2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Tomas Marcinkevičius. Praskiesta lietuvybė

2011-11-28
Rubrikose: Visuomenė » Lietuviai užsienyje  LUX/jauniems » Spygliai  LUX/jauniems » Esu  Visuomenė » Atmintis 

Romėnų teisėje esanti sąvoka terra nullius reiškia „žemę, priklausančią niekam“. Nors tokių teritorijų šiais laikais vargu ar daug beliko, dažnai jaučiuosi būtent niekieno žemės piliečiu. Piliečiu ne tiesmuka prasme, kai apie tautinę (o dažnai ir etninę bei vietinę) priklausomybę galima spręsti vien iš plastmasinės kortelės, vadinamos kitur dokumentu. Turiu omeny žmogaus vidaus būklę bendraujant su kitais, taip pat tapatybės klausimą. Nors šis reiškinys yra daugiasluoksnis, turintis daug subtilybių ir išsirutuliojantis į pakankamai komplikuotą minčių srautą, viskas prasideda nuo paprasto klausimo, kurį kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau sau užduoda: kas aš esu?

Esu lietuvis iš Punsko. Nesunku suprasti, kad šie du teiginiai, dvi mano tapatybės dalys viena kitos neneigia. Galbūt Punsko atvejis nėra pats tinkamiausias pasakoti apie nutautėjimą. Vis dėlto tai niekaip nekeičia mano patirčių ir įžvalgų, kurios pakeitė mano požiūrį daugeliu klausimų, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių. Pradėjus studijas Vilniaus universitete, susipažįstant su naujais kolegomis natūraliai pirmieji žodžiai būdavo: „Iš kur esi?“. Kai pasigirsdavo atsakymas: „Iš Punsko, Lenkijos“, tuoj tekdavo aiškinti, jog esu lietuvis, kalbu lietuviškai šeimoje, gatvėje ar parduotuvėje, taip pat trumpai paaiškinti istorinę šio krašto situaciją (dažniausiai pavykdavo apžvelgti apie 400 metų istorijos per pusantros minutės). Šitaip labai greitai įgijau savo kurse „ypatingo“ lietuvio statusą. Tiesa, ir taip labai greitai „išduodavo“ mane mano dzūkų tarmė, kurios net nebandžiau keisti ar tuo labiau slėpti. Ne kartą ir ne du juokais draugai vadindavo mane lenku, kartais – kad paerzintų, kartais – kad primintų, jog esu iš Punsko. Manau, kad tai visiškai normalu ir priimtina, jei esu traktuojamas specifiškai, priklausomai nuo mano kalbos ar išorinių bruožų. Vis dėlto reiškinys yra kur kas gilesnis ir daugiau apimantis negu paprasti pokštai ar namų geografinė padėtis. Lietuvoje man nuolatos primenama, jog nesu tiksliai lietuvis. O gal kad mano kraujas šiek tiek praskiestas. Arba kad turiu Lietuvoje pagyventi dar bent dešimtmetį, kad būčiau priimtas iki galo ir be jokių išlygų.

Nors kalba eina apie jausmą, jai didelę įtaką turi teisinė padėtis. Lietuva suteikia pilietybę beveik rečiausiai visoje ES (šiuo atžvilgiu ją lenkia tik Slovakija), didele dalimi turbūt dėl dvigubos pilietybės problemiškumo. Neretai kyla įspūdis, jog Lietuvoje svarbiau už žmogaus požiūrį, veiklą ar gyvenimo būdą yra jo gimimo vieta, pasas ir pavardės galūnė. Priešingą pavyzdį rodo, tarkime, Prancūzija, kur tiek Martinikos, tiek Polinezijos, tiek Alžyro gyventojai priimami kaip savi, pilnaverčiai prancūzai. Nors Lietuva niekada neturėjo kolonijų, jos diaspora užsienyje visuomet buvo gausi. Judėjimas į užsienį vyko juk ištisus amžius. Visuomenė suvokia šiuolaikinės emigracijos reiškinį, o tuo pačiu ir šiaip ne taip supranta, jog egzistuoja ne viena lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Vis dėlto faktas, jog lietuviai išvykdavo jau nuo seno ir kad ištisos mūsų kartos gyvena Lenkijoje, Brazilijoje ar Australijoje, tarsi dingo iš kolektyvinės atminties. Tai, kas pasaulio lietuviams atrodo akivaizdu, „vietiniams“ dažnai pasirodo visiškai nauja, kartais netgi egzotiška. Iš čia atsiranda keistas sugretinimas, skirstymas į savus ir svetimus (nors iš tikrųjų juk nieks nėra nei priešiškas, nei laiko mane svetimu).

Iš čia ateina taip pat specifiškas priklausomumo suvokimas – atsirandu „niekieno žemėje“ – nesu visiškai svetimas, tačiau dėl savo kategorijos negaliu būti priskiriamas prie „savų“. Taigi atsiduriu pilkojoje zonoje tarp lietuvių ir nelietuvių. Esu tarsi praskiestas – per mažai lietuvis, bet ir nepakankamai svetimšalis.

Galima sakyti, jog tapatumas formuojasi dvejopai: teigiamai ir neigiamai. Teigiamai – reiškia taip, kaip pats save suvokiu, ką pats apie save manau ir kaip aš paveikiu tapatumą savo veiksmais. Neigiamai – kiek aplinka suteikia mano tapatumui reikšmės, ką visi kiti apie mane mano ir kaip tai keičia mano socialinį vaidmenį. Dalyvavę užsienio lietuvių bendruomenės gyvenime dažnai kalba apie „patriotizmą, meilę tėvynei ir lietuviškas tatuiruotes“, nepamiršdami pridurti, kaip opiai šių dalykų trūksta Lietuvoje. Ne kartą ir ne du teko girdėti frazę: „Užsienyje lengviau būti lietuviu nei namie“. Turint omenyje teigiamą ir neigiamą tapatybės formavimą, šiek tiek paaiškėja, kodėl taip yra. Kai aplinka Anglijoje, Italijoje ar Argentinoje mato tave kaip lietuvį, ne visai kaip savą, turi papildomų plytų statyti savo tapatybę. Atsiranda motyvacija prikibti prie šio vaidmens ir laikytis jo stipriai, atsiribojant dalinai nuo vietinių tautinio spaudimo. Tiesa, nekalbu apie visus atvejus, ir toli gražu negaliu apibendrinti šitaip visų užsienio lietuvių situacijos. Vis dėlto turint omeny asmeninę patirtį būtent šiuo keliu veda mane svarstymai apie lietuvybės deficitą bendraujant su draugais ir kolegomis Lietuvoje. Kai esu užsienyje, teigiama ir neigiama tapatybė tarsi viena kitą papildo. Kitaip tariant, ir vidinis balsas, ir aplinka stengias man įdiegti, jog esu lietuvis, išlaikydami tarpusavy pusiausvyrą. Jei kažkuri pusė nusilpsta, tuoj ją papildo kita. Kai atsiduriu Lietuvoje, atsiranda disonansas tarp dviejų tapatybių. Pats save ir toliau laikau pilnaverčiu ir lygiateisiu lietuviu, tačiau aplinka mane priima kiek kitaip. Galbūt dėl to kalbama apie tai, kaip sunku būti lietuviu namie?

Kai Lenkijos gilumoje aš visuomet būsiu lietuvis, o Lietuvoje vis vadins mane lenku, kas belieka? Ar yra išeitis iš šios keistos padėties? Visų pirma – nieko čia blogo. Drįstu teigti netgi priešingai, dėl savo tautinės priklausomybės ir patirčių su skirtingu tapatybės suvokimu esu tik turtingesnis ir lengviau suprantu kitataučių padėtį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog toks neapibrėžtumas sukelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų besiaiškinant savo tapatumą. Vis dėlto nesutinku, anokia čia našta – tai sparnai. Lietuviams, kurie niekados nesusidūrė su išeivio gyvenimu, daugelis durų liks visada uždarytos. Jie taip ir nesupras, ką reiškia nuolatos mąstyti apie savo tautinę priklausomybę. Sunku man išvardinti visus skirtumus, visus tokios padėties ypatumus, mat daugeliu atvejų jie priimami savaime, net nesusimąstant, kad gali būti kitaip. Tautybė ir pilietybė atrodo kaip skirtingi, nedaug susiję dalykai, taip pat gebėjimas kalbėti trimis ar keturiom kalbom atrodo savaime suprantamas. Galima sakyti, kad didžiausia problema kyla dėl tėvynės kaip namų, tėvynės kaip geografinio vieneto. Valstybės, kurios pasą turiu, pavadinti tėvyne negaliu. Jaučiuosi jos pilietis, esu pasiryžęs priimti visas pareigas, susijusias su šia padėtimi, taip pat naudotis su tuo susijusiomis teisėmis, tačiau dvasine prasme ta valstybė nėra tokia artima širdžiai kaip Lietuva. Kita vertus, Lietuvoje man leidžiama suprasti, jog kol neturėsiu pilietybės, tol negalėsiu vadintis iki galo „savu“. Ar yra trečias kelias, neatsigręžiant į kosmopolitizmą, t. y. tautinių saitų nutraukimą? Atsakymas vėlgi labai paprastas, kylantis iš praktikos. Tvirčiausi saitai sieja su gimtuoju kraštu, kur gana komplikuotas tautinio priklausomumo statusas atrodo visiškai natūralus, nekeliantis jokių klausimų ir nereikalaujantis papildomų paaiškinimų. Globalizacijai pasiekus didžiulį pagreitį toks problemos sprendimas atrodo pats paprasčiausias. Globalizacija juk sukuria atoveiksmį, t. y. lokalizaciją. Globalizuoti žmonės turi vis daugiau galimybių keliauti, dirbti ir apsigyventi, kur tik nori, tuo tarpu lokalizuoti asmenys, kad ir kaip norėtų to paties, dėl įvairių priežasčių yra priversti trauktis į vietines bendruomenes. Jie negali naudotis tokia pat judėjimo laisve. Nepaprastai plačios galimybės dirbti ir gyventi užsienyje sukuria sąlygas kurtis mažoms bendruomenėms, kurios nėra paremtos tautiniu pagrindu, taip pat plečia takoskyrą tarp pilietybės ir tautybės. Klesti tiek vietinės bendruomenės, tiek „globalus kaimas“, o valstybė ima atsilikti šiose lenktynėse.

Žmonių, atsiduriančių tokioje padėtyje kaip aš, vis daugėja. Manau, kad būtina keisti visuomenės požiūrį į tautybę. Laikai, kai galima buvo drąsiai tapatinti tautybę su pilietybe, praėjo. Pats metas permąstyti mūsų santykį su valstybe, kurioje gyvenam ir dirbam, ir su valstybe, kurios pasą turime. Antraip belieka tenkintis niekieno žemės svetingumu, su visais teigiamais ir neigiamais aspektais.

Pilnas straipsnio pavadinimas: „Praskiesta lietuvybė – per mažai lietuviškiems ir nepakankamai svetimiems“

 „Aušra“, 2011/22

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 > »
matematikas-emigrantas 2011-12-08 19:57

@Raffler: tad gal isduotumet Jusu "straipsnio esmes supratima"?

Raffler 2011-12-07 22:31

"Homo Sovietikus" komentatoriu paistalai. Komentarai toli nuo straipsnio esmes supratimo.

matematikas-emigrantas 2011-12-06 20:19

@Klaustukas: "Tikiuosi, kad sugebejau isaiskinti, kodel as gerbiu zmones, kurie didziuojasi(ne niekina) savo kalba, kultura, gimtine." Man Jusu intencija buvo aiski nuo pradziu. Ir as su ja visai sutinku. As irgi gerbiu zmones, gerbiancius savo kalba, kultura. Bet zodi "didziuotis" galima interpretuoti kaip "gerbti, sieloje didziuotis" bet ir kaip "puikuotis". As ji interpretuoju kaip "puikuotis". As stai gerbiu mano tevus, mano miestelio zmones, gerbiu zemaicius uz ju "bukagalviskuma", gerbiu lietuvius uz ju atsparuma. Dziaugiuosi galedamas kalbeti sita viena is seniausiu kalbu. Sieloje didziuojuosi (o ir vokieciams visada primenu) garbia Lietuvos kaip valstybes istorija. Nuo Baltjos iki Juodosios. Ir tai su viena pazangiausiu "konstituciju" tais laikais. Apie tai, kad mes juos (kryziuocius) sustabdem, kaip ir mongolu antpludi i Europa. As DZIAUGIUOSI budamas tos tautos dalimi. Bet ne didziuojuosi.

Mes cia zinoma jau kiek nuvaziavom i dausas. (Mano kalte, manau jau likom tik mudu.) Viskas prasidejo nuo klausimo: ar tik Lietuvoje gime, auge lietuviai yra "tikri" lietuviai? Ar kitur esanciu lietuviu nelaikymas lietuviais nera panasu i lenko, vokiecio nelaikyma lietuviu? Nacionalizmas prasideda tada, kai atsiranda "pirmarusiai", "antrarusiai" ir tt. tautieciai. Stai autorius kazkodel "antrarusis lietuvis". Kodel? Ir manau nereiketu sito suvesti i tiesiog "draugiska pravardziavima". Butu per paprasta. Saknys giliau: mes SKIRSTOM saviskius, mes matom SKIRTUMA. O to neturetu buti.

? 2011-12-06 18:56

Matematikui- emigrantui. Lietuvis gimes ne Lietuvoje, ar gyvenantis svetur YRA TAS PATS "SAVAS" LIETUVIS man ir daugumai Lietuvos zmoniu. Jeigu as sekanti karta pavadinsiu jus vokieciu, tai ne todel, kad jus maziau lietuvis ar blogesnes probos, bet tai bus draugiska pravarde. Manau, kad taip atsitiko ir straipsnio autoriui. Vyriausybes nutarima "nurasineti" isvykusius Lietuvos piliecius ir kurima lengvinanciu imigraciniu istatymu svetimiesiems, niekada nepavadinciau nacionalistiniu (agresyviai tautiniu). As speliosiu, kad tokius nutarimus diktuoja PAVYDAS, KERSTAS, NEAPYKANTA isvukusiems.

````````````````````````````````` Suprantu, kad butu kvaila didziuotis islosus loterija (juk net bilieto nereikejo pirkti aptariamu atveju), bet..... kodel negalima didziuotis savo poelgiais ir kitu laimetoju poelgiais, pasiekimais. Ar nesmagu, jeigu mes loterijos laimikio nepragersime, neismetysime, o pasidalinsime su kitais, paliksime savo vaikams. Kodel mes negalime didziuotis, kad musu laimikis nera prastesnis uz kitu loseju? Mano problema yra tame, kad jeigu koks nors kitos salies pilietis pasako, kad jis didziuojasi, budamas tuos salies atstovu, bendrapilieciai pritaria, ploja. Mes gi savaji uz ta pati minti, smerkiame ir apkaltiname, kad jis issake neapykanta kitiems. Arba, jeigu sutiktas airis ar latvis, pasakytu, kad jis didziuojasi budami savo tautu atstovai, man i galva neateitu, kad jie ka tik issake neapykanta man. Atvirksciai, as galvociau, jeigu jie gerbia ir didziuojasi savo kalba, kultura, tai jie supras ir ivertins mano pastangas islikti lietuviu. Ir tas zmogus, kuris niekina savo tautybe, niekada nepritars ir nesupras mano dziaugsmo, kuri as patiriu, budamas lietuviu. Tikiuosi, kad sugebejau isaiskinti, kodel as gerbiu zmones, kurie didziuojasi(ne niekina) savo kalba, kultura, gimtine.

matematikas-emigrantas 2011-12-04 20:21

Klaustukui: dalykas tas, kad nuo nuo normalaus tautiskumo iki agresyvaus toks trumpas (ir trapus) kelias. Kalbedami apie tautybe, tautine priklausmybe ir pan. mes ciuozinejam ant plono ledo. Ant labai plono ledo ... As astrinau termina "nacionalizmas" (=agresyvus tautiskumas) kaip tik straipsnio autoriaus prasme. Kuo lietuvis gimes, gyvenes Punske ne "tikras" lietuvis? Tik del to, kad jo pasas lenkiskas? Pilietybes ir LT pilieciams atemimas sitame kontekste rodo tendencija. Nebeaisku, kas gi is viso yra ta lietuviu tauta? Visi turim ta pacia kalba, gerbiame savo istorija, tradicijas. Tad kur skirtumas? Kad vienas priregistruotas Vilniuje, o kitas Punske? Ar popieriuje skirtumas, ar yra koks gilesnis skitumas? O gal, kad (kaip svaicioja "tikras lietuvis") vieni tevyne kelia o kiti tik parazitai?

Del "dziaugimosi" ir "didziavimosi". Zinoma reikia didziuotis tuom, ka pats zmogus pasiekia: daugiau prisispaudimu, puikus vaikai ir tt. Bet kai pradedama didziuotis islosus loterijoje, cia jau kas kita. O kas jei ne Dievo loterija yra musu odos spalva, musu seneliu kultura, musu kalba? "Islosus" toki turta galima (ir reikia dziaugtis). Bet gal nederetu labai jau didziuotis.

? 2011-12-04 03:24

Idai, idomiai parasete ir su dauguma minciu suprantu. Suprantu, kad jusu gyvenamojoje visuomeneje zodis nacionalistas labai jau asocijuojasi su zodziu nacis. Ir visi zinome ka naciai ir ju ideologija pridare su zmonija. Bet nereiketu uzmirsti, kad komunistai laikesi internacionalines ideologijos, bet tai nesutrukde jiems iszudyti milijonu. Ida, Jusu mintis:"...kai žmogus sakosi, kad jis didžiuojasi esąs lietuvis, aš tame girdžiu savęs kėlimo aukščiau už kitus gaidą. Juk didžiuojamasi tuo, ką turi geriau už kitus. O jei turi ką nors tokio, ką turi kiekvienas žmogus, ir nelaikai, kad tavo tas daiktas yra vis tiek geresnis nei kito, tai tuo ne didžiuojiesi (ne puikuojiesi prieš kitus), o paprasčiausia džiaugiesi - aš irgi tai turiu! Ir tai, ką turiu, mane labai tenkina, džiugina, bet aš žinau, kad tai nėra nei geriau, nei blogiau už kitų žmonių tautybes." leidzia padaryti isvada, kad DIDZIUOTIS esant lietuviu negalima, bet DZIAUGTIS galima. Bet ar ne kiekvienas zmogus ideda savo turini i kiekviena zodi. Mano didziavimasis niekaip nesusijes su pavydu ar su panieka/zeminimu kito. Didziuojuosi, kad siandien padariau daugiau atsispaudimu, negu vakar. Didziujuosi, kad vaikai moka lietuviskai. Didziuojuosi, kai jie ideje daug darbo gauna gera pazymi (nors jis ir nera pats geriausias). As didziuojuosi gerai atliktu darbu, as didziuojuosi savo seima, savo gimine, savo gimtine. Ir jokiu budu jokios tautybes neniekinu ir nezeminu. Man didziuotis tuo ka turi, kam priklausai, kokia kalba kalbi, tai ...... buti ramiam, savimi pasitikinciu --- nesijausti nepilnaverciu tautiniu poziuriu. Kai lietuvis apsivagia ar ka nors nuzudo, man tada buti lietuviu (prisipazinti, kad mes turime bendra istorija, kalba, kultura....) yra geda. Ir jeigu as tuo metu gedinuosi buti lietuviu, tai nereiskia, kad kitos tautybes zmones aukstinu. Tai as taip suprantu tautini pasididziavima. Jeigu baisiai norime itarti, kad pasnekovas niekina kitus, tai.... neisgelbes ir naudojamas zodis "dziaugiuosi", kad esu lietuvis. Tai isgirdes kaltintojas sakys..... jus negalite dziaugtis savo tautybe, prigimtinimi, nes jusu dziaugsmas gali nuliudinti kitos tautybes zmogu.... jus negalite svesti ir net mineti tautiniu - istoriniu svenciu, nes tai diskriminuoja kitataucius.... jus negalite mineti savo tautybes isviso, nes..... tautybes kuria nesutarimus tarp zmoniu. Man yra baisu, jeigu kiekviena lietuvi, kuris pasakys, kad myli savo gimtine, ir diziuojasi budamas lietuviu, lengva ranka priskirsime kazkokiem niekadejams nacionalistams --- kitu tautybiu niekintojais.

? 2011-12-03 23:56

Matematikui. Kiekvienas is musu kalbame is savo boksteliu. As ataskaitos tasku laikau sio straipsnio autoriaus pasakojima, kad jo draugai draugiskai pavadina ji "lenku". As atsimenu, dar tarybiniais metais mokinosi universitete lietuvis is Amerikos, kuri visi vadindavo "amerikonu". As nezinojau jo nei vardo, nei pavardes, bet zinojau, kad jis "amerikonas". Jis ta pravarde turejo ne todel, kad aplinkiniai ji laike "netikru" lietuviu, o tik todel, kad jis nuo visu skyresi tuo pozymiu (atvykes is svetur, akcentas kalboje, kitokios elgesio manieros). Taigi, as jokiu budu nesutinku, kad tokie pravardziu sukurejai yra kazkokie nacionalistai. Jeigu yra tokiu, kurie tikrai galvoja, kad Punske gimes, ar i Vokietija isvykes lietuvis nebera "tinkamas" lietuvis, tai... neprotingai ir nelogiskai galvoja. As manau, kad panasiai galvojanciu tarp sviesiu matematikos studentu tikrai nera. Tikiu, kad yra tokiu Lietuvoje, kurie kursto kitu tautu zmonems neapykanta, bet mes ju cia neaptarinejame.

matematikas-emigrantas 2011-12-03 17:57

Gerb. Ida: tiesiog PUIKI analize!

Arsus nacionalizmas kyla kaip tik tada, kai tauta jauciasi "slopinama, išjuokiama, niekinama". Musu laime (gal?), kad nesam tiek daug kaip vokieciu. Kitaip sitas slopinimas butu senai issiliejes i karus su kaimynais. Vokieciu tauta susiformavo kaip tokia tik pries mazdaug 150 metu. Preis tai buvo tik kazkoks "Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation", po to kazkoks "Deutscher Bund" (nieko neipareigojantis apie 40 kunigaikstysciu darinys). Bet nebuvo vokieciu kaip tautos. Vokieciai buvo priversti buti tiesiog buferiu tarp dideliu valstybiu. (Analogija su Lietuva?) Ir stai jie pagaliau sugebejo ikurti valstybe. Bet kitos senos, arogantines Europos tautos ir toliau su sita tauta nesiskaite. Ir visi zinom, kur tai nuvede, net du kartus per trumpa laika. Ir dar neaisku ar tai nesikartos. Pas juos nacionalinis klausimas daugiau tabu. Slopinimas is vidaus. Bet nepaisant viso sito yra didziulis skirtumas tarp lietuviu ir vokieciu: antri bent jau stovi viens uz kita, nesipjauna taip kaip lietuviai, neatimineja saviems pilietybes, pripazysta "kraujo rysi" ir pan. Tiksliau - jie zinoma ir pjaunasi ir bylinejasi su kaimynais ir pan. Bet tai normalus buitiniai pjovimaisi: kai svarstomi tauta, valstybe lieciantys dalyka - vyrauja konstruktyvumas, ne nuogos emocijos. Jie diskutuoja. Kad ir kartais labai astriai, bet diskutuoja. Gana pragmatiskai diskutuoja.

Ida 2011-12-02 23:10

JOkiu būdu negalima painioti sąvokų "tautiškumas" ir "nacionalizmas".

Tautiškumas - tai priklausymas kuriai tautai, buvimas kurios tautos nariu. Ir viskas - jokios ideologijos, jokios politikos ar tuo labaiu didžiavimosi, kad esi tos tautos nariu, tos tautos šlovinimo šio žodžio reikšmėje nėra. Beje S. Daukantas skyrė pilietybės bei tautiškumo sąvokas (tam aš visiškai pritariu). O Vydūnas - didis lietuvių tautos DVASIOS kėlėjas, žmogaus orumo puoselėtojas, humanistas, tautiškumą suprato kaip būdą siekti aukštesnės žmogiškumo pakopos - tapti žmonijos žmogumi. Aš tai suprantu kaip užguito, pažeminto, niekinamo lietuvio (turiu omenyje Vydūno laikus) orumo žadinimą, kaip norą jam pasakyti, kad negali būti gėda, nėra blogiau, kad esi lietuvis, o ne vokietis ar lenkas, ne rusas. Kiekvienas žmogus turi savo tautybę ir kiekviena tautybė yra garbinga.

O štai nacionalizmas jau visai kas kita - tai IDEOLOGIJA ir POLITIKA, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu. Tai matau šiandien Lietuvoje ir man dėl to yra baisu.

Sovietmečiu okupanto buvome vadinami nacionalistais dėl mūsų TAUTIŠKUMO -meilės savo kalbai, savo istorijai bei tradicijoms. Tuo žodžiu, ta neteisnga sąvoka buvo stengiamasi kuo labiau paniekinti mūsų patriotinius, tautinius jausmus. Tada supratome, kad mums tyčia taiko tą baisų žodį. Bet tada, okupacijoje, sau sakdavau: " taip, galite mane vadinti nacionaliste, bet aš taigi žinau, kad esu ne nacionalistė, o tik savo tautos, savo krašto patriotė ir savo Tėvyne laikau Lietuvą, o ne Tarybų Sąjungą. Man yra svarbu, kad aš esu lietuvė ir visa, kas lietuviška, man irgi yra svabu".

Bet dabar, kai Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kai lietuviai yra šitos šalies dauguma, kai valstybinė kalba yra lietuvių kalba, save laikyti nacionalistu, manau yra nusikalstama. Apie tai esu anksčiau rašiusi ir bernardinų tinklapio komentaruose, ir ypač aštriai diskutavau alkas.lt,. Ten dėl savo tokios nuomonės buvau malama su žemėmis, o man nuo kai kurių (daugumos) ten rašomų straipsnių plaukai šiaušėsi ir kūnas ėjo pagaugais - kiek daug mes, lietuviai, turime nacionalizmo, t.y. kitų tautų niekinimo. Taip, būtent niekinimo, nes kai žmogus sakosi, kad jis didžiuojasi esąs lietuvis, aš tame girdžiu savęs kėlimo aukščiau už kitus gaidą. Juk didžiuojamasi tuo, ką turi geriau už kitus. O jei turi ką nors tokio, ką turi kiekvienas žmogus, ir nelaikai, kad tavo tas daiktas yra vis tiek geresnis nei kito, tai tuo ne didžiuojiesi (ne puikuojiesi prieš kitus), o paprasčiausia džiaugiesi - aš irgi tai turiu! Ir tai, ką turiu, mane labai tenkina, džiugina, bet aš žinau, kad tai nėra nei geriau, nei blogiau už kitų žmonių tautybes.

Daug galvoju, kodėl taip yra. Ir manau, kad tokie esame dėl mūsų menkaveriškumo jausmo. Mes jaučiamės prasteni už kitas tautas. Patys tokiais jaučiamės, nešiojame savyje tą nevisavertiškumo kompleksą, ir todėl taip jautriai reaguojame, kai kas nors nežino, kas tas lietuvis, kai kas nors mus lygina su kitomis tautomis, tarsi mes būtume tų kitų tautų dalis, kai kas nors pasako "kas jau ten ta jūsų per lietuvių kalba - kažkoks dialektas, juk jūs visi kalbate rusiškai" ir t.t. ir pan. Iš to atsiranda pyktis, savęs kėlimas, noras įrodyti, kad ir lietuvis yra ne prastesnis žmogus už lenką, vokietę, rusą, žydą ir t.t. Mūsų lietuviškumas juk šimtmečius buvo slopinamas, išjuokiamas, niekinamas. Ir gintis nuo to, bent jau savo viduje jaustis oriais žmonėmis mums jau yra įaugę į kraują.

Gal dėl to tautinio orumo stokos, savęs, kaip lietuvio, menkinimo kai kas nelaiko jau nei lietuviškumo, nei lietuvių kalbos vertybe. Ne vienas gal visai rimtai niršta ar gailisi, kad negimė kokiu anglu ar vokiečiu. O kita dalis iš paskutiniųjų kelia lietuviškumą, tautiškumą iki ideologijos, iki politikos, verčia jį nacionalizmu. Žodžiu, praranda saiką, perlenkia lazdą, kiekviename mato priešą, norintį jame užmušti lietuvį.

Manau, kad tai vis mūsų ilgų okupacijų padariniai, ligos, kurią išgydyti reikia išminties, proto, laiko bei kantrybės, padariniai.

Bet yra ir protingai nusiteikusių žmonių, kurie supranta, kad geriau žinoti, kam tu priklausiai, kas tu esi ir tai vertinti kaip dovaną, kaip vertybę, kurią gavai ne už kokius nors nuopelnus, o gavai, nes gimei - tai priedas prie didžiausios dovanos - Gyvenmo. Tokią dovaną - tautybę - gavome visi, tik gal ne visiems ji buvo taip aiškiai perteikta, išugdytas požiūris į ją kaip į natūraliai gautą (ne už nuopelnus) vertybę, kuria reikia džiaugtis, ją vertinti, puoselėti, bet nesididžiuoti, nešlovinti jos. Tavo tautybė nėra geresnė už ktas tautybes. Kaip nėra ji ir blogesnė už ktas.

Kad mūsų didieji "tautininkai", kurie mielai save vadina ncionalistais, niekuo nesisikiria nuo nacių, įrodo ir tai, apie ką rašo ponas matematikas-emigrantas: jie siekia griežtai išrūšiuoti žmones į savus ir svetimus (priešus). Pavojinga, kad jaunimas,kuriuos prisivilioja tokie nacionalistai, nesuvokia, kad jei šiandien ir esi laikomas jų savu, tai rytoj ir tu gali būti tokiu jau nelaikomas, tapti jų priešu, nes nežinai, kada ir kokius kriterijus jie iškels tiems, kurie gali priklausyti išrinktiesiems saviesiems. Nacionalistai ne kiekvienam lietuviui suteikia teisę vadintis lietuviu, nes jie manosi geriau žiną, kas yra kas. Taigi priešais tampa ne tik ne lietuviai, jais gali tapti bet kas. O jei tokie įsagalėtų valdžioje... Deja, bloga socialinė politika, ekonominė bei moralinių vertybių krizė, žmonių neviltis, abejingumas yra puiki dirva tokiai ideologijai rastis, bujoti, įsigalėti. Išmintingi, dori bei sąžiningi Lietuvos žmonės turi būti labai budrūs.

matematikas-emigrantas 2011-12-02 20:41

@?: As kazkaip NElinkes ta "nenora savus pripazinti savais" vadinti "idiotiskumu" Tai saknyse reiskia "kvailuma". Manau tai ne kvailumas - lietuviai (bent man pazystamas jaunimas, kuriems vadovauju) yra vienos is sviesiausiu galvu! Sviesesnes uz indus, amerikonus ar zydus! Bent jau matematikoje. Va todel ir turiu problema: kodel net sviesios galvos linksta i saviskiu ignoravima?

Del termino "nacionalizmas". Sakote zodynas raso: tai "ideologija ir politika, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu". Toliau sakote: "Jokios uzuominos apie kitu tautybiu menkinima." Bet ka tada reiskia "tautos didybės, galybės kėlimas, tėvynės ir pačios tautos šlovinimas"? Butent KELIMAS, SLOVINIMAS? Ne GERBIMAS, PRISIRISIMAS prie savo tautos, saves TAPATINIMS su ja? Kelimas reiskia kazkas lieka zemiau. Slovinimas reiskia kazkas ignoruojamas. Tad pasakykit koks skirtumas tarp to ir tarp vokisko "Deutschland, Deutschland ueber Alles"? Ar mes Hitlerio laiku vokieciu nacionalizma irgi vadintume tik paprastu "didziavimusi savo tauta"?

Man is vis krenta i akis, kai pradedama kazka "garbinti", kazka "aukstinti". O uztektu tik myleti, gerbti, buti susietam, save identifikuoti su tauta, su proteviais ...

P.S. Mes kiek nukrypom nuo pagrindines straipsnio minties. Bet pamastyti apie tai, ka gi reiskia "buti lietuviu", kas is viso ta "lietuviu tauta" visgi verta. Ar lietuviu tauta tai tik 64% is 4,2 mln lietuviu gyvenanciu Lietuvoje (maziau nei 2,7 mln), ar tai IR like 36% lietuviais gimusiu ir augusiu?

« < 1 - 2 - 3 - 4 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (32)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sveikas, gyvenime knyga

Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Kęstučio Dvarecko knyga „Sveikas, gyvenime“ – tai dar 2012 m. išleistos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ tęsinys.

vaikų Vilnius

Kad ir šaltoka, kad ir visai rudens pabaigoj, bet pasižvalgykim – ką nuveikti tikrai yra.

dsiciplina

Bausmės pagrindas – įsitikinimas, kad vaikai privalo patirti skausmą, jog išaugtų atsakingi, kad jiems reikia padaryti tam tikros žalos, jei norime nors kažko išmokyti. Tačiau tiesa ta, kad bausmė visada suveikia priešingai, nei kad siekėme.

Filmo „Stiprusis angelas“ kadras

Vilniuje vyko XIV Lenkų kino savaitė. Jos metu buvo rodomas ir režisieriaus Wojcecho Smarzowskio filmas „Stiprusis angelas“ pagal rašytojo Jerzy Pilcho romaną. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas Barbaros Hollender pokalbis su režisieiumi. 

Tora

„Mūsų muziejus nėra dar viena įstaiga, skirta kalbėti apie Holokaustą. Esame daugiau nei aukos. Mūsų muziejus kalba apie gyvenimą“, – „The New York Times“ teigė koncentracijos stovyklą išgyvenęs Sigmundas A. Rolatas. 

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar