S. Kingas pažadėjo sušildyti

Po savaitės prasideda kalendorinė žiema, tad ir šią literatūros naujienų apžvalgą pradėsiu nuo būsto šildymo bėdų ir kainų. Nejuokauju. Nejuokauja ir siaubo literatūros karalius Stephenas Kingas. Lapkričio viduryje jis pranešė, kad ketina paaukoti 70 000 JAV dolerių Meino valstijos mažas pajamas turinčių gyventojų namams apšildyti.

Kiekvienas, skaitęs S. Kingo romanus, prisimena jo simpatiją atšiauriajai Meino valstijai ir tai, kokios ilgos ir šaltos ten žiemos. Pats rašytojas anksčiau gyveno Meino valstijoje esančiame Bangoro mieste, iki šiol ten turi namą, be to, jam priklauso trys vietinės radijo stotys.

70 000 dolerių S. Kingas paaukojo asmeniškai, tačiau jis tikisi, kad jo ir žmonos Tabithos vadovaujamas labdaros fondas sugebės surinkti iki 140 000 JAV dolerių ir taip nors truputį pagelbėti vargstantiems Meino valstijos gyventojams.

„Valstijos ekonomikos būklė – siaubinga, ir mes su Tabitha esame nuoširdžiai susirūpinę Bangoru, kuris visados buvo darbininkų miestas. Mes nuolat ieškome būtų jam padėti, o dabar susiklostė tikrai kritiška padėtis, –  sako rašytojas. – Valstybės parama mažėja, o žmonių poreikiai ir kuro kainos auga. Mes greit pasieksime dugną. Štai kas čia vyksta.“

Žiemos temperatūra Meine svyruoja nuo 0 laipsnių pagal Celsijų pietuose iki – 40 laipsnių šalčio valstijos šiaurėje. „Mes dar nepamiršome, kokia velniškai šalta žiema būna Bangore“, – priduria S. Kingas.   

Geriausi Europoje

Artėjant metų pabaigai, pasipylė tikra literatūrinių premijų ir apdovanojimų lavina. Pradėti norėčiau nuo „riebiausios“ pasaulyje premijos jauniesiems rašytojams. Tai kasmet teikiama valų poeto Dylano Thomaso vardu pavadinta premija. Į ją gali pretenduoti visi angliškai rašantys ir trisdešimties metų amžiaus neperkopę autoriai. Premijos dydis – 30 000 svarų (120 tūkst. litų). Premija pirmąkart įteikta 1980-aisais, kurį laiką šiaip ne taip gyvavo, vėliau jos imta nebeteikti. 2004 metais ji vėl tapo atgaivinta. Dabar ją teikia Velso universitetas už geriausią prozos, poezijos ar dramaturgijos kūrinį.

Šiemet šią premiją gavo trisdešimtmetė Šiaurės Airijos prozininkė Lucy Caldwell už savo antrąjį romaną „Susitikimo vieta“ (The Meeting Point). Romane pasakojama apie padorią misionierių šeimą ir nuotykius, kuriuos jie patyrė, persikėlę iš Šiaurės Airijos į Bahreiną. Pagrindinė knygos veikėja Ruth su vyru Euanu metus gyvena Bahreine. Ruth vyras užsiima misionieriška veikla, o ji susipažįsta su Bahreinu, jo papročiais ir žmonėmis, bet pajunta, kad ima prarasti tikėjimą.

Pasak D. Thomaso premijos gaivintojo, profesoriaus Peterio Steado, „tai puikiai parašyta knyga, brandūs apmąstymai apie asmenybę, ištikimybę ir tikėjimą šiame sudėtingame pasaulyje“.

2011 metų Europos  literatūros apdovanojimas bus įteiktas slovėnų prozininkui, eseistui ir dramaturgui Drago Jančarui už viso gyvenimo kūrybą, įtaką kitiems Europos rašytojams ir svarbų vaidmenį, kurį jis suvaidino 1991 metais, Slovėnijai atgaunant nepriklausomybę.

1948-aisiais Mariboro mieste gimusiam D. Jančarui apdovanojimas bus įteiktas 2012 metų kovo 24 dieną Strasbūro miesto rotušėje festivalio „Verčianti Europa – 7-asis metinis Europos literatūros susitikimas“ metu.

Europos literatūros apdovanojimas įsteigtas 2005-aisiais. Jis teikiamas kasmet Europos rašytojui už viso jo gyvenimo nuopelnus. Šį apdovanojimą yra pelnęs lenkų poetas Tadeuszas Różewiczius, suomis Bo Carpelanas, vokiečių autorius Tankredas Dorstas.

Drago Jančaro kūrybos lietuviškai galima rasti čia ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2009 metais išleistame šiuolaikinių slovėnų novelių rinkinyje „Auksas kišenėje“ (vertė Laima Masytė).

Nacionalinės knygos ir prasčiausias seksas

Lapkričio 16 dieną buvo įteikti ir vieni svarbiausių JAV literatūrinių apdovanojimų – Nacionalinės knygų premijos. Premiją už geriausią grožinės literatūros kūrinį šiemet pelnė rašytoja Jesmyn Ward už romaną „Išgelbėti kaulus“ ( Salvage the Bones). Romanas pasakoja apie nėščią penkiolikmetę mergaitę Ešę, jos tris brolius ir jų pastangas išgyventi po siaubingojo „Katrinos“ uragano.

Rašytoja teigia norėjusi papasakoti apie skurdžių juodaodžių Pietų miestelių gyventojus. Ji pati patyrė visą uragano siaubą: „Mes valandų valandas tūnojome automobilyje, bandėme ieškoti prieglobsčio baltaodės šeimos namuose, bet mūsų neįsileido, bastėmės gatvėmis, kol pagaliau mus priglaudė taip pat baltaodė šeima.“

Autorė pasakojo, kad nelaimė ją taip prislėgė, jog ji vos nemetė rašyti. „Po uragano aš kurį laiką dirbau Naujojo Orleano universitete. Kasdien pravažiuodavau sugriautus, pūvančius namus, potvynio suneštas šiukšles, visą tuščią miestą. Mane tai taip slėgė, kad tris metus neparašiau nė eilutės“, – slegiančia patirtimi dalijosi J. Ward.

Apdovanojimą už geriausią ne grožinės literatūros knygą pelnė kritikas Stephenas Greenblattas. Jo knyga „Nuokrypis: Kaip pasaulis tapo modernus“ (The Swerve: How the World Became Modern) pasakoja apie Romos poetą Lukrecijų ir kaip jo poema „Apie daiktų prigimtį“ paveikė pasaulio kultūrą ir istoriją.

Už geriausią poezijos rinkinį premija buvo paskirta poetei Nikky Finney, o poetui Johnui Ashberiui buvo įteiktas apdovanojimas „už indėlį į Amerikos literatūrą“.

Sakydamas kalbą, 84 metų poetas J. Ashberry pavadino rašymą „malonumu, kurio beveik galima skonėtis“ ir prisipažino, kad net labiausiai išsilavinusiems skaitytojams kartais atrodo, kad jo eilėraščiai „nesąmonė“.

„Aš niekada sąmoningai nerašiau sudėtingai. Aš tik norėjau, kad mano tekstų sudėtingumas atspindėtų paties skaitymo proceso sudėtingumą. Juk skaitymas – maloni ir sykiu skausminga patirtis, jo metu mes laikinai patikime save tam, kas gali mus negrįžtamai pakeisti“, – teigia poetas.

Nacionalinė knygų premija teikiama nuo 1950-ųjų. Ją yra pelnę tokie JAV literatūros klasikai kaip Williamas Faulkneris, Johnas Updike‘as, Saulas Bellow ir kiti.

Na, o šį ilgą premijų vardijimą pabaigsime  „The Literary Review“ kasmet už blogiausią sekso sceną literatūroje teikiamo apdovanojimo nominantų sąrašu. Šiemet sąraše – vien garsūs vardai.  Dėl garbingo blogiausiai aprašytos sekso scenos laimėtojo vardo varžosi Stephenas Kingas, Haruki Murakami, Sebastianas Barry, Peteris Nadasas ir kti.

„The Literary Review” rašo, kad apdovanojimo tikslas – „atkreipti dėmesį į šiurkščius, neskoningus, dažnai atsainius ir nereikalingus lytinių santykių aprašymus šiuolaikinėje prozoje ir visaip skatinti jų atsisakyti”.

Šių metų laimėtojas bus paskelbtas gruodžio 6 dieną (taip, skaniausius kąsnelius išversiu kitoje apžvalgoje). Apdovanojimas teikiamas nuo 1993 metų. Jį yra gavę tokie rašytojai, kaip Normanas Maileris, Melvynas Braggas, Tomas Wolfe’as.

„Amazon“ karai

Amerikos leidėjai ir rašytojai pasipiktinę, kad neseniai įkurta „Amazon” biblioteka pažeidinėja autorines teises: „Kindle” skaityklės savininkai gali nemokamai skaityti knygas be leidyklų leidimo.

Apmokėję „Amazon Prime” sąskaitą (79 doleriai per metus), skaitytojai gali per mėnesį nemokamai gauti vieną knygą.

„Amazon” atstovai tvirtina, kad su leidyklomis buvo sudaromos sutartys dėl fiksuoto mokesčio už knygas, tačiau kai kuriais atvejais naudojamasi „lengvatinėmis” sąlygomis – skaitytojas gauna knygą nemokamai, kad galėtų susipažinti su tekstu. Tai, pasak atstovų, turėtų padidinti leidyklų pajamas.

Šis pareiškimas sukėlė pasipiktinimą: šešios stambiausios JAV leidyklos (Random House, Simon & Schuster, Penguin, HarperCollins, Hachette ir Macmillan) atsisakė  teikti „Amazon” bibliotekai savo leidžiamas knygas. Tačiau „Amazon“ vis tiek siūlo savo skaitytojams bestselerius be juos parašiusių autorių sutikimo.

Taip, vyksta intensyvios tradicinių leidyklų ir naujųjų medijų kovos dėl įtakos ir verslo. Naujos technikos galimybės skatina itin spartų tokių kompanijų kaip „Amazon“ vystimąsi ir, savo ruožtu, keičia įprastu leidyklų ir bibliotekų darbo metodus. O tai negali nesukelti skandalų.

Štai dar viena technologinė knygų naujovė – interaktyvūs viršeliai. Kam jie reikalingi, ar jie reikalingi, ar jie prigis, ar tai tik dar vienas reklaminis triukas – pamatysime ateityje. O kol kas kviečiu į juos pasižiūrėti štai čia.

U. Eco daugiau neberašys?

O dabar grįžkime prie rašytojų ir knygų. Pernai išleidęs naują savo romaną „Prahos kapinės” (Il cimitero di Praga) rašytojas, eseistas, mokslininkas Umberto Eco teigia, kad pavargo nuo literatūros rašymo ir nežino, ar dar toliau tęs rašytojo karjerą.

„Kiekvienąkart kai rašau romaną, dvejus metus esu įsitikinęs, kad tas rašomas romanas – paskutinis. Juk romanas kaip vaikas – jūs turite juo rūpintis, kol jis ima vaikščioti ir kalbėti. Netrukus man sukaks aštuoniasdešimt ir naujų romanų tikriausiai daugiau neberašysiu. Žmonija galės lengviau atsikvėpti”, – tikina U. Eco.

Jis taip pat tvirtino, kad „Prahos kapinių“ rašymas suteikė jam daug mažiau malonumo, nei ankstesni romanai. „Rašymo procesas man užima šešerius metus. Aš renku medžiagą, rašau, perrašinėju. Gyvenu uždarame pasaulyje su savo veikėjais. Aš nežinau, kas jiems rašant nutiks. Atrandu jų likimą žingsnis po žingsnio. Ir kai romanas baigtas, jaučiuosi labai liūdnas: nebelieka džiaugsmo, baigiasi netikėtumai“, – sako autorius.

Tai tikrai liūdnas U. Eco prisipažinimas, bet aš būčiau linkęs jį priskirti „postromaninei depresijai“. Praeis dar metai ir vieną dieną U. Eco į galvą šaus kokia nors idėja. Taip viskas ir vėl prasidės: stebuklas ir kūryba.

Tęsiame ir nedegančių rankraščių temą. Gruodžio 13 dieną Sotheby‘s aukcione bus parduodamas neseniai atrastas, nežinomas Nobelio premijos laureato Rabindranatho Tagorės rankraštis.

152 puslapių užrašų sąsiuvinį savo draugui R. Tagorė atidavė dar 1930-aisiais. Nuo 1950-ųjų jis niekam nereikalingas gulėjo saugykloje. Rankraštyje esama dvylika eilėraščių ir daugiau nei tuzinas bengali kalba užrašytų dainų. Už R. Tagorės rankraštį tikimasi gauti nuo 150 iki 250 tūkstančių JAV dolerių.

Pepė nepatiko teologėms

Nuostabioji Astridos Lindgren knyga „Pepė Ilgakojinė“  tapo dar viena politinio korektiškumo auka. Pasirodo, šioje knygoje „esama rasizmo požymių“, ir ji kupina „rasinių kolonijinių stereotipų“, – taip pareiškė teologė Eske Wollrad iš vokiečių moterų-evangelikių asociacijos.

 „Rasistinė ne pati Pepės Ilgakojinės veikėja. Pačios trilogijos knygos kupinos rasinių ir kolonijinių stereotipų“, – patikslino teologė.

E. Wollrad taip pat pabrėžė, kad knyga jau buvo taisyta pagal politinio korektiškumo reikalavimus. Pepės Ilgakojinės tėvas vietoj „juodaodžių karaliaus“ tapo „Pietų jūrų karaliumi“. Tačiau, pasak jos, knygoje dar esama taisytinų vietų. „Kai Pepė lankosi Pietų jūrų saloje, juodaodžiai vaikai parkrenta ant smėlio priešais baltaodžius vaikus. Skaitydama knygą savo juodaodžiui sūnėnui šią pastraipą aš praleidau“, – aiškina teologė.

Ji mano, kad kituose knygos leidimuose derėtų pateikti išnašas, paaiškinančias rasistinius teiginius. „Vokietijoje trečdalis vaikų iki penkerių metų yra gimę imigrantų šeimose. O leidėjai galvoja, kad panašias knygas perka tik baltaodės viduriniosios klasės moterys“, – piktinosi E. Wollrad.

Tiesa, ji pabrėžė, kad knyga vis dėlto gera ir joje esama pozityvių dalykų: stipri veikėja – moteris, vaikų atsakomybė už savo poelgius, valdžios kritika ir protestas prieš žiaurų elgesį su gyvūnais.

P.S.

Paprastai rašytojas nėra puikios fizinės formos ir patrauklumo etalonas: sėdi prie stalo susirietęs kiauras paras, dažnai gyvena palaidai ir netvarkingai. Tačiau kultūros naujienų portalas „flavorwire“ nusprendė paneigti šį stereotipą ir pateikia, jų manymu, net 17 dailiai nuaugusių, gražių ir sportiškų rašytojų. Juos rasite čia.

Paguodos šis portalas surado ir mažai rašantiems bei sunkiai rašantiems plunksnos broliams. Štai čia itin produktyvūs rašytojai žarsto savo patarimus. Mano mėgstamiausias patarimas – rašytojos Murielės Spark. Ji pataria įsigyti katę. „Gulėdamos ant jūsų rašomojo stalo ir besišildydamos po lempa katės padeda susikaupti”, – įsitikinusi M. Spark. Reiks išbandyti…

Ir pabaigai šiek tiek meno. Linkiu, kad jūsų namai niekados taip neatrodytų…