Dvyliktokas Paulius Kazakevičius prieš pusmetį buvo išrinktas Lietuvos mokinių parlamento pirmininku. Tuomet prisiėmė atsakomybę už parlamento veiklą ir šiuos įsipareigojimus stengiasi nuosekliai vykdyti. Dažnai dalyvauja konferencijose, susitikimuose, yra kviečiamas į darbo grupes, posėdžius, kuriuose yra sprendžiamos mokiniams aktualios problemos. Išsakydamas Mokinių parlamento nuomonę, jis gina mokinių interesus. Kokius klausimus mokiniai gvildena? Kaip ieško santykio su sprendimus priimančiais žmonėmis? Kokių svajonių ir tikslų turi mokinių parlamentas? Apie tai P. Kazakevičius sutiko pasidalinti su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Kaip nieko nežinančiam žmogui pristatytum, kas yra Lietuvos moksleivių parlamentas (LMP), kaip veikia ši organizacija?

Pagrindinis mūsų tikslas yra atstovauti mokiniams. Esame nepriklausomi nuo jokios kitos organizacijos, esam atskaitingi tik patiems mokiniams. Ką mes veikiame? Visa mūsų veikla skirta spręsti mokiniams iškylančias problemas ir nagrinėti kasdienes mokinių gyvenimo aktualijas. Mes esame tarpininkai tarp valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų, kurios priima mokiniams aktualius sprendimus, ir mokinių, kurie kasdien eina į mokyklą, mokosi ir gyvena pagal tuos sprendimus. Mes stengiamės, kad tie sprendimai būtų priimami kartu su mokiniais, atsiklausiant jų nuomonės, suvokiant jų poreikius.

Organizacijos pavadinimas skamba labai gražiai ir rimtai – Lietuvos mokinių parlamentas. Ar jo veikla iš tiesų panaši į „tikro“ parlamento?

Panaši iš gerosios pusės. Su blogosiomis Lietuvos parlameno savybėmis neturime nieko bendro, nes mūsų kitokie darbo modeliai, tikslai. Bet darbo struktūra esame kažkuo panašūs.

Vadinamės parlamentu, nes esame demokratiniais rinkimais visoje Lietuvoje renkami mokinių atstovai. Parlamentas suskirstytas pagal regionus, kuriems atstovaujame, ir komitetus pagal atskiras veiklos sritis. Komitetai gilinasi į atskiras veiklos sritis. Tarkim, Sveikatos komitetas rūpinasi sveikatos klausimais. Panašiai kaip ir Lietuvos Seimo komitetai. Bet partijų nekuriame, nes mums tai neaktualu.

Ar į Jūsų nuomonę įsiklausoma?

Labai sudėtinga pasakyti. Kadangi Lietuvos mokinių parlamentas gyvuoja jau vienuolika metų, tad situacija dabar yra daug geresnė nei veiklos pradžioje. Mūsų nuomonė dažnai išgirstama ir netgi lemia įvairius sprendimus. Dažnai nustembam, kad atstovai iš komitetų Seime, darbo grupių, Švietimo ir mokslo ministerijos, kitų organizacijų, paklausia mūsų nuomonės, įtraukia mūsų atstovus į diskusijas ... Ir jei priimami jaunimui aktualūs sprendimai, tai mes esame kviečiami.

Aišku, yra klausimų, dėl kurių nenorima išgirsti mūsų nuomonės, nes ji ne visuomet paranki tiems, kurie priima sprendimus. Aišku, ne visada mūsų klauso, būna įvairių situacijų. Tikrai kartais atsimušame lyg į sieną ir reikia nemažai dirbti, atsakingai ginti savo požiūrį, kad savo atstovaujamą poziciją išryškintume. Bet situacija nuo LMP įkūrimo tikrai smarkiai pasikeitė į gerąją pusę.

Bet ar labiau tenka patiems brautis su savo pozicija, patiems daugiau rodyti iniciatyvą, ar sulaukiate ir paklausimų, ką vienu ar kitu klausimu galvoja mokiniai?

Sunku yra pamatuoti, ko daugiau tenka. Labai įvairiai. Tai priklauso nuo klausimo, kuris svarstomas. Aišku, labai daug kas priklauso ir nuo mūsų. Jei mes patys nebūsime aktyvūs, nerodysime susidomėjimo – mūsų niekur nekvies. Pastebėjome, kad jeigu vienais klausimais patys aktyviai reiškiame savo poziciją, dalyvaujame diskusijose, įsiprašome į posėdžius, svarstymus – tuomet mus pastebi, atsižvelgia į mūsų pasiūlymus, nes mes parodome, jog esame neabejingi ir norime realiai keisti situaciją. Tuomet svarstant kitus jaunimui svarbius klausimus, – jau esame kviečiami. Tačiau jeigu kurį laiką atsitrauktume, nereaguotume – mūsų ir nebekviestų.

Žinoma, pastebime ir sričių, kuriose mūsų visai nenori matyti, nes ten atstovaujami kitų grupių interesai, pavyzdžiui, labai šiuo metu aktualus alkoholio reklamos uždraudimo klausimas. Mes vis bandome pateikti savo poziciją, bet ten mūsų nelabai norima matyti ar girdėti, nes mūsų nuomonė nėra paranki. Mes nepritariame reklamos uždraudimo atšaukimui, ir tai daug kam nepatinka. Tad šiuo klausimu kol kas ,,mušame galva į sieną‘‘.

LMP yra viena iš tų organizacijų, kuri nuosekliai ir aktyviai pasisako už alkoholio reklamos uždraudimą. Kaip šis klausimas atsirado LMP darbotvarkėje? Kaip apskritai pasirenkate temas, kurias svarstote, į kurias gilinatės?

Mes LMP turime specialią grupę šiems klausimams nagrinėti – Psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos darbo grupę. Penktajame parlamente ši darbo grupė ypač buvo stipri ir paliko mums einamųjų darbų. Taigi mes matėme, kas vyko ir jau žinojome, kad šis klausimas buvo analizuotas, svarstytas, tačiau nepakankamai, nes nesimatė konkrečių rezultatų. Todėl mes ypač atsakingai pradėjome gilintis į šią problemą. Manyčiau, kad alkoholio vartojimas yra viena skaudesnių jaunimo gyvenimo aktualijų.

Nors sakoma, kad alkoholio reklama orientuota tik į suaugusiuosius, tačiau realybė yra visiškai kitokia.

O pati mūsų veiklos pradžia turbūt buvo, kai, praėjus porai savaičių po šeštojo LMP išrinkimo, mus pakvietė į Seime vykusią konferenciją šia tema ir paprašė parengti pranešimą. Tuomet pradėjome rimtai dirbti ir gilintis į šios problemos sprendimo būdus. Išklausant įvairias nuomones, gilinantis į tyrimų duomenis, renkant faktus apie alkoholio vartojimo žalą, mums patiems pasidarė labai įdomu, suvokėme šią problemą ne paviršutiniškai ir abstrakčiai, o kaip jaunimo gyvenimo aktualiją. Nors sakoma, kad alkoholio reklama orientuota tik į suaugusiuosius, tačiau realybė yra visiškai kitokia.

Bet kodėl mokiniams šis klausimas svarbus? Kokių argumentų pasitelkiate?

Mes patys dar einame į mokyklą ir matome, kas vyksta aplinkui. Matome, kaip bendraamžiai gyvena, kaip jie leidžia laisvalaikį, savaitgalius, kaip švenčia gimtadienius ar kitas šventes. Aišku, mums reikia ieškoti argumentų, negalime nueiti ir pasakyti: „Yra taip ir taip, nes mano draugas daro taip ir taip.“ Todėl visuomet ieškome tyrimų rezultatų, pasitelkiame kitų šalių gerąją patirtį, kartu stengiamės suvokti būtent mūsų jaunimo gyvenimo ypatumus, pasiruošiame, kuo savo nuomonę pagrįsti, argumentuoti.

Dabartinė alkoholio vartojimo tradicija tarp jaunimo yra netinkama, ir ją tikrai reikia keisti. Ne kiekvienas jaunuolis suvokia, kad besaikis ir ankstyvas alkoholio vartojimas yra žalingas. Kartais tenka pateikti daug informacijos ir argumentų, kad žmogus suvoktų, jog alkoholis nėra vien tik nekalta atsipalaidavimo priemonė, kad jo daroma žala dažnai sunkiai atitaisoma. Įpročiai, kurie susiformuoja jaunystėje, turi didelės įtakos tolesniam gyvenimui. Suformavus netinkamus įpročius, juos vėliau pakeisti yra be galo sunku, todėl alkoholio žala daro ilgalaikį poveikį.

Jei teisingai suprantu, LMP yra mokinių piramidės smaigalyje, per kurį visų moksleivių nuomonė yra paviešinama. Bet kaip ta nuomonė apibendrinama? Kaip ji sužinoma?

Šiaip mes patys piramidę dažniausiai vaizduojame atvirkščią – mes nesame svarbiausi. Svarbiausi yra visi mokiniai. Mes tik smaigaliukas, per kurį viskas pereina.

LMP yra 95 nariai. Visų pirma svarbu, kad kiekvienas narys susipažintų su savo mokyklos, vietovės mokinių nuomone. Daugelis iš mūsų priklausome ir savo mokyklų savivaldoms. Taip pat turime ryšių su įvairiomis miestų mokinių organizacijomis. Savivaldybių lygmeniu rengiame susitikimus su savivaldos atstovais, forumus, konferencijas, į kurias kviečiame mokinius.

Labai aktyviai stengiamės išnaudoti facebook‘o galimybes. Mokomės teisingai juo naudotis, nes labai daug informacijos iš mokinių galime gauti per jį. Galime sužinoti, kokiais klausimais ir kaip moksleiviai pasisako. Pavyzdžiui, jei surengiame apklausą-balsavimą facebook puslapyje – į mūsų užduotą klausimą atsako 8 ir daugiau tūkstančių mokinių. Aišku, tai nėra pagrindinė ir galutinė nuomonė, kuria galime vadovautis, bet tai yra pradinis taškas, į kurį galime atsižvelgti mąstydami apie atitinkamą reiškinį. Tad būdų, kaip sužinoti moksleivių nuomonę, yra tikrai įvairių. Galų gale juk mes patys esame mokiniai.

Kokių įgūdžių suteikia buvimas LMP?

Išmokstama labai daug... Pagrindinė patirtis, matyt, sutelktas darbas komandoje, kurio ir paskui labai prireikia gyvenime. Aišku, mes ne visada dirbame kartu, bet esminiai klausimai priimami daugumos sprendimu. Kai labai skiriasi nuomonės – priimti bendrą sprendimą yra sunku. Reikia išmokti argumentuotai, teisingai išsakyti savo nuomonę, ją pagrįsti, atstovauti ir už ją pakovoti.

Pateiksiu pavyzdį – alkoholio vartojimo ir rūkymo prevencijos klausimai. Tiesą sakant, mūsų parlamente yra ir pilnamečių narių, kurie turi rūkymo priklausomybę. Tai kaip jam dabar pasireikšti, balsuoti? Kaip priimti tą bendrą sprendimą visų mokinių atžvilgiu, jeigu trečdalis narių mano priešingai? Tuomet ir gelbsti daugumos principas...

Taip pat išmokstame savo nuomonę, poziciją išreikšti suaugusiems, nes ką manome ir sakome, mes patys suprantame, nes tuo gyvename, tačiau kiti – ne visuomet. Aš galiu draugui pasakyti ir žinau, kad jis mane supras. Bet žmogus, kuris turi daugiau ir kitokios patirties, – dažnai ir galvoja kitaip. Tad turime išmokti aiškiai ir argumentuotai dėstyti savo nuomonę. Per visą kadenciją tenka to mokytis.

Taip pat išmokstame bendrauti su žiniasklaida, pasakyti taip, kad mus teisingai suprastų, kad neliktų vietos interpretacijoms. Dar mokomės analizuoti, nes dažnai esame pripratę tik vadovautis masine nuomone, bet nesigiliname, kaip yra iš tikrųjų. Manau, tai labai praverčia.

Spėju, kad į Mokinių parlamentą ateina mokiniai, kurie yra vieni aktyviausių mokyklose. Ar pakanka laiko mokytis?

Jei palyginu, kiek ir ką veikiau prieš trejus metus ir dabar – veiklos padaugėjo gal dešimt kartų, bet laisvo laiko turiu tiek pat.

Man šitą klausimą uždavė pačiame pirmame rinkimų ture Kauno mieste. Kadangi buvau pats vyriausias iš kandidatų, manęs klausė: „Kaip tu viską spėsi?“ Bet aš ir anksčiau jau aktyviai dalyvavau visuomeniniame gyvenime. Jei palyginu, kiek ir ką veikiau prieš trejus metus ir dabar – veiklos padaugėjo gal dešimt kartų, bet laisvo laiko turiu tiek pat. Nes tik turėdamas daugiau veiklos išmoksti planuoti laiką, atsirinkti reikalingus dalykus, nešvaistyti laiko veltui, netinginiauti, bet produktyviai pailsėti ir produktyviai dirbti. Aišku, kyla ir nesklandumų derinant mokslą ir parlamento veiklą. Bet kai susikaupi, teisingai paskirstai prioritetus – nebūna didelių problemų.

Labai džiaugiamės, kai mokykla palankiai žiūri į mūsų veiklą parlamente. Aš džiaugiuosi, kad mokausi Kauno pakraščio Veršvų vidurinėje mokykloje, net ne gimnazijoje, ir mūsų administracija tikrai geranoriškai žiūri į mano veiklas. Žinoma, nedaro nuolaidų. Nekalbu apie tai, kad dėl ko nors man nuolaidžiautų, bet mes randame kompromisą. Už kiekvieną praleistą pamoką ar atsiskaitymą turiu atidirbti, atsiskaityti. Tačiau man leidžia išvažiuoti dėl LMP reikalų.

Tie, kurie mokosi „prestižinėmis“ laikomose gimnazijose, dažnai susiduria su problema, kad jų neišleidžia, nes mokykla orientuojasi tik į aukštus mokslo rezultatus. Bet ir tokiu atveju ieškome kompromiso. Ir dažniausiai randame. Didžiausia tokių situacijų problema – nesusikalbėjimas ir vienas kito neišklausymas. Kai negirdi vieni kitų ir nesigilina į situaciją – negalima išspręsti problemos.

Kokių matai mokinių skaudulių, kur labiausiai reikėtų suaugusiųjų pagalbos, palydėjimo?

Sunku išskirti, kur labiausiai skauda. Prie visų šių dalykų parlamentas ir stengiasi prikišti savo rankas. Vieni būna smulkesni, kiti didesni. Yra tokių klausimų, kuriuos reikia spręsti nuolatos, pavyzdžiui, mokyklos bendruomenės santykiai (tiek mokinių tarpusavio, tiek mokinių su mokytojais). Tai viena iš sričių, kuri gali gerėti, bet teks dirbti nuolatos. Visko neužbaigsi per kadenciją.

Taip pat ir psichiką veikiančių medžiagų vartojimas. Tarp mokinių aktualiausios problemos – alkoholio ir tabako vartojimas, bet pagal statistiką ar realias patirtis, yra ir kitų tarp jaunimo populiarių psichiką veikiančių medžiagų. Kai kuriose mokyklose net atvirai galima tą matyti. Šiuos klausimus reikia nuolatos spręsti, nepamiršti prevencijos, jaunų žmonių ugdymo, nes jaunas žmogus visada nori viską išbandyti, viską suprasti, viską žinoti ir ne visada pasirenka teisingus ar gerus metodus ką nors patirti.

Toliau – visi klausimai, susiję su mokymu, mokymusi ir pan. Visuomenė kinta, jaunoji karta ateina vis kita, aktyvesnė, imlesnė ir ugdymo programos, mokymo būdai turi kisti. Būtina pritaikyti naująsias technologijas, nes patys mokiniai jas atranda greitai, tad ir mokymo procese jos turėtų būti naudojamos. Viena iš motyvuojančių priežasčių tapti mokytoju ir turi būti tai, kad nuolat turi tobulėti, negali sustoti, turi domėtis ir keliauti į priekį.

Kokių klaidų daro mokytojai (ugdytojai), dirbantys su jaunais žmonėmis?

Viena iš didžiausių klaidų – nesiklausymas. Mokytojas turi suprasti, kad jis mokinį turi pralenkti bent vienu žingsniu, bet stengtis to neparodyti, tarp mokytojo ir mokinio neturėtų būti konkurencijos. Mokytojas neturi stengtis būti viršesnis, bet neturi būti ir „draugas“. Mokiniai yra jauni, impulsyvūs, maksimalistai, kovotojai , dažnai dar tik atranda būdų, kaip apsispręsti, kaip gyventi, kaip valdyti jausmus, kaip mokytis išreikšti savo nuomonę ir pan. Man atrodo, kad mokytojai, turėdami daugiau patirties, žinių, kompetencijų ir visą laiką dirbdami su jaunais žmonėmis, turi tai matyti ir labiau pagelbėti nei ant mūsų pykti.

Didžiausia tėvų klaida daroma auginant vaikus, mano nuomone, per didelis dėmesys materialinei gerovei. Vaikams reikia bendravimo. Svarbu gilintis ne tik į tai, kokius pažymius vaikas gauna, bet įsiklausyti į jį, suvokti, kuo jis gyvena, kokių problemų jam kyla – gal ne visuomet padėti jas išspręsti, bet prireikus duoti patarimą arba tiesiog būti šalia. O tėvams kartais atrodo, kad pakanka patikrinti vaiko pažymius ir svarbiausia – jį viskuo aprūpinti. Gal todėl tiek daug nelaimingų vaikų mūsų šalyje? Nes ne to reikia jaunam žmogui. Juk vienas didžiausių prioritetų yra šeima, bendravimas su tėvais, draugais...

Didžiausia tėvų klaida, kad jie mažai būna namie, visiškai atsiduoda darbui, neskiria laiko bendravimui su vaikais. Dažnai būna pervargę, savaitgaliais nori pailsėti, o vaikai dėmesio bando ieškoti kitur ir įvairiomis priemonėmis jo siekia. Gerai, jei mokykla gali pasiūlyti įdomios veiklos. Bet jei ne – pasirenkami dažnai ir netinkami būdai. Šios problemos išlieka visuomet. Niekada jų neįmanoma išspręsi iki galo. Tai nėra vienos dienos darbas. Nėra vieno tiesaus kelio. Bet verta stengtis.

Jeigu dabar įsivaizduotum situaciją po pusantrų metų, kai baigsis jūsų kadencija. Ką norėtum būti pats nuveikęs ir padaręs, ir ką LMP?

Jei bent vienas mokinys mums padėkoja – jaučiamės, kad einame teisingu keliu.

Vienas iš didžiausių mūsų tikslų – skleisti informaciją apie mokinių parlamentą ir jo veiklą. Jei mokiniai nežinos, kad yra LMP– negalės tikėtis, kad jų problemos bus išspręstos ar bent išklausytos. Dar norėtume suaktyvinti mokyklų bendruomenes, kad kuo daugiau mokyklų įsitrauktų į LMP narių rinkimų organizavimą. Tuomet bus didesnė atranka, paklius geresnių, aktyvesnių žmonių, veikla taps kokybiškesnė, galėsime daugiau nuveikti.

Tačiau mūsų tikslas nėra būti žinomiems, bet padaryti reikšmingų pokyčių,– kad būtų galima bent vieną kurį nors mokinių skaudulį apraminti. Jei bent vienas mokinys mums padėkoja – jaučiamės, kad einame teisingu keliu. Kuo daugiau tokių mokinių bus, tuo lengviau mums bus išeiti ir užleisti vietą naujiems nariams. Tokia mano vizija ir svajonė. „Padaryti kuo daugiau gerų darbų“ – gal skamba nuvalkiotai ir banaliai, bet tai reali siekiamybė. Mes norime, kad mokiniams šiandien būtų lengviau eiti į mokyklą, lengviau ir saugiau gyventi, išreikšti save ir jaustis geriau.

Kalbėjosi Agnė Markauskaitė