2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Tomas Marcinkevičius. Praskiesta lietuvybė

2011-11-28
Rubrikose: Visuomenė » Lietuviai užsienyje  LUX/jauniems » Spygliai  LUX/jauniems » Esu  Visuomenė » Atmintis 

Romėnų teisėje esanti sąvoka terra nullius reiškia „žemę, priklausančią niekam“. Nors tokių teritorijų šiais laikais vargu ar daug beliko, dažnai jaučiuosi būtent niekieno žemės piliečiu. Piliečiu ne tiesmuka prasme, kai apie tautinę (o dažnai ir etninę bei vietinę) priklausomybę galima spręsti vien iš plastmasinės kortelės, vadinamos kitur dokumentu. Turiu omeny žmogaus vidaus būklę bendraujant su kitais, taip pat tapatybės klausimą. Nors šis reiškinys yra daugiasluoksnis, turintis daug subtilybių ir išsirutuliojantis į pakankamai komplikuotą minčių srautą, viskas prasideda nuo paprasto klausimo, kurį kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau sau užduoda: kas aš esu?

Esu lietuvis iš Punsko. Nesunku suprasti, kad šie du teiginiai, dvi mano tapatybės dalys viena kitos neneigia. Galbūt Punsko atvejis nėra pats tinkamiausias pasakoti apie nutautėjimą. Vis dėlto tai niekaip nekeičia mano patirčių ir įžvalgų, kurios pakeitė mano požiūrį daugeliu klausimų, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių. Pradėjus studijas Vilniaus universitete, susipažįstant su naujais kolegomis natūraliai pirmieji žodžiai būdavo: „Iš kur esi?“. Kai pasigirsdavo atsakymas: „Iš Punsko, Lenkijos“, tuoj tekdavo aiškinti, jog esu lietuvis, kalbu lietuviškai šeimoje, gatvėje ar parduotuvėje, taip pat trumpai paaiškinti istorinę šio krašto situaciją (dažniausiai pavykdavo apžvelgti apie 400 metų istorijos per pusantros minutės). Šitaip labai greitai įgijau savo kurse „ypatingo“ lietuvio statusą. Tiesa, ir taip labai greitai „išduodavo“ mane mano dzūkų tarmė, kurios net nebandžiau keisti ar tuo labiau slėpti. Ne kartą ir ne du juokais draugai vadindavo mane lenku, kartais – kad paerzintų, kartais – kad primintų, jog esu iš Punsko. Manau, kad tai visiškai normalu ir priimtina, jei esu traktuojamas specifiškai, priklausomai nuo mano kalbos ar išorinių bruožų. Vis dėlto reiškinys yra kur kas gilesnis ir daugiau apimantis negu paprasti pokštai ar namų geografinė padėtis. Lietuvoje man nuolatos primenama, jog nesu tiksliai lietuvis. O gal kad mano kraujas šiek tiek praskiestas. Arba kad turiu Lietuvoje pagyventi dar bent dešimtmetį, kad būčiau priimtas iki galo ir be jokių išlygų.

Nors kalba eina apie jausmą, jai didelę įtaką turi teisinė padėtis. Lietuva suteikia pilietybę beveik rečiausiai visoje ES (šiuo atžvilgiu ją lenkia tik Slovakija), didele dalimi turbūt dėl dvigubos pilietybės problemiškumo. Neretai kyla įspūdis, jog Lietuvoje svarbiau už žmogaus požiūrį, veiklą ar gyvenimo būdą yra jo gimimo vieta, pasas ir pavardės galūnė. Priešingą pavyzdį rodo, tarkime, Prancūzija, kur tiek Martinikos, tiek Polinezijos, tiek Alžyro gyventojai priimami kaip savi, pilnaverčiai prancūzai. Nors Lietuva niekada neturėjo kolonijų, jos diaspora užsienyje visuomet buvo gausi. Judėjimas į užsienį vyko juk ištisus amžius. Visuomenė suvokia šiuolaikinės emigracijos reiškinį, o tuo pačiu ir šiaip ne taip supranta, jog egzistuoja ne viena lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Vis dėlto faktas, jog lietuviai išvykdavo jau nuo seno ir kad ištisos mūsų kartos gyvena Lenkijoje, Brazilijoje ar Australijoje, tarsi dingo iš kolektyvinės atminties. Tai, kas pasaulio lietuviams atrodo akivaizdu, „vietiniams“ dažnai pasirodo visiškai nauja, kartais netgi egzotiška. Iš čia atsiranda keistas sugretinimas, skirstymas į savus ir svetimus (nors iš tikrųjų juk nieks nėra nei priešiškas, nei laiko mane svetimu).

Iš čia ateina taip pat specifiškas priklausomumo suvokimas – atsirandu „niekieno žemėje“ – nesu visiškai svetimas, tačiau dėl savo kategorijos negaliu būti priskiriamas prie „savų“. Taigi atsiduriu pilkojoje zonoje tarp lietuvių ir nelietuvių. Esu tarsi praskiestas – per mažai lietuvis, bet ir nepakankamai svetimšalis.

Galima sakyti, jog tapatumas formuojasi dvejopai: teigiamai ir neigiamai. Teigiamai – reiškia taip, kaip pats save suvokiu, ką pats apie save manau ir kaip aš paveikiu tapatumą savo veiksmais. Neigiamai – kiek aplinka suteikia mano tapatumui reikšmės, ką visi kiti apie mane mano ir kaip tai keičia mano socialinį vaidmenį. Dalyvavę užsienio lietuvių bendruomenės gyvenime dažnai kalba apie „patriotizmą, meilę tėvynei ir lietuviškas tatuiruotes“, nepamiršdami pridurti, kaip opiai šių dalykų trūksta Lietuvoje. Ne kartą ir ne du teko girdėti frazę: „Užsienyje lengviau būti lietuviu nei namie“. Turint omenyje teigiamą ir neigiamą tapatybės formavimą, šiek tiek paaiškėja, kodėl taip yra. Kai aplinka Anglijoje, Italijoje ar Argentinoje mato tave kaip lietuvį, ne visai kaip savą, turi papildomų plytų statyti savo tapatybę. Atsiranda motyvacija prikibti prie šio vaidmens ir laikytis jo stipriai, atsiribojant dalinai nuo vietinių tautinio spaudimo. Tiesa, nekalbu apie visus atvejus, ir toli gražu negaliu apibendrinti šitaip visų užsienio lietuvių situacijos. Vis dėlto turint omeny asmeninę patirtį būtent šiuo keliu veda mane svarstymai apie lietuvybės deficitą bendraujant su draugais ir kolegomis Lietuvoje. Kai esu užsienyje, teigiama ir neigiama tapatybė tarsi viena kitą papildo. Kitaip tariant, ir vidinis balsas, ir aplinka stengias man įdiegti, jog esu lietuvis, išlaikydami tarpusavy pusiausvyrą. Jei kažkuri pusė nusilpsta, tuoj ją papildo kita. Kai atsiduriu Lietuvoje, atsiranda disonansas tarp dviejų tapatybių. Pats save ir toliau laikau pilnaverčiu ir lygiateisiu lietuviu, tačiau aplinka mane priima kiek kitaip. Galbūt dėl to kalbama apie tai, kaip sunku būti lietuviu namie?

Kai Lenkijos gilumoje aš visuomet būsiu lietuvis, o Lietuvoje vis vadins mane lenku, kas belieka? Ar yra išeitis iš šios keistos padėties? Visų pirma – nieko čia blogo. Drįstu teigti netgi priešingai, dėl savo tautinės priklausomybės ir patirčių su skirtingu tapatybės suvokimu esu tik turtingesnis ir lengviau suprantu kitataučių padėtį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog toks neapibrėžtumas sukelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų besiaiškinant savo tapatumą. Vis dėlto nesutinku, anokia čia našta – tai sparnai. Lietuviams, kurie niekados nesusidūrė su išeivio gyvenimu, daugelis durų liks visada uždarytos. Jie taip ir nesupras, ką reiškia nuolatos mąstyti apie savo tautinę priklausomybę. Sunku man išvardinti visus skirtumus, visus tokios padėties ypatumus, mat daugeliu atvejų jie priimami savaime, net nesusimąstant, kad gali būti kitaip. Tautybė ir pilietybė atrodo kaip skirtingi, nedaug susiję dalykai, taip pat gebėjimas kalbėti trimis ar keturiom kalbom atrodo savaime suprantamas. Galima sakyti, kad didžiausia problema kyla dėl tėvynės kaip namų, tėvynės kaip geografinio vieneto. Valstybės, kurios pasą turiu, pavadinti tėvyne negaliu. Jaučiuosi jos pilietis, esu pasiryžęs priimti visas pareigas, susijusias su šia padėtimi, taip pat naudotis su tuo susijusiomis teisėmis, tačiau dvasine prasme ta valstybė nėra tokia artima širdžiai kaip Lietuva. Kita vertus, Lietuvoje man leidžiama suprasti, jog kol neturėsiu pilietybės, tol negalėsiu vadintis iki galo „savu“. Ar yra trečias kelias, neatsigręžiant į kosmopolitizmą, t. y. tautinių saitų nutraukimą? Atsakymas vėlgi labai paprastas, kylantis iš praktikos. Tvirčiausi saitai sieja su gimtuoju kraštu, kur gana komplikuotas tautinio priklausomumo statusas atrodo visiškai natūralus, nekeliantis jokių klausimų ir nereikalaujantis papildomų paaiškinimų. Globalizacijai pasiekus didžiulį pagreitį toks problemos sprendimas atrodo pats paprasčiausias. Globalizacija juk sukuria atoveiksmį, t. y. lokalizaciją. Globalizuoti žmonės turi vis daugiau galimybių keliauti, dirbti ir apsigyventi, kur tik nori, tuo tarpu lokalizuoti asmenys, kad ir kaip norėtų to paties, dėl įvairių priežasčių yra priversti trauktis į vietines bendruomenes. Jie negali naudotis tokia pat judėjimo laisve. Nepaprastai plačios galimybės dirbti ir gyventi užsienyje sukuria sąlygas kurtis mažoms bendruomenėms, kurios nėra paremtos tautiniu pagrindu, taip pat plečia takoskyrą tarp pilietybės ir tautybės. Klesti tiek vietinės bendruomenės, tiek „globalus kaimas“, o valstybė ima atsilikti šiose lenktynėse.

Žmonių, atsiduriančių tokioje padėtyje kaip aš, vis daugėja. Manau, kad būtina keisti visuomenės požiūrį į tautybę. Laikai, kai galima buvo drąsiai tapatinti tautybę su pilietybe, praėjo. Pats metas permąstyti mūsų santykį su valstybe, kurioje gyvenam ir dirbam, ir su valstybe, kurios pasą turime. Antraip belieka tenkintis niekieno žemės svetingumu, su visais teigiamais ir neigiamais aspektais.

Pilnas straipsnio pavadinimas: „Praskiesta lietuvybė – per mažai lietuviškiems ir nepakankamai svetimiems“

 „Aušra“, 2011/22

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (32)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sveikas, gyvenime knyga

Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Kęstučio Dvarecko knyga „Sveikas, gyvenime“ – tai dar 2012 m. išleistos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ tęsinys.

Meksika, 2014

Masinės 43 pedagogikos studentų žudynės Pietų Meksikoje sukrėtė pasaulį ir sulaukė tarptautinio pasmerkimo. Vienas ryškiausių Meksikos literatūros balsų Elena Poniatowska dalinasi įžvalgomis apie savo šalį, šiuo metu skendinčią prievartoje ir korupcijoje.

intelektas

Polemiką dėl emocinio intelekto (EI) svarbos galima pavadinti „Grantas prieš Golemaną“. Du įtakingi pasaulio švietimo bendruomenės teorinės minties galiūnai surėmė pečius.

santuoka

Ką galime laikyti neištikimybe dabartinėje liberalioje visuomenėje? Devintajame Dievo įsakyme kalbama apie geismą – „negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“. 

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: kavos ar vyno?

Konferencija parodė, kad jei svarbu dalyvaujamoji demokratija, tai prie jos plėtojimo gali prisidėti tiek aukščiausio rango politikai – ambasadoriai tiek seimo nariai, bet įgyvendinimas negalimas nedalyvaujant savivaldybininkams ir aktyviems piliečiams.

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar