Viktorija Daniliauskaitė. „Baltai XLI, 1992“

Kiekvieno mūsų praeitis, prisiminimai yra neatskiriama asmenybės identiteto dalis. Prabėgdami mintimis savosios istorijos vingiais suvokiame kokioje dabartyje esame bei kokiu būdu egzistuojame, o šis esaties įsisavinimas leidžia plačiau atverti duris į ateitį. Menininko išpažintis, savirefleksija vyksta kūrybinės išraiškos būdu, kai jis įdeda užkoduotą savo gyvenimo citatą į žinutę žiūrovui, atiduodamas pagarbą savo praeities darbams ir galbūt ateities vizijoms. Tokios grafikės Viktorijos Daniliauskaitės meninės reminiscencijos vyko vėjuotą lapkričio 24-osios vakarą Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, kai buvo pristatyta autorinė josios darbų paroda, retrospektyviu žvilgsniu supažindinusi su įvairiausiais menininkės darbais. Ekspozicija itin įvairialypė – jos pateikiamuose darbuose užfiksuotas autorės kūrybinių ieškojimų kelias, vyraujančių idėjų formavimasis ir branda – tai itin atviras, nuoširdus savęs įvertinimas ir pateikimas.

Parodos anotacija – tai tam tikru atžvilgiu autorės trumpa autobiografija, kurioje ji pasakoja savo tėvų, senelių istorijas, jų darbus bei pareigas, apibūdina savo vaikystės ir jaunystės miestus, aplinką bei įvykius, kurie jai, kaip užgimstančiai kūrėjai, turėjo stiprios įtakos. Taigi, reaguojant į tokią nuoširdžią išpažintį ir jautrumą, tirianti stebėtojo akis grafikos darbuose ima atrasti, interpretuoti ir sieti įvairias raižinio kompozicijos detales su biografiniu V. Daniliauskaitės portretu, ir tokiu būdu tiek menininkės, tiek jos kūrinių pažinimas tampa intymesnis.

Viktorija Daniliauskaitė. „Melynoji kompozicija II, 1992“

Parodos kūriniai apima nevienalytį grafinės stilistikos spektrą – eksponuojami linoraižiniai, monotipijos bei objektai, kuriems parinkti netradiciniai pateikimo būdai. Linoraižinių serijos kolorito prasme fragmentiškos – karaliauja juoda balta spalvos, retkarčiais švelniai pereinant nuo juodos skaisčiai pilkos link. Darbų formatai taip pat klasikiniai – serijos sudarytos nuo tradicinio A4 formato iki mažesnių, kamerinių raižinių.

Tačiau šių grafikos darbų turinys be galo įvairus ir iškalbingas – kūrybinėje pradžioje, romantinės Jono Strielkūno poezijos įtakoje, formos ganėtinai realistinės, poetiškai iliustratyvios.1986 m. J. Strielkūno knygos „Rinktinė“ iliustracijose išskiriamos pakankamai aiškios, įskaitomos lietuvių liaudies kultūros citatos: motina sengalvėlė, rūpintojėlis, takas, kryžkelė, etc. Visos šios formos gausiai užpildytos juoda spalva sukelia mitiškumo ir poetinės melancholijos įspūdį.

Vėlesniuose kūrybiniuose ieškojimuose ir darbuose ima ryškėti ir stiprėti abstrakcionistinė autorės pusė – neapibrėžtų formų siluetai, žaismingi, deformuotų, siurrealistinių linijų bei tūrių, vaizduojamų objektų samplaika. Ekspresyvi, energinga raižymo maniera dar labiau stiprina iliuziškumo bei pasąmonės gajumo įspūdį. Išsilaisvinusi iš lietuviškosios mokyklos oficialaus, struktūriško identiteto ieškojimų grafikės kūryba ima veržtis į priekį savitojo modernumo link.

Viktorija Daniliauskaitė. „Baltai XXVII, 1989“

Sukontempliavusi modernizmo formą ir ieškodama savojo žodžio laisvės V. Daniliauskaitė atsigręžia į mūsų tautos istoriją, jos protėvius bei nemarią, vis iš naujo atgimstančią jų išmintį – baltų kultūrą, kuri tapo menininkės kūrybos alter ego. Savitai interpretuodama senosios kultūros ženklus bei mitologiją grafikė sukūrė individualią lietuvių meno mokyklos identiteto viziją, kurios baltiškąjį turinį įrėmino abstrahuotos bei transformuotos formos. Kiekvienoje grafikos darbų serijoje, įvairiausiose temose V. Daniliauskaitė ieško baltiškumo bruožų – naudoja tautodailėje būdingas geometrines formas, paukščių, antropomorfinių gyvių motyvus ir visa tai yra sujungiama į visumą panaudojus lakonišką, minimalistinį stilių.

Tarp parodoje eksponuojamų darbų pateikiama keletas objektų – tai ant ištempto drobinio paviršiaus pritvirtinti įvairūs akmenys iš Lietuvos pajūrio. Tiek akmenys, tiek drobė yra apsiuvinėti įvairiais kryželiais, kurie primena liaudies rašto imitacijas ir interpretacijas. Taigi, šiuo atveju baltiškosios kultūros motyvai pasireiškia tiek technikos, tiek materijos (drobė, pajūrio akmenys) pavidalu.

Viktorija Daniliauskaitė. „Baltai XL, 1992“

Viena iš reikšmingiausiu parodoje pateiktų serijų vadinasi „Baltai“. Šie kūriniai kurti ir kaupti ne vienerius metus. Seriją sudaro nedidelio formato spalvoti linoraižiniai, kuriuose autorė savitai interpretuoja ir metaforiškai perteikia individualią baltiškąją pasaulėvoką, kartu lyg jungdama archajiškus lietuviško folkloro mitus bei abstrakčiai personifikuotą gamtą. Viename ankstesnių šios serijos pavyzdžių „Baltai XXVII“ iš vertikalių bei horizontalių linijų kuriama aliuzija į dirbamus laukus, o pirmame plane esanti balta figūra primena paukštį ar kaliausę.

Grafinio darbo vizualią kompoziciją lyg užbaigia išlindęs kalno šlaitais ar, dar labiau tikėtina, paukščio snapas ir akis, kuri žvilgčioja nuo siurrealistinės perspektyvos horizonto. Kiti du šiek tiek vėlesni šios serijos darbai „Baltai XL“ ir „Baltai XLI“ dar labiau palytėti siurrealistinių pasąmonės vaizdų. Pirmame jų pavaizduotas it laukas, kuriame stūkso akmuo, ar jūra, kurioje plūduriuoja nenusakomas objektas. Galų gale tai gali būti net saulė, kuri leidžiasi į jūros gelmes, o virš jos tuo metu lanku pakimba mėnuo bei tolumoje įsižiebia žvaigždės. Spalvotasis linoraižinys „Baltai XLI“ aiškiai atspindi baltiškosios kultūros vyravimą formos prasme – naudojamos trumpos linijos, iš jų kuriami lietuvių tautodailės motyvai bei konfigūracijos. Du balti siluetai raižinio centre primena it kaulus ar amuletus kurie buvo naudojami senovėje. Nepaisant vyraujančių temų kūriniai sukomponuoti laisva, ekspresyvia maniera, vyraujant šmaikščiam bei lyriškam siurrealizmui.

Viktorija Daniliauskaitė. „Juodoji kompozicija, 1991“

Be nesuvaržytų iliuzinės tikrovės interpretacijų ir perteikimų V. Daniliauskaitės kuriniuose aktyviai pasireiškia minimalizmas, kuriam ji galutinai atsiduoda 10-tajame dešimtmetyje. Šio laikotarpio pradžios darbuose išskirčiau du spalvotus linoraižinius – „Juodoji kompozicija“ ir „Mėlynoji kompozicija“, matoma kaip forma ir idėja sąveikauja vienovėje – lakoniškos, laužytos linijos kuria savitą vienos iš archaiškiausių baltiškųjų formų – eglutės – interpretaciją. Abi kompozicijos itin minimalistinės, abstrakčios, o neapibrėžta istorija plėtojama neperkrautais vaizdais bei dviejų spalvų gamomis.

Savita grafikės interpretacija pasireiškė ir moters tema serijoje „Moteris“. Tai lyg autorės individuali interpretacija, asmeninės adoracijos išraiška į moterį, jos vidinį pasaulį. Šių grafikos darbų visumoje vyrauja savitos, neapibrėžtos, deformuotos bei simbolinės formos – antropomorfinės moterų figūros, kurios savo siluetais vienuose darbuose primena paukštę, kituose kryžkelę ar net nukryžiuotąjį. V. Daniliauskaitės moteris – švelni, efemeriška, trapi vaidilutė, bet kartu amžina ir vitališka kaip pati baltų deivė Žemyna.

Lietuvos viduriniosios kartos grafikės Viktorijos Daniliauskaitės autorinė paroda suteikė galimybę retrospektyviai apžvelgti geriausius jos darbus, vienoje erdvinėje plotmėje stebėti besiformuojančius menininkės kūrybos bruožus bei kintantį josios pasaulėvaizdį. Eksponuoti kūriniai atvirai ir nuoširdžiai prabilo vairiausiomis temomis – religijos, kultūros, tautiškumo, moters. Tačiau jas visas į vienį jungė baltiškosios kultūros motyvų elementai, abstrakčios, neaiškios formos bei darbų kompozicijos kūrimas minimalistinėje atmosferoje. Ši kūrybos laikotarpių ir darbų visuma, kupina pozityvios nuotaikos spalvų – it gausi duoklė menininkės pasekėjams, įkvėpėjams bei mūzoms.