Šviesesni migracijos ypatumai?
Būti užsieniečiu svečioje šalyje niekada nebuvo lengva. Dabar tai dar sunkiau. Prieš migrantus kovojančios partijos Europoje vis labiau populiarėja, britai siekia sustiprinti sienų kontrolę ir sielojasi dėl jų šalį užplūdusių geresnio gyvenimo ieškotojų.
JAV prezidentas Barackas Obama pamiršo savo pažadus reformuoti migracijos sistemą JAV, o naujiems prezidento rinkimams besiruošantys respublikonai norėtų apjuosti JAV ir Meksikos sieną elektrine tvora, kad tik išvengtų meksikiečių antplūdžio.
JAV universtitetai lavina užsienio mokslininkus, bet vėliau jiems liepia palikti šalį, o kai kurios Europos valstybės taip bijo migrantų, kad ignoruoja jų pakrantėse skęstančius nelaimėlių laivelius. Migrantų niekas nelaukia, o ir migruoti – nelengva. Nepaisydami to, žmonės visada judėjo iš valstybės į valstybę ir, matyt, visada taip darys.
Dėl plūstančių migrantų dažnos šalies vyriausybė, o ir piliečiai nerimauja todėl, kad tai – potenciali ekonominė grėsmė, nereikalingi konkurentai darbo rinkose ar dar baisiau – valstybės socialinio sektoriaus siurbėlės. Tai ypač aktualu dabar, kai Vakarų pasaulis gyvena dar vienos ekonominės krizės paunksmėje, o spaudimas prie šalių sienų – nemažėja. Tiesa, dažnos šalies valdžia ar rėksmingą retoriką pamėgusi partija nepagalvoja, kad migrantai yra ne tik nuostolis, bet ir nauda, o ekonominė gerovė, kurią jie sukuria, – didžiulė.
Migrantų diasporos nuo neatmenamų laikų yra ekonominė ir kultūrinė jėga, veikianti beveik visuose pasaulio kampeliuose. Tereikia prisiminti škotus, žydus ar prancūzų hugenotus, keliavusius iš šalies į šalį ir kūrusius ne tik savo namus ir bendruomenes, bet ir verslus, kurie ilgainiui peržengė valstybių sienas.
Skaičiuojama, kad šiuo metu pasaulyje yra 215 milijonų pirmos kartos migrantų , o tai beveik 3 procentai visų pasaulio žmonių. Jei tai būtų viena valstybė, tai būtų didesnė šalis nei dabartinė Brazilija.
Kinų užsienyje gyvena daugiau nei prancūzų Prancūzijoje, o 22 milijonai indų yra išsiblaškę visame pasaulyje. Mažų užsieniečių bendruomenių galima rasti pačiose netikėčiausiose vietose, tarkime, libaniečių bendruomenę Vakarų Afrikoje, japonų – Brazilijoje, velsiečių – Patagonijoje, o Centrinės Afrikos gyventojų – Pietryčių Kinijoje.
Migrantai gyvena ir dirba užsienyje, bet daugelis jų niekada nenutraukia ryšių su gimtine. Šie ryšiai padeda užmegzti verslo kontaktus, bendrauti, prekiauti ir uždirbti pinigų. Dažnai tai nauda ne tik valstybei, iš kurios kilę migrantai, bet ir valstybei, kurioje jie dabar gyvena.
Informacija sklinda labai greitai, – jei kinas, gyvendamas Indonezijoje, pastebi nišą vienam ar kitam verslui, gali skubiai skambinti namo ir pranešti giminaičiams, kurie užsiima būtent tokiu verslu, o gal turi draugų, kurie susidomėtų.
Taip kuriasi mažos įmonės, imami mokėti mokesčiai, o tai - nemenka paspirtis valstybės ekonominiam vystymuisi. Versle svarbu pasitikėjimas ir vietos rinkos išmanymas, vietos kultūros pažinimas, todėl, tarkime, didelė dalis kinų investicijų užsienyje pirmiausia pereina per kinų diasporos tam tikroje šalyje rankas. Moderniosios komunikacijos šiuos procesus dar palengvina, gal todėl pasaulis retsykiais atrodo išties mažas.
Užsieniečių diasporos taip pat padeda skleisti idėjas. Pavyzdžiui, užsienyje mokslus baigę indai grįžę namo mintimis ir verslo planais visada gali pasidalinti su tautiečiais, gyvenančiais ir dirbančiais JAV vakarinėje pakrantėje, o čia – jau ir verslas bei pinigai ne už kalnų.
Migrantai taip pat padeda paskleisti pinigus, jie ne tik siunčia sunkiai uždirbtus banknotus namo, bet ir šalies, kurioje gyvena, verslininkams padeda investuoti savo gimtinėse. Pasak ekomonikos specialistų, tyrusių JAV kompanijas, amerikiečiai mielai įdarbina JAV gyvenančius kinus, kad šie palengvintų jų kelią į Kinijos rinkas, taip yra kur kas paprasčiau, nei patiems kapanotis svetimos kultūros ir verslo tradicijų jūroje.
Regis šie argumentai turėtų palengvinti migrantų gyvenimą turtingose šalyse, bet kol kas procesai vyksta lėtai. Politikai ir dalis visuomenės nemėgsta emigrantų, nes šie neva sunkia pinigus iš šalių socialinių sistemų ir dirbtinai mažina atlyginimų dydžius, sutikdami uždirbti mažiau nei vietos gyventojai.
Šie argumentai grįsti emocijomis, bet ne skaičiais, nes paprastai migrantai prašo, o ir gauna mažiau socialinių išmokų nei vietiniai (ypač tai pastebima Didžiojoje Britanijoje), taip pat nenustatyta, kad pigesne darbo jėga laikomi migrantai smukdytų gerai apmokamų vietos specialistų algas.
Prasčiau apmokami, išsilavinimo neturintys vietos gyventojai, aišku, gali sunerimti, bet studijų, kurios rodytų, kad migrantai apsunkintų tam tikros valstybės gyventojų gyvenimą atimdami iš jų pinigus, – nėra.
Paprastai migrantai – sunkiai dirbantys žmonės, kurie siekia užsidirbti sau ir savo vaikams, todėl natūralu būtų manyti, kad jie padeda, o ne trukdo ekonominiam augimui. Duke universiteto mokslininkų tyrimo duomenimis, JAV visuomenę sudaro aštuntadalis migrantų, bet jie yra įkūrę ketvirtadalį šalies technologinių ir inžinerinių įmonių.
Migrantai taip pat padeda ir šalims, iš kurių yra atvykę. Jie ne tik siunčia pinigų namiškiams, bet dažnai baigę mokslus ar užsidirbę pakankamai pinigų grįžta namo ir sukuria verslą, dirba valstybiniame sektoriuje. Pasak specialistų, gerokai perdėta baimė, kad neturtingesnės šalys kenčia nuo „protų nutekėjimo“, – esą jei prarandama mažiau nei 20 procentų universtitetus baigusiųjų, tragedijos nėra. O tie, kurie baigę mokslus grįžta, gimtinei neša ne tik intelektinę, bet ir finansinę naudą.
Kai kurių pasaulio valstybių noras užsidaryti ir neįsileisti migrantų – pavojingas. Migracijos dėka į senstančias šalis plūsteli jaunas kraujas, migracijos dėka keičiamasi idėjomis, pinigais bei patirtimi. Ir tai gerai abiem pusėms: tiems, kurie atvyksta su lagaminais, bei tiems, kurie juos pasitinka.
Pagal BBC ir The Economist inf. parengė Jūratė Važgauskaitė


























