Pagal 2011 m. spalio 13 d. agentūros ELTA pranešimą Lukiškių aikštės postmodernus išgrindimas, imituojantis XIX amžiaus turgaus aikštę, kainuotų 40 mln. litų. Vyriausybės valandoje Seime apie tai pranešė Kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Turime apskaičiavimus, kad modernus Lukiškių aikštės sutvarkymas, kuris Europoje naudojamas jau 100 metų, kainuotų 10 kartų mažiau, tik 4 mln. litų.

2010 metų vasarą Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko kancleris Deividas Matulionis ėmėsi  organizuoti Lukiškių aikštės sutvarkymo projektų konkursą, nuo 1995 metų iš eilės jau ketvirtąjį. Kancleris į pasitarimus kvietėsi įvairius specialistus. Buvo parengtos Lukiškių aikštės sutvarkymo projektų atvirojo konkurso sąlygos. Pirmą sykį Lietuvoje vykusių architektūros konkursų praktikoje buvo pasirinktas metodiškai teisingas, nuoseklaus projektinių sprendinių paieškos kelias, kai pirmiausia suplanuojama aikštė, o po to kuriamas paminklas ir kiti reikalingi atributai. Konkursą vedė arba taip vadinamuosius viešuosius pirkimus vykdė Aplinkos ministerija ir jos dabar jau buvęs viceministras Arūnas Remigijus Zabulėnas, Lukiškių aikštės sutvarkymo projektinių pasiūlymų (idėjinio projekto) atvirojo konkurso vertinimo komisijos pirmininkas.

Konkurso sąlygose projektus buvo numatyta įvertinti pagal tris kriterijus:

1. Lukiškių aikštės suplanavimo projekto architektūrinės meninės idėjos originalumas ir unikalumas, derinant valstybinę reprezentacinę, memorialinę, visuomeninę bei rekreacinę funkcijas.

2. Atitikimas projekto konkurso užduočiai ir techninėje specifikacijoje keliamiems reikalavimams.

3. Projekto įgyvendinimo ekonomiškumas (siūlomos idėjos kaina nėra nepagrįstai didelė ar nepagrįstai maža).

Neapsieita be naujovių. Projektus pagal minėtus kriterijus įvertino, pasak viceministro A.R. Zabulėno „turintys žinių ir kompetencijos perkamo objekto srityje“, ekspertai–anonimai, kurie projektus (meno kūrinius) vertino balais ir pateikė konkurso dalyviams tik balų sumą. Oficialiai nebuvo pateikta jokių žodinių projektų įvertinimų ir motyvų.

Pirmąją premiją laimėjo darbas, kuriame Lukiškių aikštė ištisai išgrindžiama lauko akmenimis. Anoniminiai ekspertai ją įvertino aukščiausiais balais. Cituojant konkurso užduotį ir reikalavimus išeitų, kad laimėjusiame projekte „suplanuota aikštė, derinant valstybinę reprezentacinę, memorialinę ir visuomeninę bei rekreacinę funkcijas“, joje bus išsaugotas „svarbios miesto viešosios žaliosios erdvės pobūdis“, o „aukšti valstybės svečiai galės pagerbti kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę“. Mūsų nuomone geriausiu darbu pripažintas projektas neatitinka konkurso sąlygose nurodytų kriterijų, kadangi nesuderina konkurso sąlygose aukščiau minėtų funkcijų, nes grindinys sunaikiną aikštės žaliąją erdvę, o per lauko akmenimis grįstą aikštę ne tik valstybės svečiams, bet ir vilniečiams nebus patogu vaikščioti.

Meno kūrybos vertinimas yra jautrus ir sudėtingas dalykas, tačiau pasaulyje egzistuojantis ir be abejo įmanomas. Vyriausybė visų pirma turėtų atskleisti visuomenei anonimines asmenybes, kurios Aplinkos ministerijos pakviestos įvertino Lukiškių aikštės suplanavimo konkursinius projektus. Pareikalauti iš jų žodinių paaiškinimų, už kuriuos projektus ir kodėl jie atidavė didžiausius balus. Ekspertai savo asmenine garbe turi atsakyti už priimtus sprendimus ar pareikštas nuomones. Ir Vyriausybei, ir visuomenei būtų atskleista kaip ekspertai atliko jiems pavestą darbą, užsimegztų projektuotojų ir visuomenės atviras dialogas.

Pagaliau visa tai reikalinga konkurso skaidrumui. Vykdant Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio „Pagrindiniai pirkimų principai ir jų laikymasis“ 1 punktą „Perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų“.

Kadangi Lietuvoje aklai siekiama „meninės idėjos originalumo“ ir dažnai nekreipiama dėmesio į ekonomiškumą, kartais priimami absurdiški sprendiniai. Visuomenei už pasirinktą projektą teks sumokėti 10 kartų daugiau. Ir čia nieko stebėtino. Vilniuje rinkos kainomis ką nors padaryti yra neįmanoma. Užtenka palyginti, kiek kainuoja Vilniuje pastatyti stadioną ir kiek tai kainuoja kituose Europos miestuose. Lukiškių aikštė yra prestižinis objektas, todėl jos projektavimo ir statybos kainos turi būti dešimtį kartų padidintos. Tik tokiu atveju visiems puotos dalyviams užteks pyrago.

Lukiškių aikštės atveju, jeigu anoniminių meno vertintojų estetika priimtų didesnius vejos plotus ir tik vaikščiojimui būtiną dalį išgrįstų trinkelėmis, aikštės sutvarkymo kaina dešimtį kartų atpigtų ir 4 mln. litų nebebūtų priežastimi Kultūros ministrui atmesti į šalį Lukiškių aikštės tvarkymo reikalus.

Lietuvoje turime gerų pavyzdžių. Vingio parke Vilniuje priešais estradą kultivuojama didžiulė veja, kuri dabar yra labai geros būklės, nors į ją kartais susirenka dešimtys tūkstančių žiūrovų, švenčių dalyvių. Tai pavyzdys, kuriuo aikščių projektuotojai turėtų sekti. Deja, tenka išvardinti keletą labai nepasisekusių Lietuvos miestų ir miestelių aikščių. Pirmiausia  tai Šiluvos, be saiko išdidinta ir betonu užlieta aikštė priešais Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką. Būdamas šioje aikštėje visada prisimenu arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pamoksluose minimą mirties kultūrą. Ryški jos apraiška urbanistikoje yra Šiluvos centro rekonstrukcija ir kitos neseniai pertvarkytos miestų aikštės. Į Šiluvą kartą per metus susirenka pulkai maldininkų ir užpildo aikštę. Įdomu, kas ir kada užpildys Jono Basanavičiaus aikštę Birštone, Lazdijų ir Tauragės centrinių aikščių grįstas plynes arba neseniai užbaigtą betonuoti Jono Basanavičiaus aikštę Marijampolėje. Aukštos atraminės sienos, betono ar klinkerio trinkelių laukai ir gausybė vazų su gėlėmis – tai tokios  mūsų miestų aikštės, kiekviena iš jų kainavusi po keliolika milijonų litų.

Bedvasis Lietuvos miestų ir miestelių aikščių uždengimas betonu atitolina mus nuo gamtos ir sekina Valstybės iždą. Jei Vyriausybė suskaičiuotų, kiek lėšų savivaldybės išleidžia beprasmiam aikščių grindimui, paaiškėtų, kad tokių išlaidų atsisakius būtų galima ir lengviau Valstybės biudžetą subalansuoti, ir atsirastų lėšų naujiems miestų parkams kurti.

Straipsnis atspausdintas „XXI amžiuje“ 2011 lapkričio 9 d. (Nr. 80) 4 p.