Romualdas Augūnas. Sapnuoju Lietuvą: fotografijos 1960-2010). – VšĮ Nacionalinis fotografijos meno fondas, 2011.

Fotografas Romualdas Augūnas tarp fotografijos mėgėjų ir profesionalų daugiausia žinomas kaip kalnų fotografas. 2002 metais pasirodęs jo albumas „Žmonės kalnuose“ atspindėjo šio fotografo svarbiausią temą, kuri ir išskyrė jį iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos autorių. Todėl neatsitiktinai, kaip prisimena pats fotografas, kai reikėdavo duoti kokią nuotrauką parodai ar katalogui, visi iš jo prašė tik kalnų.

Kalnai R. Augūno kūryboje atsirado neatsitiktinai. 1958 m. jis pradėjo sportinę alpinisto karjerą, kai įkopė į aukščiausią Europos viršukalnę. Taip 1960 m. prasidėjo ir jo odisėja į kalnus drauge su fotoaparatu. 1962–1979 m. fotografas dalyvavo ekspedicijose į Pamyro, Tian Šanio ir Kaukazo kalnus, įkopė į bevardes viršūnes, kurios buvo pavadintos M. K. Čiurlionio, K. Donelaičio, M. Mažvydo, Lietuvos, Nemuno, Žalgirio vardais.

Per savo kelionių laikotarpį fotografas sukūrė ne vieną ciklą: „Kalnai ir žmonės“ (1962–1983), „Po Egipto saule“ (1969), „Indijos motyvai“ (1979), „Draugystės akimirkos Konge“ (1979), „Po Pietryčių Azijos šalis“ (1980).

Tačiau štai jau per penkis dešimtmečius besitęsiant fotografo kūrybiniam keliui, jo akiratyje buvo ne tik kalnai ir svečios šalys. Naujausiame darbų albume „Sapnuoju Lietuvą“ R. Augūnas atveria savo lietuviškąjį archyvą, kuriame 1960–2010 metų laikotarpį apimantis pasakojimas apie Lietuvą.

„Fotografui sugrįžti į savo archyvą – tas pat, kas grįžti į Tėvynę, – teigia R. Augūnas. – Kai dabar žiūriu į šias nuotraukas, matau žmones, kurių jau nėra, pasaulį, kuris jau visai kitoks nei buvo ir todėl visa tai primena sapną. Todėl ir „Sapnuoju Lietuvą“ su jos vaikystėmis, kasdienybe ir šventėmis, kaimo ir miesto gyvenimu, darbais ir džiaugsmais.

Romuladas Augūnas. Mergaitė lange, 1989

Pasak kino bei fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio, parašiusio knygai įžanginį straipsnį: „Kaip išskirti, kur yra mažas, o kur didelis gyvenimas? Viename krašte – vaikystė su kailinukais, kitame – suaugę dėdės neša Leniną. Tačiau viskas sutelpa į vienos kartos gyvenimą, intymų, nes šeimoje ar namų kieme, viešą, nes yra demonstracijos, talkos, vestuvės ir laidotuvės. Manyčiau, kad tuo ši R. Augūno knyga ir yra išskirtinė. Jūs nejausite ribų vartydami puslapius, kaip nėra jų ir gyvenime. Tai universali gyvenimo fotografija, kaip nors specialiai neakcentuojanti psichologinių ar egzistencinių problemų. Kine panašus buvo japonų režisierius Y. Odzu, stebėjęs šeimos gyvenimą su vestuvėmis, laidotuvėmis, kartų kaita ir laipsnišku svetimėjimu. Tiesa, R. Augūnas nėra toks šaltas, pabrėžtinai neutralus stebėtojas. Prasimuša lietuviškas lyrizmas. Ne veltui sako, kad iš visų Lietuvos fotografų jam artimiausias R. Rakauskas ir žmogiškoji šiluma jo fotografijose.

Tačiau šios knygos sudarytojas A. Macijauskas surado ir sau artimų bruožų – ironiją, polinkį į vyriškus paišdykavimus su kūno fotografija, veidų tipizavimą turgaus fotografijose. Visaip gimsta portretai ir peizažai, kai po ranka turi fotoaparatą. Nepastebėjau, kad R. Augūnas nuolat spragsėtų, kaip dabartiniai paparacai. Tačiau ir nebuvau ten, kur buvo kuriami ilgesni ciklai: auksinės vestuvės, mano giminės ar laidotuvės. Ir ilgi, ir trumpi R. Augūno fotoaparato spragsėjimai – su ta pačia nuotaika apie praplaukiantį kartu su autoriumi gyvenimą. Reti atvejai, kada atsiranda laikų paralelės: demonstracijos seniau ir dabar. Pozicija panaši: stebėti gyvenimo išskirtinybes ir mūsų troškimų keistumus.“

Anot Tomo Pabedinsko, „Naujajame R. Augūno albume nėra vaizdų iš tolimų kraštų ar snieguotų kalnų viršūnių fotografijų, kurios gerokai paįvairino geografine prasme gana siaurą Lietuvos fotografijos mokyklos panoramą. Nauja knyga R. Augūnas tarsi vėl atsigręžia į gimtąją šalį, grįžta namo, ir šis sugrįžimas nėra toks netikėtas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Net ir fotografuodamas kalnuose, R. Augūnas fiksuodavo ne vien įspūdingas sniego ir uolų masyvų kompozicijas, bet taip pat kalnų apsuptyje ar jų viršūnėse įamžindavo žmogų.

Žmogaus psichologinis portretas ir apie jo gyvenimą kalnuose pasakojantys siužetai R. Augūno fotografijose yra tokie pat svarbūs, o gal net ir svarbesni, už didingus gamtos vaizdus. Pasak fotografijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio, „R. Augūną ir Lietuvos kaime, ir Pamyre, prie Afganistano sienos, labiausiai domino žmogus“. Tad nenuostabu, kad lietuvių fotografas priskiriamas humanistinės fotografijos krypčiai – su ja R. Augūną sieja noras parodyti, jog „visų tautų žmones jaudina tos pačios problemos ir būtent tuo jie labai artimi vieni kitiems“.

Romuladas Augūnas. Vaikai su šuneliu. Plačiava, 1961

Romuladas Augūnas. Berniukai. Galvonai, 1963

Romuladas Augūnas. Į miestelio turgų. Šeimatis, 2002

Romuladas Augūnas. Bendraklasio Jono tėviškė. Gražėniškiai, 1960

Romuladas Augūnas. Palydint į amžiną tylą-1. Utena, 1965

Romuladas Augūnas. Šiukšlių surinkimas iš daugiabučio namo. Vilnius, 1966

Romuladas Augūnas. Spalio švenčių demonstarcija-3. Vilnius, 1979

Romuladas Augūnas. Protesto demonstracija prie Seimo-2. Vilnius, 2009