Pirma pasiaiškinkime, kas tai būtų. Euro obligacijos arba stabilumo obligacijos, dar vadinamos „eurobondais“, – jų realiai dar nėra, jos tik siūlomos kaip priemonė skolų krizei įveikti. Tai būtų 17-os euro šalių siūlomos bendros valstybinės obligacijos euro valiuta.

Jas pirkdamas investuotojas kuriam laikui nustatyta palūkanų norma skolintų pinigus euro zonai kaip visumai, kuri tada pinigus savo nuožiūra pervestų individualioms euro zonos šalims narėms.

Šią idėją palaiko, pvz., Turino dienraštis „Stampa“. Jis rašė, jog „atėjo laikas veikti. Skolų krizė jau pradėjo pulti ir Europos lokomotyvą Vokietiją. Jokia šalis nebeturi imuniteto.

O veikti čia reiškia imtis dar vieno žingsnio į priekį konstruojant suvienytą Europą. Vienintelis būdas grąžinti Europos piliečiams sprendimo galią prieš pernelyg didelį finansų rinkų dominavimą šiandien, atrodo, būtų tam tikrų atskirų valstybių kompetencijų perdavimas bendram europietiškam organui.

O kad nebūtų pažeidžiamas nacionalinis suverenumas, tai reikštų pripažinti ir tai, jog Europai reikia bendrų vertybinių obligacijų – „eurobondų“.  

Pasak Varšuvos dienraščio „Rzeczpospolita“, aplinkybė, kad „net Vokietijos vyriausybė turi sunkumų parduoti savo valstybines obligacijas, dar ne taip seniai buvo neįsivaizduojama. Kai investuotojai vokiečių valstybinėms obligacijoms atsuka nugarą, Europa grimzta į chaosą“.

Madrido dienraščio „Mundo“ nuomone, „silpna Vokietijos valstybinių obligacijų paklausa turėtų būti įspėjamasis signalas kanclerei Angelai Merkel. Epidemija vis labiau plečiasi. Skolų krizę įveikti galima tik tada, jei visi irsis ta pačia krytimi.     

Aišku, priešindamasi bendriems Europos vertybiniams popieriams A. Merkel tam tikru atžvilgiu teisi, nes tuo būtų baudžiamos tvarkingai šeimininkavusios valstybės. Tačiau problema ta, kad euro zona dabartinės padėties ilgai nebeiškęs“.

Kitas Madrido dienraštis, „Pais“, teigė, jog „Europos Komisijos viršininkas „J. M. Barroso pasielgė gerai, pradėdamas diskusijas dėl bendrų Europos obligacijų. Šią iniciatyvą remia keletas euro zonos šalių ir nemažai žinomų ekspertų.

Taip pat gerai buvo pasiūlyti politines reformas, kurios, pvz., Europos centriniam bankui suteiktų papildomų teisių. Žinoma, tokie pasiūlymai paveiks eurą įsivedusių šalių finansų ir mokesčių politikos autonomiją, tačiau euro zonai reikia šiuo klausimu naujo kurso. A. Merkel šių diskusijų privengia vidaus politikos sumetimais“.  

Anot Londono „Times“, „Bundesbanko politika euro krizėje yra kitoms Europos valstybėms pateikti griežtą ultimatumą. Arba jos priima ekonomines gaires ir biudžeto politikos strategijas, kurias joms kaip dalį drakoniško režimo primeta Vokietija tam, kad susidorotų su savo gresiančiu nemokumu. Arba jos turi sutikti su finansiniu chaosu ir atsiskyrimu nuo euro zonos“.

Oslo dienraštis „Aftenposten“ rašė, kad „siūlymas bendrai prisiimti skolas per vadinamąsias euro obligacijas būtų prieš metus padaręs didelį įspūdį ir tikriausiai priimtas. Dabar rinka išryškina vidinius nuomonių skirtumus. Vokiečiams svarbiausia tai, kad būtų imamasi reformų įtvirtinant stipresnį ūkio politikos valdymą prieš pradedant kalbą apie bendrą skolų prisiėmimą“.

Pasak Berlyno „Tageszeitungo“, „galima tik viltis, jog A. Merkel rimtai netiki, jog užteks tik taupyti, ir kad ji tik laukia, kol krizė bus pakankamai didelė, jog ir jos rinkėjai supras, kad verkiant reikia neįprastų Europos centrinio banko priemonių ir bendrų euro obligacijų“.

Pekino dienraštis „Renmin Ribao“ rašė, kad „greitos bendrų euro obligacijų emisijos sunku tikėtis. Tam juk reikia visų pirma sukurti naują garantavimo mechanizmą. O tam, kad pavienės šalys sutiktų laiduoti už kitas euro zonos šalis, reikia toli siekiančių sutarties pakeitimų, kuriais pirmiausia būtų sukuriama valstybinių biudžetų sąjunga.

Be to, jeigu Europos Sąjunga nori sugrįžti į augimo kelią, ji visa turi visapusiškai reformuoti savo socialines sistemas“.  

Vokietijos miesto Bylefeldo laikraštis „Westfalen-Blatt“ rašė, jog „bendruomenės obligacijos – ne velnio žaislas. Gerai funkcionuojančioje pinigų sąjungoje jos būtų net savaime suprantamos. Jeigu euro obligacijos egzistuotų, spekuliantai neturėtų galimybės nusižiūrėti atskiras šalis ir taip pakelti palūkanas, kad jų ekonomikos galų gale žlugtų.  

Būtent dėl konstrukcijos klaidų euro pamatuose planas įvesti bendras obligacijas tampa problema. Iš tiesų nėra kito kelio kaip tik reviduoti sutartis. Nes jeigu kliba pamatai, neišvengiamai į šoną pakrypsta visas namas. Todėl ir gerai, kad kanclerė kaip galima ilgiau laikosi griežtos linijos“.

Bet kas čia yra „griežta linija“? Diuseldorfo dienraštis „Rheinische Post“, pagyręs „faktiškąją Europos Sąjungos prezidentę A. Merkel“, kad „ji savo ramiu būdu rodo kelią“, teigia, jog „ekonomiškai solidūs sprendimai gelbstint eurą“ turi būti „be euro obligacijų ir be pinigų spausdinimo“.  

Taigi taip ir nesutariama – reikia ar nereikia euro obligacijų Europai iš krizės gelbėti?

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.