Kauno bienalėje pasirodė ir Linos Jonikės tekstilės kūrinių ciklas  „Ji mėgsta pomidorus“. Ši menininkė naudoja seniausią tekstilinę techniką siuvinėjimą, bet perteikia labai šiuolaikiškas idėjas. Siuvinėjimas tekstilės technika, per ją menininkė išreiškia lyriškumą, paslaptingumą. Jos darbai daugiaprasmiai, kuriami metaforiški vaizdai.

Lina Jonikė baigė grafikos specialybę 1987 metais, J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. Tobulino žinias privačioje Aismučio Aleksandravičiaus anatomijos ir piešimo studijoje. Tekstilininkės specialybę įgijo studijuodana VDA Kauno dailės institute (KDI). Ši menininkė parodose dalyvauja nuo 1993 metų. Kuria šiuolaikinius meno kūrinius, naudodama tekstilės menines priemones. Surengė nemažai personalinių parodų, dalyvavo ir grupinėse parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (2010 - “Contemporary art from LITHUANIA”, Europos Centrinis Bankas, Frankfurte prie Maino, Vokietija ir kt.) Pelniusi ne vieną apdovanojimą (2000 – diplomas už stilingumą parodoje „Kauno taikomoji dailė“, Kauno paveikslų galerija ir kt.)

Dailininkė jau 2007 metais  pradėjo domėtis pomidorais, pasakojimais apie juos.  Lietuviams pomidorai neatsiejama raciono dalis. Pomidorus augina, kad ir mažuose šiltnamiuose (darželiuose), netgi balkonuose. Žmonių susidomėjimas pomidorais didelis, nes dabar daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą (žinoma, kad pomidorai apsaugo ir nuo vėžio ląstelių susidarymo), taigi lietuviai mieliau už kitas daržoves renkasi juos patys auginti ar pirkti iš turgelių, kuriuos užaugino kokios močiutės. Linai Jonikei pomidorai pirmiausia yra simbolis, per kurį gali susipažinti su žmogumi, kai jis tau parduoda pomidorus. Taigi šis vaisius komunikacijos dalis.

Žvelgdamas iš toli menininkės didelio formato darbus, nesuprasi, kad jie išsiuvinėti. Tik priėjus iš arti gali pamatyti, kaip subtiliai išsiuvinėti kūriniai. Pirmame jos eksponuojame darbe, matome baltame drobės fone krentantį ir ištykštantį pomidorą. Pomidoras primena mums, kad viskas tėra laikina, nieko nėra amžino. Kad ir mes žmonės šiame gyvenime esame tik trumpą laiko tarpą. Čia pasireiškia mirties motyvas, tokia metafora atsiskleidžia šiame darbe.

Lina Jonikė eksperimentavo su pomidoru, dažė juo baltą drobę, bet ji išbluko po dviejų savaičių. Taigi šis sprendimas, kad reikia išsiuvinėti pomidorą, atėjo savaime. Pats vaisius padiktavo taisykles, kaip jį perteikti. Baltame fone geriausiai įžvelgiama spalvos dėmė, čia pomidoras ištykštantis. Jis taip tikroviškai išsiuvinėtas, tarsi atgyja toje drobėje. Vaisiaus metamorfozė jaučiama.

Šios menininkės kūryboje mėgstamos raudonos vyšnios motyvas, taigi pomidoras turi panašumų ir su vyšnia. Abu raudoni ir apvalūs. Kitas kūrinys- nuogos nėščios moters kūnas, apsuptas pomidorų. Nuogumas asocijuojasi su geiduliu, pažeidžiamumu, atvirumu. Čia nuogos moters atvaizdas pabrėžia artėjančią motinystę. Visa tai  vaizduojama tin subtiliai.

Moteris pomidorų daigą laiko rankoje. Sulyginama naujos gyvybės (vaikelio)  atėjimu į pasaulį, kaip ir iš vaisiaus gumbų išaugantys pomidorai. Kaip sako menininkė, kad „nėščios moters ir pomidorų daigų susitikimas pašnibždėjo naują istoriją: istoriją apie pomidorus ir kūdikio gimimą.“ Lina Jonikė visada norėjo sukurti darbą, kuriame būtų sugretinta augalo ir žmogaus gyvenimas. Pasitelkus skaitmeninę spaudą, fotografiją, medvilnę ir siuvinėjmą dailininkei pavyko perteikti tai ko siekė. Dygsniais sukuriama istorija.

Moteriškumas Linai Jonikei labai svarbi kūrybos tema. Siuvinėjimas jau vien moteriškas užsiemimas, žinomas nuo seniausių laikų, ir siuvinėjimo lopšys, kaip ir kiti menai, buvo Rytai. Siuvinėjimas menininkei tampa kūrybos priemonė. Moteris menininkų kūryboje užima svarbią vietą, ne vienam tampa svarbiausias motyvas, iš kurio semiasi įkvėpimo, kaip ir dailininkas Piteris Paulius Rubensas. Moteris tai trapumo, elegantiškumo, paslaptingumo simbolis. Parodos darbe moteris vaizduojama laiminga, jaučianti gyvenimo pilnatvę ir tai, kad tuoj gims vaikelis. Vaizduojama naujo gyvenimo pradžia, nauji džiaugsmai.

Čia moteris yra svarbiausias personažas. Tik čia moteriška laimė sugretinama su pomidorais, jie padeda atskleisti visą istoriją. Parodomos visos pomidoro augimo stadijos (daigas, ūgliai, vaisius). Jie tarsi išnyra iš fotografijos spaudos ir suteikia gyvybės pilkam fonui. Šis fonas neutralus subalansuotas, nesukelia stiprių išgyvenimų, jausmų, netgi nuobodus, bet asocijuojasi su konservatyvizmu, intelektu, tradicionalizmu ir rimtumu. Dviprasmiškas fonas, todėl daigai, pomidorai išsiuvinėti ryškūs. Taigi kompoziciją gerai papildo vaisiai, suteikia išbaigtumą. Netikėtas sprendimas, žaismingai išsiuvinėta etiketė, kurioje menininkė įamžina savo vardą pavardę bei kitą informaciją. Nurodo, kad šis kūrinys yra organinis, galima perdirbti jį. Sureikšmina ir tautiškumą, nes didelėm raidėm išsiuvinėta „Kilmės šalis: Lietuva“.

Kiti trys kūriniai  panašūs ant baltos drobės išsiuvinėti žalių, pilkų atspalviu lašelių formos. Jie sukuria erdvinius kūnus. Sudaro lyg tapybinį darbą. Kūriniai subtiliai primena augaliją, bet pomidorų tema jau neįžvelgiama. Drobės išplaukia iš bendro kūrinių ciklo. Būtų galima juos kitoje parodoje eksponuoti ar atskirai su kitu pavadinimu. Tik pirmoje drobėje lyg ir yra užuomina apie pomidorus, nes sukomponuoti žali lašeliai primena vaisiaus formą. Kiti lašeliai išdėstyti vertikaliai. Apskritimo forma išnyra  iš visų kitų lašelių, bet apskritimas neužbaigtas, tik kontūrai išsiuvinėti. Tai sudaro iliuziją, kad burbulas iššokęs iš drobės, tartum galėtum jį pačiupinėti, paliesti. Tokia iliuzija pasiekiama dygsnių pagalba, lašeliai turi šėšėlį iš pilkų siūlų. Pulsavimą galima išvysti žiūrint į išsiuvinėtą drobę. O tai lyg užuomina apie gyvybę, kad ji įsprausta ir nori ištrūkti.

Kita drobė labai panaši į pastarąją. Panaudoti tokie pat žali lašeliai, su menamais šešėliais tik kompozicija sukuriama visai kitokia. Tai lyg kokios gijos be pradžios ir pabaigos. Forma netaisyklinga. Tarp vertikalių formelių jos įsipynusios, turi aiškią atskirtį nuo jų. Gijos suformuotos iš tokių pat lašelių, tik jie labiau suglausti, išryškinti arčiau vienas kito. Šios gijos labai primena augaliją. Žalios linijos vaizduojamos išsiraizgusios ir trūkinėjančios. Jos alsuoja gyvybe, o tai galėtume susieti su kitu šios parodos darbu, kur vaizduojama nėščia moteris su pomidorais. Šie darbai siejasi tarpusavyje: moteris laukiasi, o augmenija veši, auga. Tai lyg sintezė tarp žmogaus ir augalijos, nes tai gyvi organizmai, kurie turi stadijas iš principo tokias pat.

Paskutinis iš šių trijų darbų paprasčiausias. Čia kuriamas tekstilinis raštas iš vertikalių lašelių, gale jos sutankėja ir sudaro kitas vertikalias linijas. Jaučiamas lyrinis ritmas šių linijų. Galima prilyginti muzikai šį kūrinį. Darbas labai paprastas, nesukelia stiprių emocijų. Tokių kompozicijų išvystame dažnai aplinkoje, reklamose..

Verta paminėti ir video instaliaciją, joje rodomi ištykštantys pomidorai, jų daugybė ir sudaro bendrą raštą. Tai papildo ekspozicijos temą „Ji mėgsta pomidorus“. Tokiu būdu išreiškiamos meninės galimybės panaudojus pomidorus.

Linos Jonikės kelių dalių  kūrinys  parodoje išsiskiria iš kitų tuo, kad jos idėja orginali, panaudojo temą apie pomidorus. Parodoje pateikiami net penki didelio formato darbai. Daug kruopštumo pareikalavo ir darbo iš menininkės sukurtos kompozicijos. Sugebėjo suderinti seniausią siuvinėjimo techniką su fotografija. Tekstilininkei kiek pritrūko idėjos išbaigtumo, nes ne visuose darbuose atsispindėjo kūrinio ciklo pavadinimas „Ji mėgsta pomidorus“.