L. Truikys „Sugrįžimas po pergalės“. Remio Ščerbausko nuotrauka

DAR KARTĄ ISTORIJA (REWIND HISTORY) – tai viena iš parodų pristatomų 8-ojoje tarptautinėje Kauno bienalėje TEXTILE 11:  DAR KARTĄ-ŠOKAM-PIRMYN. Toks šių metų bienalės trigubas pavadinimas, atkartojantis magnetolos mygtukų komandas (REWIND – PLAY – FORWARD) ir vis dar sutinkamas spaudoje ar internetinėje erdvėje, simbolizuoja tris laiko kryptis – praeitį, dabartį ir ateitį ir taip pat tiesiogiai nusako bienalės programos kryptis.

Minėta paroda, spaudžiant rewind mygtuką, dar kartą analizuojama praeitis. Rasos Andriušytės-Žukienės kuruojamos parodos ekspoziciją sudaro spalvotos arba juodai baltos tekstilinės interpretacijos pagal Lietuvos menininkų Alekso Andriuškevičiaus, Aušros Andziulytės, Jono Gasiūno, Lauros Garbštienės, Prano Griušio, Rimvido Jankausko-Kampo, Vilmanto Marcinkevičiaus, Jono Meko, Šarūno Saukos, Liudo Truikio, Sofijos Veiverytės, Eglės Velaniškytės, Alberto Veščiūno, Viktoro Petravičiaus, Igorio Piekuro, Marijos Teresės Rožanskaitės, Kazės Zimblytės ir Audronės Petrašiūnaitės kūrinius. Parodos eksponatus žakardo technika išaudė Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Daiva Zubrienė.

Parodos DAR KARTĄ ISTORIJA (REWIND HISTORY) idėjinis arkliukas yra tekstilės, kaip reprodukuojančios, atkuriančios meno kūrinį, samprata. Kompiuterizuotomis žakardo staklėmis išausti ir atkurti jau egzistuojantys, tik kitoje materijoje (ne tekstilinėje), žymių Lietuvos menininkų tapybos, grafikos kūriniai ir videokadrai.

Klausimą, kokie konkretūs kūriniai bus atkurti, nulėmė subjektyvi būtent profesionalių tekstilės menininkų, kuriančių šiuo metu, asmeninė patirtis, pasaulėjauta. Tai kūriniai, kurie yra padarę tiesioginę ar netiesioginę įtaką jų kūrybinėms intencijoms, sprendimams ar yra tiesiog įstrigę menininkų vaizduotėje, Virginijos Vitkienės žodžiais tariant: „tapę vizualiosiomis ikonomis“. Taip paroda įgauna materialų, galima sakyti, gana subjektyvų XX–XXI a. Lietuvos meno istorijos pavidalą, kadangi yra sukonstruota pagal individualią patirtį.

V. Petravičius „Marti iš jaujos“. Remio Ščerbausko nuotrauka

Pasirinkus tokį techninį parodos kūrimo principą, menininkų išrinktieji kūriniai įgavo naują formą, kitą būvį – tapybos, grafikos ir videokūriniai dabar yra perkelti į minkštą materiją, transformuoti į audinio struktūras. Jų tapybiniai potėpiai, akimirksnį trunkantys videokadrai ar grafikos štrichai yra įstrigę siūlų persipynimuose – įausti, įkurdinti visiškai kitoje dimensijoje. Nors ir nėra mėginama kūrinį atkurti visiškai tiksliai, nesiekiama analogiškumo, bet originalaus kūrinio vaizdas tekstiliniame jo variante iš pirmo žvilgsnio atrodo lygiai toks pat. Bet tik pradžioje, įsižiūrėjus, ypač atsimenant originalą, jis atrodo atgaivintas, įgavęs naują kvėpavimą. Į tekstilę perkelti kūriniai, kuriuos parodos lankytojas galėjo būti matęs anksčiau, o galbūt čia išvydo pirmą kartą, pateikti naujai ir apeliuoja į žiūrovą iš kitos perspektyvos.

V. Petravičius „Marti iš jaujos, 1938“. Remio Ščerbausko nuotrauka

Pasitelktos kompiuterinės priemonės pakoregavo, kai kada ir gana smarkiai pakeitė realų, mano atmintyje išlaikytą originalo vaizdą. Bet svarbiau turbūt yra tai, kokiomis prasmėmis tekstilinis paviršius papildo pirmavaizdį, ar jį sustiprina, o galbūt kažką iš jo atima. Mano nuomone, tekstilinis paviršius dėl savo prigimties, būdingų savybių pirmavaizdį papildo būtent patvarumo, ilgaamžiškumo prasmėmis.

Dvi, sakyčiau, kertinės Viktoro Petravičiaus iliustracijos (medžio raižiniai) lietuvių liaudies pasakai „Marti iš jaujos“ (1938 m.) papildomos ne tik minėtomis prasmėmis, t. y. pačio kūrinio, jo idėjos išlikimu ir galimybe perduoti juos tolimesnėms kartoms. Tekstilinis paviršius ypači sustiprina šių iliustracijų mitinį, ritualinį, sakmišką pagrindą, vaizduojamas amžinas mitinio pasaulėvaizdžio opozicijas (vyriškas–moteriškas, baltas–juodas, viršus–apačia), nes juk pati tekstilė konceptualiai sietina su archaiškumu, primityvizmu (rankų darbas). Archetipinė V. Petravičiaus pasaulio vizija čia atgimsta gerokai sustiprinta.

Parodos tekstiliniai paveikslai, kaip jau buvo minėta, išausti naudojant kompiuterizuotą techniką, neįdedant archajiško rankų darbo, tačiau tai nesutrukdo kalbėti apie šį perkėlimo būdą kaip tam tikrą ritualą – perėjimo ar virsmo ritualą. Pasirinktas pirmavaizdis, „užkalbėtas“ konkretaus žmogaus (testilininko – juk tai jis turėjo potėpių ir štrichų kalbą paversti pikselių „tekstu“) magiškai perkeliamas į kitą materiją. Potėpis po potėpio, linija po linijos, štrichas po štricho gimsta iš naujo, DAR KARTĄ ir įstringa naujoje būsenoje.

L. Truikys „Sugrįžimas po pergalės, 1975“. Remio Ščerbausko nuotrauka

Šis pirmavaizdžio virsmas į kompiuterinę kalbą vyko anksčiau, žiūrovo supratimu, slapta. Parodoje jis išvysta rezultatą – manufaktūrinį originalo variantą. Tuomet vėl prasideda ritualas, savotiška misterija – vyksta iškilmingas, sakrališkas pokalbis tarp žiūrovo ir naujai atgimusio konkretaus meno kūrinio. Žvelgdamas į jį gali išgyventi tokias dvasinio susitelkimo formas kaip meditacija ir malda. O pasinėręs į dialogą su milžinišku, pagal scenos alchemiku vadinamo Liudo Truikio kūrinį „Sugrįžimas po pergalės“ (1975 m.) išaustu tekstiliniu paveikslu, gali patirti netgi transą – ypač gilų atsipalaidavimą, dėmesio koncentraciją, būseną, kai greičiau pasireiškia pasąmonė, o ne sąmonės kritiškumas. L. Truikio virš kasdienybės kylantis „Sugrįžimas po pergalės“, virtęs didžiuliu tekstiliniu darbu, pakylėja nuo žemės dar keliais papildomais sieksniais.

Kyla klausimas, kas atsitinka su kompiuterinę invaziją patyrusiu originaliu kūriniu? Ar technologija pajėgi pernešti tą pirmavaizdyje slypinčią emociją, vidinę jėgą? Drįsčiau teigti, jog ne, ypač tapybos darbų atžvilgiu, nes vis dėlto pirminis menininko impulsas įstringa būtent tame potėpyje, kontūre, teptuko judesy, toje spalvoje. Autentiškumas ir grynumas pasilieka tik originaliame kūriny, todėl jis ir vadinamas pirmavaizdžiu. Vidinė emocinė kūrinio jėga, manyčiau, linkusi pasilikti ten, kur ir buvo pirmą ir vienintelį kartą išreikšta, išlieta. Taigi, originalas visada yra kupinas autentiškos menininko emocijos, jis tiesiog ja įmagnetintas ir turbūt jos išmagnetinti ar pasisavinti negali niekas.

R. Jankauskas-Kampas „Juoda saulė, 1993“. Remio Ščerbausko nuotrauka

Kalbant apie tai, ką technologija pajėgi perkelti, o ko ne, norėčiau pažymėti, jog vaizdo ir konceptualios idėjos, minties perkėlimas be abejo įvyksta. Pavyzdžiui, pažymint Rimvido Jankausko-Kampo impulsyviai ir ekspresyviai nutapytos „Juodos saulės“ (1993 m.) su valtyje plaukiančiais žmonėmis perkėlimą į tekstilinį pavidalą akivaizdu, jog Kampo potėpių sukurtas pasakojimas, nuotaika ir ritmas taip pat atsiduria tekstiliniame paveiksle. Šis giliai jaučiantis menininkas savo gyvenimišką patirtį ekspresyviai ir impulsyviai perteikė tapybos kūriniuose. Jo drąsa, pasak Aistės Paulinos Virbickaitės, „visiškai natūraliai trykšta, liejasi ir pulsuoja potėpiuose ir spalvose“. Ne išimtis ir “Juodoji saulė“, kuri, perkelta į svetimą materiją, nebetrykšta pirmine pulsacija, nes kompiuterinė technologija nepajėgi sugauti ir perkelti vidinės, pirmapradės, autentiškos kūrinio energetikos.Vis dėlto kūrinyje slypinti dramatiška nuotaika parodos DAR KARTĄ ISTORIJA lankytojui prieinama ir juntama kaip prisiminimas ar priminimas. Tai dar labiau sustiprina išlaikytos „signalinės“ paveikslo spalvos. Supaprastinto motyvo giluminės, simbolinės prasmės tik ir laukia, kada tekstiliniu paviršiumi praslys žiūrovo žvilgsnis ir tarp jų DAR KARTĄ iš naujo užsimegs naujas konceptualus arba meditacinis pokalbis. Taigi, kūrinyje talpinamos mintys, idėjos, nuotaikos ir simboliai išlieka vitališki net įkurdinti naujoje, svetimoje materijoje.

Šios parodos tekstiliniai darbai gimė ne siekiant papuošti interjerą (beje, šimtmečiais nekitusios šios tekstilės funkcijos atsisakyta tik XX a. antroje pusėje III Lozanos tekstilės bienalėje, 1968 m.), o sukelti žiūrovui visokeriopų potyrių, reminiscencijų, apmąstymų jei ne apie Lietuvos meno istoriją kaip tokią, tai bent jau apie pirmavaizdžio ir jo kopijos ryšį. Pasirinktas technologinis parodos sprendimas neatsiejamas nuo reprodukavimo aspekto. Be vaizdų kartojimo ir dauginimo, jų fragmentavimo ir  interpretavimo neįsivaizduojamas šiuolaikinis pasaulis, todėl parodoje išvystos jau istorijos dalimi  tapusių kūrinių kartotės neturėtų pernelyg sugluminti. Priešingai, nedvejodamas pradedi mąstyti apie sąsajas tarp pirmavaizdžio ir kartotės.

Kasdieniame gyvenime kopija arba kartotė nėra taip vertinama kaip originalus kūrinys, tačiau parodoje ekponuojamos tekstilinės kartotės neturėtų būti nuvertinamos ar sumenkinamos. Joms vertę suteikia tai, jog pats pirmavaizdis yra reikšmingas, aktualus jį pasirinkusiam profesionaliam tekstilininkui. Manufaktūrinis kūrinys vis dėlto perteikia konkretaus meno kūrinio idėjas, temas,  o svarbiausia jos atspindi tam tikrą ryšį tarp tekstilininko ir jį paveikusio kito menininko kūrinio. Paroda yra tarsi fragmentiška konkrečių, nors neįvardytų žmonių pasaulėvaizdžių ikonografija. Ryšys tarp originalo ir kopijos čia sukuriamas to subjektyvumo. Pirmavaizdis, kuris yra įkvėpimo šaltinis, atsiduria tekstilininkui medžiagiškai ir idėjiškai artimoje meninės išraiškos priemonėje.

Akivaizdu, jog be originalo nebūtų kartotės, tad tai, kad parodos DAR KARTĄ ISTORIJA kūriniai neatsiejami nuo jų pirmavaizdžių, yra neabejotina. Jei anksčiau žiūrovas ir nebuvo tiesiogiai susidūręs su originaliu darbu, žinodamas parodos koncepciją, neišvengiamai ima galvoti apie jo santykį su kartote. Imi analizuoti, ar perkeliant pirmavaizdį buvo pasinaudota copy-paste procedūra, ar vis dėlto jis šiek tiek pakeistas, pakoreguotas, jau nekalbant apie akivaizdžiai pakitusią jo medžiaginę būseną, kokią reikšmę originalas turi man, ką man nori pasakyti kartotė, koks tekstilininko, įvaldžiusio kompiuterines audimo technologijas, vaidmuo.

Ir vis dėlto ar bet kuris šios parodos eksponatas nėra tik bevertė kopija? Be abejo, iš pirmo žvilgsnio taip gali pasirodyti, tačiau, kaip buvo minėta anksčiau, parodos eksponatai yra interpretacijos, tekstilinės interpretacijos, todėl šie kūriniai gali būti vertinami kaip nauji, atskiri konceptualūs tekstilės meno kūriniai. Kartotės šioje parodoje neišvengiamai perteikia originalo idėjas, DAR KARTĄ jas išryškindamos. Šios tekstilinės interpretacijos provokuoja žiūrovą gilesniems apmąstymams, kviečia jį diskutuoti ne tik apie originalo ir kopijos santykį, bet ir apie Lietuvos meno istorijos suvokimą, jos išskirtinumą, reikšmingumą, pažadina senus ir naujus pojūčius. Taigi, tekstilinės originalų kartotės yra daugiau nei kopijos, bet dėti lygybės ženklo tarp originalo ir kartotės negalime.

S. Veiverytė „Mūsų chirurgai, 1974“. Remio Ščerbausko nuotrauka

J. Gasiūnas „Radaras, 2008“. Remio Ščerbausko nuotrauka

A. Andriuškevičius „Penkios pozos 1987“. Remio Ščerbausko nuotrauka