Labai panašu, kad populiariausia (po „Snoro“) pastarojo mėnesio žiniasklaidos tema – rusų turistai. Neįkyriai, neprikišamai, bet kas kelios dienos vis kas nors šia tema pasirodo. Jų daug, jų daugėja. Štai vienas apžvalgininkas pradeda nuo to, kad rusų turistai jau okupavo Vilnių. Kiti ramina, kad tai dar nieko, va pamatysim, kas per Naujuosius dėsis, va čia tai bus! Gal ir bus, gal ir pamatysim, nors... Atsitiktinis žvilgsnis į automobilių stovėjimo aikšteles prie prabangesnių viešbučių regi ten daug Baltarusijos ir Ukrainos vėliavėlių ant valstybinių numerių, o rusiškų, net RUS39 (Kaliningrado srities) numerių ne tiek jau daug. Gal jie lėktuvais skraido?

Bet ne tai svarbiausia. Ne atskirti rusiškai kalbantį ukrainietį yra tokių pranešimų tikslas, bet paskelbti, kad rusų pilna ir jų daugėja. Ir jau tikrai aišku, kas iš to bus...

Viešbučiai ir barai rusais pernelyg nesiskundžia, „aristokratiškųjų“ britų bernvakariai turbūt pridaro ne mažiau, o gal net ir daugiau šukių bei nuostolių. Bet nesiskundžia ir pastaraisiais. Nes turistai skirstytini ne pagal tautybę, bet pagal išsiauklėjimą. Arba pagal piniginę. Viena pažįstama ispanė iš Kanarų labai džiaugėsi, kad gyvena ne toje saloje, kurią yra pamėgusi britų darbo liaudis.

Bet tuščia jų, tų britų, grįžkime prie rusų. Taigi, jie atvažiuoja ir vaikšto čia kaip karaliai, jau jiems ir parduotuvių pristeigta, kitokios infrastruktūros, visi čia pasiruošę jais džiaugtis, juos linksminti... Bet argi rusai, ypač tie, kurie turi tam tikrų išteklių, ne lygiai taip pat elgiasi kokiame nors Londone ar Berlyne? „O vat ir ne! Čia kitas reikalas! –atšautų man koks rusų specialistas, – čia jie elgiasi taip, kaip atvykėliai iš metropolijos elgiasi kolonijoje!“

Na taip, labai dažnai tie rusai, kurie važiuoja šio bei to į Vilnių ar Druskininkus, šias vietas renkasi todėl, kad ten jie važiavo ir jaunystėje, o jei ne patys, tai jų tėvai ar seneliai. Galbūt tai ir reiškia, kad jie čia važiuoja kaip į buvusią koloniją. Bet būtent buvusią! Juk visos kolonijinės tautos šitaip daro: prancūzai renkasi teritorijas, kurias kadaise mindė jų kareivių batai, ispanai – tas, kur jie senokai, bet gerokai apnaikino vietos gyventojus. Jau nekalbu apie britus. Britai netgi buvusių kolonijų sąjungą išlaiko. Prancūzai irgi, tik menkiau politinę, labiau kultūrinę. Ir niekieno tai nestebina. Juk buvusios kolonijos. Ir vargu, ar kas tikisi, kad po Maroką bekeliaujantis prancūzas tik ir dairosi, kaip čia prapuolusias teritorijas susigrąžinti. Veikiau tikisi, kad jei jis jau čia atvyko, tai nepagailės vieno kito šimto eurų. Juk turistas.

Turistai yra paprasčiausi turistai tol, kol kažkieno įaudrinta vaizduotė nepradeda jų laikyti grėsme. Todėl tai ne pačių turistų, bet apie juos mąstančios sąmonės problema.

O ta sąmonė, kuriai rusų turistai užkliūva (ji, beje, įsikūnijusi toli gražu ne viename asmenyje, tad su konkrečia pavarde jos sieti nederėtų) yra netikėtai sukta – ji apsimeta, kad galvoja apie praeitį, apie tai, kad rusai plūsta į savo buvusią koloniją, su kurios praradimu jie niekaip nesusitaiko, ir gudriai slepia, kad išties ji galvoja apie ateitį, apie tai, kad rusai plūsta į savo būsimą koloniją. O kitaip ko gi jiems čia važiuoti? Mat turistais ši sąmonė leidžia būti visiems, tik ne rusams. Latviai – atvažiuoja apsipirkt, lenkai – paliūdėt dėl savo dingusių kresų, o rusai – aišku, ko. Vienareikšmiškai.

Kas tai? Realistinis situacijos vertinimas ar paranoja, begalinis įžvalgumas ar kankinystės troškulys, baimė dėl savo šalies ateities, ar piktdžiuga dėl to, kad jos nedorybės, nebrandumas ir nerangumas užtrauks jai pelnytą Dangaus (Likimo? Istorijos?) bausmę. Kartais paprasčiausiai norisi kokio daktaro Freudo, gebančio tą, kartais balansuojantį ant liguisto mėgavimosi ribos, Rusijos grėsmės akcentavimą paaiškinti ar bent pakomentuoti.

Ne, aš nieku gyvu nesakau, kad Rusija – ėriukas ar tas biblinis liūtas, šalia kurio bet kuris ėriukas galėtų prigulti. Nesakau, kad ji neturi imperinių ambicijų. Tik itin abejoju jų skaidrumu, vienareikšmiškumu ir galimybėmis jas perprasti taip pat paprastai, kaip gliaudomos saulėgrąžos. Ne tik užsieniečiai, bet ir patys rusai mėgsta cituoti Tiutčevo fragmentą apie tai, kad Rusijos protu nesuprasi. Rusai dar mėgsta juo ir didžiuotis, visiškai nesukdami galvos dėl to, kad šis fragmentas skelbia jų šalies neprognozuojamumą ir nepatikimumą, kuris, ko blogo, pražūtingas visų pirma jiems patiems. Matyti viską aiškiai ir vienareikšmiškai (ypač įsikūnijus turizmo tendencijose) gali tik tas, kuris yra iš anksto apsisprendęs taip matyti.

Be to, ateitis, į kurią yra nukreipta būsimą kolonizaciją apmąstanti sąmonė, turi dar vieną nemalonią savybę: jos nėra, ji mums nepriklauso ir niekada nežinosime, kokia ji bus, kad ir kaip to norėtųsi. Tiesą sakant, ji dar neprognozuojamesnė nei Rusija.

Bet yra žmonių, kurie „žino“. Ir tuo savo žinojimu nėmaž neabejoja. Ir jiems okupacinės-kolonijinės Rusijos pajėgos gali jau atkeliauti. Nors ir rytoj, nors ir šią minutę. Nes jie jai jau pasirengę. Ir galbūt vieninteliai Lietuvoje jos laukia...