Viena didžiausių nevyriausybinių organizacijų Vilniaus mieste išreiškė nepritarimą dėl neseniai Vilniaus miesto valdžios priimto sprendimo draudžiančio prašyti išmaldos bei ją teikti viešose vietose. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuomone, draudimas elgetauti paslepia skurstančiųjų problemas, tačiau iš esmės jų nesprendžia ir nepasiūlo tinkamų alternatyvų žmonėms, kuriems išmalda yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Abejoti šio savivaldybės sprendimo naudingumu verčia ir daugybė neatsakytų klausimų: ar draudimas elgetauti nepaskatins plėšimų ir vagysčių bangos? Kas atsitiks tiems, kurie nėra pajėgūs kitaip užsidirbti, yra neįgalūs arba vyresnio amžiaus? Kas padės atskirti tikruosius elgetas nuo gatvės muzikantų ar kitų menininkų renkančių pinigus? Ar už padovanotą bandelę žmogus bus baudžiamas?

„Mes suprantame problemas, susijusias su elgetavimu Vilniuje. Žinome, kad egzistuoja tam tikras verslas įtraukiantis žmogų į nuolatinį prašytojų – išlaikytinių skaičių, tačiau draudimas ir, juo labiau, piniginės baudos nėra išeitis“, – sakė VA „Carito“ direktorius Linas Kukuraitis. Pasak pašnekovo,  uždraudžiant elgetauti gatvėje iš visuomenės atimama teisė pažinoti skurstantįjį, jį matyti, su juo bendrauti. Be tiesioginio susitikimo su vargstančiuoju skurdas tėra televizinė, butaforinė realybė, niekaip nesisiejanti su kiekvienu iš mūsų, taigi nereikalaujanti mūsų pagalbos ir atsakomybės.

„Elgetavimas yra žmogaus teisė prašyti pagalbos. Ji atsirado prieš šimtmečius atsiradus miestams, mat visais laikais buvo elgetų ir jas šelpiančiųjų. Draudimas prašyti ir duoti gali būti suprantamas kaip asmens laisvės ir pasirinkimo ribojimas“, – teigė Linas Kukuraitis. Vargstantis žmogus nebegali remtis į bendruomenę ir tikėtis jos solidarumo.

Į Vilniaus arkivyskupijos „Caritą“ per metus kreipiasi apie 10 000 pagalbos prašytojų. Ilgametę darbo su skurstančiaisiais patirtį turinčios organizacijos vadovo Lino Kukuraičio teigimu, reikėtų ne drausti elgetavimą, o šviesti visuomenę apie skurdo priežastis ir pagalbos galimybes, individualiai dirbti su kiekvienu elgeta, aiškinantis jo situaciją ir galimybes bei užkirsti kelią tarp elgetų dažniems reketo ir išnaudojimo atvejams. „Svarbiausią darbą čia turėtų atlikti gatvėje dirbantys socialiniai darbuotojai, – sako L.Kukuraitis, –  deja, tokių specialistų Lietuvoje labai mažai.“