Viktorija Daujotytė. Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius. ­– Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2009. – XXVIII, 120 p. : iliustr.

Tai vis dar gana naujas leidinys, bet, rodos, jau bepasislepiantis po kitų ir vis naujesnių knygų nugarėlėmis, nors dar nė nebuvo pakankamai pastebėtas ir pagirtas. O juk pavadinime šmėžuojantis žodis „vieninteliam“ (koks jis retas šiandieninio miestiečio žodyne!..) yra kaip pažadas kažko malonaus, širdingo, tik keistai užsimiršusio; pažadas, kuris šioje knygoje išpildomas.

Estetiškai ir išmintingai sudarytas (iš tiesų; šitokį negėda palikti ateinančioms kartoms) profesorės Viktorijos Daujotytės liudijimas apie Vilnių, sudarantis nemažą vertybinę ir kokybinę priešpriešą daugumai „VEKS“ ar tūkstantmečio logotipu papuoštų proginių leidinių, yra sumanytas tarsi kompensacija: „Būtų neteisinga, jei Lietuvos tūkstantmečio akorduose Vilnius dalyvautų be tos vidinės formos, kurią savo poezija jam suteikė Vaičiūnaitė“ (p. 14). Tarp Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ vaizdų, cituojamos Juditos Vaičiūnaitės poezijos ir Daujotytės interpretacijų vyksta intensyvus dialogas, kuriantis mišraus, bet vieningo turinio knygos įspūdį: tai kultūrinė Vilniaus topografija.

Į patį miestą „ateinama“ iš toli, dar nuo miesto kaip fenomeno pradžios, kontroversiškos kilmės: „jis įkurtas brolžudžio Kaino […]. Miesto prigimtinė kaltė yra atperkama jo kultūros, sacrum centrų“ (p. 19). Suteiktame kontekste visiškai natūralu, jog šalia Vaičiūnaitės pamėgtų gatvių ir kiemo sodelių, miesto architektūros ir miesto kalvų, poetės atminties žemėlapyje ryškiausios – Vilniaus bažnyčios. Tačiau įpinamas ir biografinis diskursas: kokiomis aplinkybėmis ir kada Vaičiūnaitė atvyko į sostinę, kokį jį pažino vietinių – artimų giminaičių – dėka (dėdžių klebono ir poeto), kaip į jį įsiliejo ir davėsi miesto formuojama („Žmogus kuria miestą, bet ir miestas kuria žmogų, pajėgiantį tai, kas jo paties įsteigta, atnaujinti, pratęsti“, p. 65). Vyksta ir virtuoziškas Vaičiūnaitės eilėdaros, kalbos jausmo vertinimas; aukštinamas jos „architektūrinės simetrijos jutimas, virstantis kompozicija“ (p. 68).

Tačiau kaip sutampama su miestu? Klausimas rodo knygą esant ne tik romantine, bet ir problemine, atveriančia spragą lietuviškoje savimonėje, – svetimumą miestui, „lyg atsiribojimą nuo miesto kultūros, net tais atvejais, kai ji yra ir istoriškai sava. Tas plyšys atsivėrė, valstietiškajai tautos daliai, aktyviausiai kūrusiai nepriklausomą XX a. pirmosios pusės Lietuvos valstybę, atsiskyrus nuo istorinės aukštuomenės, kuri laikėsi LDK tradicijų“ (p. 29). Poezija, profesorės nuomone, nepraranda dvasinio potencialo, priešingai, net ir nutrūkusios tradicijos situacijoje atveria galimybę, kelią, – „Poezija tarsi kalbos kraujas, kuris turi pertekėti miesto arterijomis ir venomis, kad miesto kūnas taptų savas“ (p. 21).

Taigi ir Vaičiūnaitė – kaip šios galimybės reprezentantė. Poezijos citatų, knygos autorės pateiktų būdingiausių, stilingiausių eilėraščių pavyzdžių (ypač jungiančių gamtos ir istorijos klodus) dėka matome genezę žmogaus, natūraliai atsivėrusio [didmiesčio] įspūdžiams, o ne mechaniškai siekusio tapti miesto dainiumi. Vilnius kūrė ir išnešiojo savo gatvėmis Vaičiūnaitę, o poetė, savo ruožtu, realizavo savo talentą (todėl šiandien „Vaičiūnaitės Vilniaus poezija saugo Vilnių, jo dvasią […], istoriškumą“, p. 11) ir pateikė tai, ką šioje knygoje Daujotytė pavadina Vilniaus vidine forma; be galo svarbu ir tai, kad ji lietuvių poezijai padovanojo „moteriškąją kunigaikštiškąją liniją“ (p. 79), iki tol tokią blyškią, skaudžiai užmirštą.

Kas dar krenta į akis knygoje? Pavyzdinė citavimo kultūra bei „teksto tekste“ komponavimas, – su visa derama pagarba. Šitai leidžia išlaikyti dialogiškumą, juk knygoje kalbasi šimtmečiai: Vilčinskio litografijose (XIX a. lietuvių grafikos paminklas) liko įamžintos caro valdžios uždarinėtos bažnyčios, Vaičiūnaitės eilėse – XX a. apleistos, perkeistos, išniekintosios. Pagirtina būtų buvusi vien mintis pateikti Vilčinskio „Vilniaus albumo“ vaizdus (knygos pasirodymas sutapo su paroda „Vilniaus tema Jono Kazimiero Vilčinskio leidiniuose“) ir gražiausius Vaičiūnaitės eilėraščius, tuo tarpu pasirinkta strategija – spausdinti juos atskiru sąsiuviniu knygos pradžioje – tiesiog sveikintina, atskleidžianti jų koreliacijos maksimumą. Vertinant pagal teksto apimtį (vien kiekybiškai, jokiu būdu ne kokybiškai) galima drąsiai teigti, jog tai prabangiai išleista knyga, prabangą suvokiant ne tik kaip galėjimą naudoti kokybiškas medžiagas, bet ir mokėjimą. Nacionalinio muziejaus leidinys „Vieninteliam miestui“ (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, tačiau prie šios knygos išpildymo prisidėjo kaip niekad daug asmenų) – įrodymas, kad leidžiame išliekamąją vertę turinčių leidinių, maloniai pretenduojančių į grožio universalumą.

Knyga žavi savo neskubrumu, mat nelieka to prėskų tekstų paliekamo įspūdžio, kuomet viskas, nujauti, daryta paskubomis – rašyta, taisyta, rinktasi iliustracijų. Ją perskaičius nuojauta kužda, kad joje – metų metus profesorės kaupti pastebėjimai ir įžvalgos. Viskas skaitos taip paprastai ir sklandžiai, tarsi „savaime aišku“, tarsi knyga-vadovėlis, – širdimi parašytas, draugystę liudijantis tekstas, mokantis „matyti, girdėti, jausti miestą kaip kultūros vyksmą ir nyksmą“ (p. 34.). O taip paaiškintą poeziją norisi skaityti ir skaityti.