„Bažnyčios šventoriaus kapinaitėse matyti medinių senųjų dzūkiškų kryžių“, – perskaičiau po Žolinių atlaidų skelbtame straipsnyje apie Pivašiūnus www.lrytas.lt.

Kadangi per Pivašiūnų kapines einu kelis kart per savaitę ir nepastebiu nieko ypatingo, tai šis sakinys suintrigavo. Tiesa, kapinės senos, ir senų kryžių, tiek medinių, tiek metalinių ir akmeninių yra. Yra ir atnaujintų ar naujų senuoju stiliumi vietinio skulptoriaus A. Judicko pagamintų. Ir dar vienas didelis prie bažnyčios varpinės – kultūros paveldui priklausantis. Nežinau, apie ką rašė straipsnio autorė, bet tai paskatino susidomėti kapinių mažąja architektūra.

Tuo labiau kad rugsėjo pabaigoje kartu su vokiečių moterų grupe lankėmės Kryžių kalne, Orvidų sodyboje, Mosėdyje. Vokietės iš Emslando atvyko kelioms dienoms į Lietuvą, nes planuoja savo krašte projektą iš akmenų. Neįprasta, kad labai išradingos ir nuolat mus mokinančios vokietės, vadovaujamos Ursulos Feldmann, atvažiavo į Lietuvą pasisemti žinių.

Kryžių kalnas – išskirtinė mūsų tautos maldos vieta, traukianti tiek savą, tiek svečią (vokietės čia lankėsi jau ne kartą), vis dėlto senųjų kryžių, koplytstulpių, kokius galima rasti ir interneto vaizduose, nėra daug, palyginus su daugybe mažų, komercinių kryželių, kurie ir kabinami, ir statomi. Taip ir kirba mintis, ar negalėtume labiau pasiruošti aukai Kryžių kalne ir vietoj daugybės mažučių kryželių padirbdinti vieną didėlesnį ir vertingesnį. Man atrodo (gal klystu), tai būtų didesnė pagarba ir Jėzaus meilės aukai, ir liudytų mūsų tautos aukštesnę kultūrą, susitelkimą...

Orvidų sodyba – ypač vertinama užsieniečių, mažokai – saviškių... Čia daug tikėjimo dvasios, daug senų, matyt atitarnavusių antkapinių paminklų (ne veltui Orvidų dinastija – kapinių skulptūros meistrai), daug kryžių. Lankytoją užvaldo mistinis grožis, verčiantis susimąstyti apie gyvenimo laikinumą ir prasmę. Nelengva bus vokietėms, jei norės sukurti ką nors bent panašaus, o greičiausiai neįmanoma.

Jau baigiasi Vėlinių maldų aštuondienis, kai buvo ne tik meldžiamasi bažnyčiose, bet lankomos ir kapinės. Aplankiau ne vienas Dusmenų parapijos kaimų kapines, kur keletą paminklinių kryžių nufotografavau. Dar nesenų, bet gražių kryžių mačiau Genionių kapinėse, seni kryžiai puošia Bakaloriškių kapines, naujas kryžius pastatytas Sarapiniškių kaimo centre, kitą naują kryžių mačiau prie sodybos Rudnios miške. Kartu su manim buvusi sena kaimo giedotoja Ona Molėjienė suklupo prie jo ir meldėsi: „Garbiname ir šloviname tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“. Sako, mane mano motinėlė, dar kai maža buvau, išmokino melstis prie kryžiaus.

Ir kitose kapinėse gražu pamačius, kad ne tik iš Kinijos atvežti nudailinti paminklai mirusiesiems statomi, bet yra ir medinių, dzūkiškų. Gražių dzūkiškų kryžių mačiau Subartonių kapinėse. Tačiau čia esančio V.Krėvės-Mickevičiaus muziejaus darbuotoja pasakoja, kad nors tai nacionalinio Dzūkijos parko teritorija, nieko negalima naikinti, nes kultūrinis paveldas saugomas valstybės, – žiūrėk, iš po nakties seno kryžiaus kapinėse nebelieka. Vėliau pastatomas „gražus“ šiuolaikinis paminklas.

Pasidairius interneto platybėse, daug galim rasti žinių apie senuosius antkapinius paminklus – kryžius. Klausiu savo bendrakeleivės Onos, ar ne pagal lietuviškus kryžius net ir Sibiro taigoje ar tundros platybėse atpažįsta lietuviškas kapines? Kodėl dabar nestato gražių lietuviškų drožinėtų kryžių, o perka akmeninius kinietiškus paminklus? Galėtų kiekvienos kapinės būti kaip Kryžių kalnelis, jei daugiau būtų savo tautos kultūrą pažįstančių ir vertinančių. Sako mano Ona, kad gal greičiau supus medinis? Bet miško sodybos kryžiaus šeimininkė įrodinėja, kad gerai pastatytas ąžuolinis kryžius stovės ir šimtą metų!

Ar būtina „visiems laikams“ užsiimti ir akmeniu užsižymėti kapo vietą? Protėviai buvo praktiškesni: kai kryžius supūva, reiškia galima laidoti kitus. Taip mažose kaimo kapinėlėse tilpdavo ištisos giminės. Juk reikia palikti vietos po savęs ir kitiems, ne tik gyventi, bet ir numirus pasilaidoti.

Vienose kapinėse mačiau patvory gulintį, matyt, nebereikalingą, bet dar gana tvirtą kryžių. Bažnyčia pataria nereikalingus kryžius sudeginti. Bet jis dar gražus ir dar gali tarnauti. Galima jį sutvarkius pastatyti kad ir mūsų Pivašiūnų kryžių kalnelyje... Pasirausus kompiuterio archyve radau 2004 metais darytų nuotraukų su kryžių liekanomis Butrimonių kapinėse. Gyventojai pasakoja, kad anksčiau jų daugelyje kapinių būta, bet vėliau sudeginti. O Nemajūnuose (Birštono parapija) visi seni vertingesni kryžiai saugomi kapinių koplyčioje. Norėtųsi, kad važiuotų į Lietuvą iš kitų šalių ir mokytųsi, žavėtųsi, kokia išskirtinė tai šalis.

Juk Lietuvos kryždirbystė UNESCO jau 2001 m. įrašyta į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Jos nemokina jokioje mokykloje, tik meistrai vienas kitam perduoda meistrystės paslaptis. UNESCO pabrėžė, kad kryždirbystė atstovauja Lietuvos kultūrai keturis šimtmečius ir išliko iki XXI a.

Kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir tuo metu, kai Rusijos imperija (XIX a. II pusėje) ir Sovietų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė statyti arba nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje šie paminklai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.

Kiekvienam Lietuvos regionui buvo būdinga kitokia mažoji architektūra. Pvz. Žemaitijoje labiau paplitę stogastulpiai, kaip kad M.K.Čiurlionio paveiksluose, o Dzūkijai – kryžiai. Ruošiantis gaminti kryžių, verta pasidomėti savo regiono tradicijomis, pasidairyti muziejuose ar ir senose kapinėse.

Nors pagal Kapinių tvarkymo taisykles paminklų aukštis gali būti iki 1,2 m aukščio, leidimai aukštiems kryžiams taip pat išduodami.

Ar galėtų būti daugiau šviesių tautiečių, kurie statytų savo artimiesiems kapuose ar prie savo sodybų lietuviškus kryžius, koplytstulpius, puošiančius ir išskirtiniu paverčiančius mūsų mažą ir mielą kraštą?

Dzūkiškas kryžius Pivašiūnų šventoriuje, restauruotas A. Judicko, nuotr. iš archyvo 2008 m.

Bakaloriškių kapinės (Dusmenų parapija).

Naujas kryžius sodyboje Rudnios kaime, meistras B. Margevičius (Dusmenų parapija).

Kryžius Diržamonių kapinėse (Dusmenų parapija).

Atitarnavęs kryžius Butrimonių kapinėse (2004 m.).

Skulptoriaus A.Judicko kryžius prie Eičiūnų koplyčios.