Zenekos nuotrauka

Tyliai žvalgosi, šypsosi, dedasi, kad klausosi ir viską girdi, kartais palinguoja galva pritardamas – bet akivaizdu, jog nebenutuokia, kas šalia vyksta.

Taip atrodo senolis, pagarbiai karšinamas ir popinamas senatvėje, kai žvelgi į jį, prisimindamas sunykusį žvalumą, ir nežinai, ko dar įmanoma tikėtis ateityje.

Tokios bauginamos mintys vienu metu plūstelėjo, sėdint Lietuvos kraštotyros draugijos XII suvažiavime, kai pamėginau įsivaizduoti, kas laukia draugijos, kuri šiemet tyliai mini savo gyvavimo 50-metį. Rodos, pagal dokumentus dar galėtų pats stipriausias brandos amžius būti, o jausmas susitikus toks, tarsi senatvė per anksti užklupusi...

Kas šešerius metus į suvažiavimą susirenkanti draugija šiemet įstengė sukviesti į Vilnių bene tris dešimtis tikrų kraštotyrininkų ir dar nediduką būrelį jiems prijaučiančiųjų. Draugijai iki šiol vadovavęs garbus kultūrologas Aleksandras Šidlauskas prisipažino seniai supratęs, kad nieko nebepakeis, todėl jau prieš keletą metų mėginęs nusimesti nepakeliamą naštą ir atsistatydinti. Bet nieko iš to pabandymo neišėjo – jam vis vien teko kantriai sulaukti kadencijos pabaigos, didžiuojantis pieštuku kaip pagrindiniu kraštotyrininko darbo įrankiu ir beviltiškai stebint, kas darosi su draugija.

Per tuos šešerius metus realizuotiems draugijos sumanymams suskaičiuoti man užteko vienos rankos pirštų. Jos finansinė ataskaita liudijo, kad šešiametis respublikinės draugijos periodas buvo ne ką turtingesnis, nei kokios Laukučių ar Miškučių kaimo bendruomenės vieni veiklos metai.

Veltui suvažiavimo išvakarėse ieškojau žinių apie šią draugiją jubiliatę internete. Suglumau aptikęs, kad draugija iki šiol net neturi savo interneto svetainės.

Kraštotyrai Lietuvoje – amžiną atilsį? Nieko panašaus! Aplink mandagiai karšinamą draugiją verda gyvas ir normalus gyvenimas, suprantamas tiems, kas jame sukasi. Tačiau jis, deja, beveik nesiejamas su kraštotyrininkus įkvėpusia ir tarsi turinčia juos globoti draugija, pirmiausia dėl to, kad moderniosios krašto informacijos fiksavimo ir sklaidos priemonės jai – aukšti medžiai.

Atrodo, kad šiandien nėra savivaldybės, kurioje kraštotyros veikla išvis būtų pamiršta, bibliotekoje, kultūros centre ar muziejuje nebūtų kaupiamas lokalusis kraštotyros fondas. Tik jis – išsiblaškęs, po institucijas pasklidęs, keliuose šimtuose interneto svetainių išdėliotas. Taip paslėptas, kad net visagaliu laikomas „Google“ kartais nebesugeba visko iš ten išrankioti.

Draugijos suvažiavime nuskambėjo žinia, kad Lietuvoje suskaičiuojama per 400 mokyklų muziejų, kur kaupiamos žinios ne tik apie pačią mokyklą, bet ir apie ją supantį kraštą. Tai – pats tikriausias kraštotyros pagrindas, o jis – nei nacionaliniu mastu susistemintas, nei įteisintas, gyvas tol, kol yra konkretus žmogus konkrečioje mokykloje.

Šimtai entuziastų Lietuvoje vis dar renka ne tik baigiamus pamiršti senuosius vietovardžius, užrašinėja ir įrašinėja tarminius pasakojimus, kaupia įvairių institucijų istorijas. Kaip unikalias kraštotyros žinias naujoji kraštotyrininkų karta renka net ir šunų, kačių, kitų naminių gyvūnėlių vardus, nurašinėja įdomias mintis nuo antkapinių paminklų...

Tik visa tai – kažkur šalia pagarbiai karšinamos Lietuvos kraštotyros draugijos. Kelis dešimtmečius buvusi įtakinga kraštotyrinės veiklos įkvėpėja ir šios veiklos valstybinės svarbos gynėja, dabar ji tarsi atlikusi garbingą misiją senolė palikta savo senkančio laiko skaičiuoti.

Iš dalies tai dėsninga: „krapštotyrininkai“, kaip taikliai šios veiklos entuziastus suvažiavime įvardijo buvęs draugijos pirmininkas A. Šidlauskas, yra linkę dirbti pavieniui ir tai, kas jiems geriausiai suprantama ir patinka. Todėl ir buvimas draugijoje, jei jis nesuteikia nei naudos, nei malonumo, veiklos vaisius pristatant, tampa tiesiog nebesvarbus. Kolektyvinė veikla kraštotyroje nėra tokia būtina, kaip kitose pomėgių bendruomenėse, kur į ansamblį draugėn nesuėjus muzika išvis nenuskambėtų...

Laimė, naujuoju Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininku išrinktas mokslo istorikas ir etnologas Libertas Klimka – ne iš tų žmonių, kuriems patiktų būti paliktiems ir pamirštiems garbingo karšinčiaus senatvei. Jis irgi buvo griežtas, vertindamas Kraštotyros draugijos dabartį: regionai gyvi ir juda, o centre – sąstingis, todėl draugija kaip vienijanti instancija liko nebematoma, ji pamiršo apie parodas, net nebesuskaičiuoja naujų kraštotyros leidinių...

Iš devynių narių (pasak L. Klimkos, lietuvių etninėje kultūroje – laimingo skaičiaus) sudaryta nauja draugijos valdyba bene pirmą kartą per 50 šios draugijos veiklos metų pirmiausia pasikeitė elektroninio pašto adresais kaip patogiausia bendravimo priemone. Valdyba per kelias minutes susitarė ir dėl pirmo darbo, be kurio nėra ką veikti: gimdys Kraštotyros draugijos interneto svetainę, kuri gal išaugs į nacionalinį kraštotyros žinyną ar portalą.

Kiekvienam kūdikiui nuo jo pradėjimo reikia laiko, kad pasaulį riksmu pasveikintų. Kol tas riksmas pasklis, norisi tikėti, kad Kraštotyros draugija atsikovos ir kokią nors kuklią patalpą sostinėje, ir kokį nors menką administratoriaus veiklos organizatoriaus etatą.

Sakysit, negalima šitaip į valstybės kišenę dairytis, visuomeninė organizacija lai pati pragyvena, lai iš savo narių mokesčių išsilaiko?..

O kaip su tomis neįkainojamomis vertybėmis, kurias per 50 metų sukūrė ir neatlygintinai valstybei atidavė kelios kraštotyrininkų kartos? Vien tik draugijos Garbės narių – kone pusantro šimto, o kiek dar buvo tyliųjų eilinių, ne savo, o visos Lietuvos avilin tyrą krašto pažinimo medų nešusių?

Kraštotyros rinkiniai suteikė materialųjį pagrindą steigti ne vieną dešimtį Lietuvos muziejų. Tomų tomais, milijonais kartotekos lapelių kraštotyros fondai pasiekė institutus, kurių mokslininkai dabar gali tyrinėti nematerialųjį paveldą ir rašyti disertacijas, neišeidami iš kabineto.

Peno lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos ir etnografijos tyrinėjimui ir pažinimui davę ir toliau net ir neraginami suteikiantys šalies kraštotyrininkai nusipelnė didesnės garbės ir dėmesio, nei šilta krosnis ir sužiedėjusios duonos kriaukšlė karšinčiui.