Aldous Huxlei. Beždžionė ir esmė: romanas. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. – Kitos knygos, 2011. – 215 p.

Aldousas Huxley (1894-1963) yra garsių romanų ir antiutopijų autorius, vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europos literatūroje. Ne tik rašytojas, bet ir filosofas, dramaturgas, eseistas, socialinis kritikas, poetas, pacifistas, eksperimentuotojas, siekęs praplėsti žmogaus suvokimo ribas ir atsakyti į daugeliui rūpimą klausimą – kur link juda žmonija, sukūrusi beveik tobulą technologijų civilizaciją ir išlaikiusi urvinę kovos už būvį etiką.

Anot A. Huxley kūrybos tyrinėtojo Roberto Kuehno, šis rašytojas „gyvenimą pradėjo kaip judrus, skvarbaus proto enfant terrible, o baigė kaip išminčius“. Daugelio XX a. filosofų nuomone, A. Huxley ki pat gyvenimo pabaigos išliko modernaus mąstytojo etalonu. Per ilgą rašytojo karjerą jis parašė 47 knygas, tarp jų – kelias itin svarbias antiutopijas, nužymėjusias esmines šiuolaikinės visuomenės judėjimo trajektorijas: „Puikus naujasis pasaulis“ (1932), „Beždžionė ir esmė“ (1948), „Sugrįžus į puikų naują pasaulį“ (1958), „Sala“ (1962).

1932 metais pirmąkart pasirodęs Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“, pasitelkiant gryniausią fantaziją, vaizdavo savidestrukcijos apimtą visuomenę. Keli šokiruoti kritikai įžvelgė jame artėjančio naujo pasaulinio karo, lydimo Holokausto ir atominių sprogimų, pranašystę.

1948 metais, matydamas, jog galimas jo antiutopijos interpretacijas negrįžtamai paveikė istorijos faktai, Huxley parašė „Beždžionę ir esmę“. Šiuo kandžiu romanu, pasitelkdamas ir kino scenarijaus formą, autorius perkelia mus į 2108 metus. Veiksmas vyksta Los Andžele, kur iš Naujosios Zelandijos atkakusi ekspedicija mėgina susigaudyti tame, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistyti tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis...