti į civilių rankas.

Protestuotojai įsitikinę, kad kariškiai pavogė „arabų pavasario“ revoliuciją ir niekas Egipte nepasikeitė. Valdžios rūmuose tebuvo perstumdytos kėdės, bet H. Mubarako dvasia liko. Išties Egipte liko viskas, kas susiję su buvusiu šalies vadovu: jo vadovavimo stilius, tradicijos, žmonės, kuriuos jis paskyrė į tam tikrus postus.

 „Visi mes mokėmės H. Mubarako mokykloje“, – įsitikinę vyresnio amžiaus egiptiečiai, dabar desperatiškai bandantys pakeisti tai, kas nesikeitė beveik keturiasdešimt metų – sistemą.

Pakeisti sistemą nėra lengva, nes jai vadovauja kariškiai, kurie visą gyvenimą arba davė įsakymus arba juos vykdė, todėl nemoka, o ir nenori sėsti prie derybų stalo ir diskutuoti su civiliais gyventojais apie tai, kaip turi būti valdoma valstybė, kaip ir kada rengiami rinkimai bei kodėl nedera šaudyti į savo piliečius.

Atrodo, pasak protestuojančių egiptiečių, armija nesupranta daugelio dalykų, kalbėtis nenori, o vienintelis būdas parodyti, kad egzistuoja kita nuomonė ir kiti norai – įšeiti į Tahrirį.

Tiesa, armijos, o ir visos valstybės vadovas maršalas Mohamedas Husseinas Tantawi, pareiškė, kad jo vadovaujami kariai niekada nešaudys į savo piliečius, bet ką reiškia buvusio H.Mubarako patikėtinio žodžiai, kai jau dabar žinoma, kad mažiausiai 29 žmonės žuvo prasidėjus susirėmimas tarp armijos ir protestuotojų.

Generolai, o ypač M. H. Tantawi, įsitikinę, kad armijos valdžia nepatenkinta tik nedidelė dalis šalies gyventojų, bet kasdienė Tahriro apgultis rodo, kad generolai klysta. Žmonės tiesiog nebenori nusenusių, korumpuotų, pasipūtusių ir kritikai neatsparių generolų valdžios. Prieš devynis mėnesius išmušė H. Mubarako valanda, tikima, kad dabar išmus ir M. H. Tantawio bei jo klikos valanda.

Tiesa, armija išgyveno ir šlovingesnių laikų, ir tai buvo ne taip seniai – H. Mubarako revoliucijos metu, kai policija ir slaptųjų tarnybų darbuotojai šaudė į protestuotojus, armija nesikišo ir taip tarsi išreiškė palaikymą revoliucionieriams. Anuomet tankams riedant į Tahririo aikštę, protestuotojai sveikino kariškius ir buvo įsitikinę, kad jei armija palaikys juos, – pergalė garantuota. Taip ir buvo, bet dabar atrodo, kad pergalė prieš H. Mubaraką ir jo režimą tebuvo iliuzija, o drakonui mirus gimė naujas drakonas.

Iš politinės arenos pasitraukus ilgamečiam prezidentui ir generolams ėmus vadovauti Egiptui, padėtis nepagerėjo. Režimas liko brutalus, aktyviausi protestuotojai ir toliau suiminėjami, o beveik 12 tūkstančių žmonių, dalyvavusių revoliucijoje, turėjo nemalonių pasimatymų su režimo atstovais, kai kurie jų sėdi belangėse ir šiandien.

Protestuotojai pirmame Tahriryje reikalavo, kad būtų teisiamas vidaus reikalų ministras, reformuota policija, už savo juodus darbus atsakytų H. Mubarakas ir jo sūnūs. Pasak stebėtojų, visi pokyčiai tebuvo kosmetiniai, o H. Mubarako ir jo pakalikų teismas – parodomasis, kuriame kaltieji vargu ar kada sulauks tikrosios bausmės.

Generolai, valdantys valstybę, labai jautriai reaguoja į visokią kritiką, todėl nacionalinė Egipto televizija apie karinę šalies valdžią kalba tik teigiamai, o protestuotojus, vėl užėmusius Tahriro aikštę, vadina demokratinio perėjimo sabotuotojais.

Pasak politikos apžvalgininkų, toks terminas yra gana juokingas, nes kol kas demokratinio perėjimo Egipte nėra ir vargu ar artimiausiu metu jo galima tikėtis. Tiesa, parlamento rinkimai jau kitą pirmadienį, bet protestuotojai, o ir valdžios atstovai apie rinkimus nekalba.

Protestuojantieji aikštėje rinkimų temą nutyli todėl, kad pirmiausia norėtų atsikratyti karinės valdžios, o ir ryškių politinių figūrų Egipte nematyti. Tiesa, yra Musulmonų brolija, kuri tikisi gauti daugiausia balsų šiuose rinkimuose, bet ji atstovauja toli gražu ne visos Egipto visuomenės interesams.

Įdomu, kad Musulmonų brolijos atstovų Tahririo aikštėje nėra, gali būti, kad jie nenori pyktis su karine šalies valdžia, galbūt protestuotojams neturi ko pasiūlyti, o gal, kaip ir pirmąjį kartą, – laukia protestų tęsinio ir prisijungs tada, kai bus naudinga.

Tarp protestuotojų Tahririo aikštėje vyrauja nuomonė, kad revoliucija, kurios metu nuverstas H. Mubarakas, tebuvo pusė kelio į tikruosius pokyčius Egipte. Tiesa, toje pusiaukelėjė šalis įklimpo, todėl dabar bandoma paspausti naują perkrovimo mygtuką ir dar kartą pamėginti laimėti tai, kas sausio mėnesį atrodė ranka pasiekiama.

Politinio sutarimo, kas turi vadovauti, kaip turi atrodyti Egiptas ar kas bus po to, kai neliks karinės valdžios, tarp protestuotojų nėra. O ir patys protestuotojai tėra nedidelė egiptiečių visuomenės dalis, mananti, kad pergalę galima išplėšti jėga. Sutariama tik dėl vieno – karininkai turi pasitraukti iš aukščiausių postų ir padaryti tai anksčiau nei įpusėjus 2012 metams, kaip jie yra sumanę dabar.

Vos prieš kelias dienas atsistatydino Egipto ministras pirmininkas Essamas Sharafis ir visas jo vadovaujamas ministrų kabinetas, bet situacijos tai nepagerino. Kažkada į dabar jau buvusį ministrą pirmininką protestuotojai dėjo nemažai vilčių, bet vėliau pasirodė, kad E. Shafaris yra per silpnas pasipriešinti generolams, sėdintiems aukštai valdžioje.

Dabar tarp protestuotojų sklando įdėjos apie prezidentinę tarybą, kurioje tam tikrą vaidmenį galėtų atlikti ir Nobelio premijos laureatas, opozicionierius Mohammedas El Baradei, Musulmonų brolijos atstovai, kiti opozicionieriai.

Pasak stebėtojų, besisukinėjančių Tahririo aikštėje – Tahriris dabar ir Tahriris prieš devynis mėnesius skiriasi tarsi diena ir naktis. Aikštė ima panašėti į karo lauką, kuriame kasamos tranšėjos ir budima taip, tarsi tai būtų fronto linija. Atmosfera aikštėje nervinga, bet rami, protestuotojai, perėję revoliucijos krikštą prieš devynis mėnesius, žino, kaip elgtis ir ko tikėtis.

Į Tahrirį grįžo savanoriai, kurie renka šiukšles ir tiekia maistą, o motociklininkų brigados budi, kad skubiai iš aikštės išgabentų sužeistuosius. Tahririo prieigose kaupiamos medicininės atsargos, o actu sumirkytos servetėlės visada po ranka, jei kariuomenė vėl imtų šaudyti ašarinių dujų bombomis.

Tahriryje nebeliko sausio mėnesio džiugesio, mažėja viltis viską pakeisti greitai ir neskausmingai. Revoliucijos ugnis vėl dega, bet dabar ruošiamasi kovai, o ne koncertui.

„Mums reikia revoliucijos, o po to dar vienos ir dar vienos revoliucijos”, – sako jaunas protestuotojas Tahririo širdyje. Gaila, bet revoliucijos retai būna tokios, kokių laukiama.

Pagal International Herald Tribune, Foreign Policy, BBC informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė