Nuėjęs į Aido Giniočio režisuotą spektaklį, niekad negali numanyt, kas laukia. Lygiai taip pat nežinai ir koks tas režisierius – keistuolis, vadovaujantis tokio pat pavadinimo teatrui, reiklus LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas, griežtas pedagogas ar tiesiog menininkas, kasdien panirstantis į kūrybinius ieškojimus.

Apie spektaklio premjerą „Lietaus žemė“ režisierius žodžius renka atsargiai, nenorom, kad tik nepasirodytų, kad giriasi premjeriniams spektakliams artėjant. Tačiau kalbai pasisukus apie jo suburtą studentų kursą, o dabar jau (2006 metais įkurtą) teatrą „Atviras ratas“, atgyja ir užmarštin panardina nemielus scenos užkaborius ir dvejones dėl teatro ateities.

Kaip ir kodėl kilo mintis statyti spektaklį „Lietaus žemė“?

Spektaklio tema brendo gan seniai. „Lietaus žemė“ – tai istorijos, žmonių likimai, tam tikras laikotarpis, kuris buvo artimas mūsų tėvams, seneliams, kurį mes pažįstame iš kažkokių oficiozų, straipsnių, mokyklos vadovėlių, tačiau kad visa tai yra šalia mūsų, suvokiame labai sunkiai. „Lietaus žemė“ – tarsi nori priminti, kad viskas gali bet kada pasikartoti, galbūt ne taip pat skausmingai, tačiau ekstremali situacija visada yra potenciali. Kalbu apie karo metus, apie jaunus žmones, kurie ėjo į armiją, į miškus. Ir nebūtinai tai gali būti pritaikoma tarpukario ar pokario metams, tiesiog norisi paklausti kaip mūsų žemės žmogus elgtųsi bet kokioje ir ypač neprognozuojamoje situacijoje.

Ši karo metų tema Lietuvoje yra liečiama labai kategoriškai – per teisiųjų ir neteisiųjų puses. Man norėjosi į visa tai pažiūrėti iš žmogiškosios pusės, pavyzdžiui, kaip žmogus prieina prie vieno ar kito sprendimo ir kaip tie sprendimai keičia jo likimą. Mes nepretenduojame dokumentuotai atskleisti tą laikotarpį, tiesiog kalbame apie praeities dalykus, mąstydami apie ateitį.

Spektaklio personažai – teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai – temą perteikia biografinių improvizacijų kūrybiniu principu, nors juos yra įprasta matyti kaip autobiografinius improvizuotojus. Kodėl nusprendėte kitokia forma pateikti spektaklio temą?

Taip yra dėl to, kad mes remiamės žmonių gyvenimo istorijomis, jų pasakojimais. Iš esmės viskas yra pateikiama „Atviro rato“ (tuo pačiu) kūrybiniu principu, kiek pakitusi yra tik pati forma. Tačiau toks režisūrinis sprendimas yra dėl to, kad mes nepretenduojame į jokį užbaigtumą. Esame juk teatro laboratorija. Eksperimentuojame. Spektaklis gimsta ir gyvena, arba būna juk spektaklis ima ir numiršta, čia jau priklauso nuo daugelio dalykų. Jei gyvybė yra išlaikoma, ji yra įpūsta, tada spektaklis auga. Tačiau man labiau norisi, kad šis spektaklis ne tik augtų, bet ir keistųsi. Nesinori labai daug kalbėti apie spektaklį, tegul žiūrovas pats nusprendžia, koks bus jo likimas.

Kalbant apie tą augimą. Spektaklį kuria „Atviras ratas“. Kaip pavyko išsiugdyti ir išsaugoti tą, kadaise Jūsų paties suformuotą kursą, ir išauginti į atskirą teatrą?

„Atviras ratas“ – tai gabių, protingų studentų sukritimas į vieną būrį. Čia kaip su „rubiku-kubiku“, kartais tiesiog pavyksta susukti taip, kad iš įvairiausių spalvų susijungia vienspalvė ir ryški visuma. Taip ir čia. Atsirado žmonių, kurie sugebėjo apjungti vieni kitus. Nors tada, kai mes su Vladu Bagdonu rinkome naują aktorių grupę Keistuolių teatrui, jokių minčių, kad iš to gims „Atviras ratas“, tikrai neturėjome. Tik daug vėliau dirbant pradėjo ryškėti, kad su tais studentais galima nemažai nuveikti.

Mes nekūrėme „Atviro rato“ vien tam, kad galėtume išsilaikyti. Tai buvo tarsi spektaklis, kurį reikia tęsti, kurio negalima nutraukti. Norėjosi išlaikyti „Atviro rato“ ir patį kūrybos principą, juk viskas kaupėsi iš mūsų patirčių, istorijų. Tai nesustojantis procesas , kuris tam tikra forma perteiktas tokiais spektakliais kaip „Išlaisvinti Žaną“ , „Antigonė – ne mitas“, „Senelės pasaka“, „Pabėgimas į Akropolį“ ir t.t. „Atviro rato“ kūrybos principas, siekia žiūrovą įtraukti į spektaklio veiksmą.

Bet juk tai didelė rizika. Niekada negali nuspėti, koks bus tas žiūrovas.

Taip, tačiau taip mes pradedame ilgą diskusiją su žiūrovu, kaip viskas vyks, labai daug kas priklausys būtent nuo jo, ne nuo mūsų. Baigtas spektaklis gali susiformuoti po metų, gal ir greičiau, o gal ir visai nesusiformuoti. Tačiau svarbiausia yra palikti atvirą kelią ieškojimams. Tik taip įmanoma tobulėti, kaupti patirtis aktoriams, režisieriui. Jeigu manęs kas paprašytų parodyti geriausią „Atviro rato“ spektaklį, tikrai nežinočiau kaip tokį išskirti. Kiekvienas išėjimas į sceną yra vis kitoks. Svarbiausias dalykas aktoriui ne kaip geriau suvaidinti ar pasirodyti, svarbiausia čia – perteikti temą. Žinoma, aktoriaus prigimtis visada yra noras nepriekaištingai suvaidinti savo vaidmenį. Tačiau kartais jau taip būna, kad aktorius pasirodo nepriekaištingai, tačiau tema taip ir lieka kažkur anapus, arba žiūrovas kažkur ne su mumis.

Tai kaip tokiai improvizacijai pasiruošti?

Kiekvienas ruošiasi individualiai – skaito, stebi, ieško. Spektakliams dažnai paskaitome įvairios literatūros, bendraujame su tam tikrais žmonėmis, kurie gali pagelbėti vaidybiniame procese. Tačiau svarbiausia – improvizacijoje yra pojūtis. Gali informacijos ir mažiau turėti, bet jeigu pavyksta sujungti ir turimas žinias ir dar pojūčius, tada visai neblogas rezultatas išeina. O visa kita yra tik ieškojimų kelionė.

Esate pastatęs per keturiasdešimt įvairiausių spektaklių. Jei taip kiekvieną kart panirstate į skirtingų ieškojimų kelią, kaip, pavyzdžiui, „Lietaus žemė“, tai kaip suvokiate, kad tobulėjate?

Kiekvieną kartą pradedi viską iš naujo, suvokdamas, koks sunkus darbas laukia. Bet su patirtimi kas kartą darosi lengviau. Aišku, būna ir įvairių pasikartojimų, tačiau su kiekvienu spektakliu norisi pakelti savo kartelę. Jauti atsakomybę sau pačiam, nesinori padaryti blogiau. Stengiesi suvokti, kad tai yra teatras, bet kuo individualesnis priėjimas prie kiekvienos medžiagos, tuo yra įdomiau. Aš nesiekiu kažkokių egoistinių tikslų, darau tik tai, kas man yra įdomu.

Dažniausiai būna brangiausi tie pirmieji žingsniai ir paskutiniai. Žinoma, yra tų spektaklių, kuriuos mėgsti labiau. Kaip šviesaus atminimo režisuotus spektaklius įvardyčiau tokius, kaip „Jonas kareivis“, „Liūdnojo vaizdo riteris“, vienas paskutinių spektaklių „Vasarotojai“. Jie kaip vaikai – gimsta, o tu jais rūpinies, sergėji. Jie vis auga, o tu globoji, kad nieko nenutiktų, o galiausiai šie subręsta ir išeina savo keliais...

Dirbate akademinį darbą, pažindinatės su jaunąja aktorių karta, juos ugdote. Kiek iš tų jaunuolių, kurie palieka akademiją pasirenka duoną valgyti iš aktorystės? Yra tendencija, kad vis daugiau jaunųjų aktorių vos pabaigę studijas bando kurti ir savo teatrus.

Manau, kad tai yra gerai. Teatrams reikia racionalios konkurencijos. Aišku, daugelis jų būna ir nebaigia to, ką pradeda, o susidūrus su realia tikrove entuziazmas greit išblėsta. Tačiau stipriausi išlieka, taip buvo visada. Išgyventi teatre yra be galo sunku. Kai kūrėme Keistuolių teatrą į mus irgi daugelis žiūrėjo skeptiškai, tačiau ilgainiui užsitarnavome sau vietą ir radome nišą Lietuvos teatro gyvenime.

Labai daug gerų studentų kuria savo teatrus. Tačiau būna visko, ne visada geriausi nueina į teatrą ar kažką įkuria. Daug kas priklauso ir nuo požiūrio į patį teatrą. Jeigu įsteigsi teatrą, tik tam, kad jis neštų pinigus, nieko gero iš to nebus. Reikia pasirinkti tam tikrą kryptį, nesvarbu ar sąmoningai, ar intuityviai, tačiau pasirinkti yra būtina.

Kai pats baigiau studijas, Nacionalinis dramos teatras man nebuvo siekiamybė. O įkurdami Keistuolių teatrą, tapome alternatyva. Greitai suradome nišą, ir mums patiko tai, ką darėme. Gyvenome tuo.

O kalbant apie akademinę mano veiklą. Tai šiek tiek mane gniaužia Katedros vedėjo pareigos, kadangi turiu atlikti daug organizacinių ir mažiau kūrybinių darbų. Tačiau darbas su studentais viską atperka, ypač, jei tai yra geri studentai, kaip aš juos mėgstu vadinti, maži vampyrai. Jie ima energiją, informaciją iš tavęs ir taip turi būti! O jei paskui pamatai, kaip visą tai, ką pasisėmė, ištransliuoja, tai tiesiog mane patį skatina daug labiau veikti. Dirbdamas su jaunais žmonėmis pasitikrini savo vertybes. 

O kokias vertybes įžvelgiate mūsų dabartinėje visuomenėje?

Mūsų visuomenėje jos šiek tiek sunykusios. Dabar prestižas yra verslas, pinigai. Jei, pavyzdžiui, kažkas televizijoje dainuojančiam ant galvos pila vandenį, vien tam, kad būtų linksma. Arba išeina vaidinti koks saviveiklininkas ir profesionalus šokėjas, tai juk tas pat, kaip į sceną išeitų koks Rolandas Kazlas ir Marytė iš advokatų kontoros. Negaliu suvokti tokių dalykų prasmės. Žinoma, kad noras tapti reikšmingam, pastebimam, žymiam yra didžiulis, tačiau kultūros prasmė jau yra stipriai pakitusi. 

Prasmingos naudos kultūriniam Lietuvos gyvenimui davė Keistuolių teatras. Ar jis vis dar toks pat aktualus šiandien?

Anksčiau žmonės mažiau domėjosi teatru, nei dabar. Tačiau pamažu į Keistuolius ateidavo tie mažiausieji, už rankų vedini tėvų, ir taip jų vis daugėjo, daugėjo, todėl mes supratome, kad esame reikalingi kaip teatras, kuris padeda nutiesti kelią į ir suaugusiųjų spektaklius. Nors šiandien į vaikiškus spektaklius ateina ir paauglių, ir suaugusiųjų.

Keistuoliai išaugino jau tris aktorių kartas, tai tarsi mokykla. Rengiama ir ketvirtoji, vadinasi, galiu sakyti, kad aktualumas ir susidomėjimas mumis išlieka.

Ar dabartinis teatras augina, lavina žmogų, puoselėja siekius išugdyti išsilavinusį žiūrovą? Juk vis daugėja spektaklių, o ir teatrų, padvelkiančių vien tik komerciniais tikslais.

Yra visko. Nekenčiu to, dabar ypač populiaraus, „piaro“, kai afišos skelbia, kad bus nuostabus spektaklis, o jis dar nė nepradėtas statyti. Kažkada ir Keistuolių teatrą yra pavadinę komerciniu. Tuomet pamenu, kaip aiškinau, kuo skiriasi Keistuolių teatras nuo komercinio. Komercinis teatras stato spektaklius tam, kad uždirbtų pinigų, o Keistuoliai – uždirbo pinigus tam, kad galėtų statyti spektaklius.

Bet būti kažkam alternatyva niekada tokių tikslų neturėjau, tiesiog darau ir dariau visada, tik tai, kas man įdomu. O komercinis teatras irgi galbūt yra reikalingas. Juk yra žmonių, kurie su kostiumais nori nusivesti savo damą vakare į teatrą, bufete išgerti po taurę šampano, pažiūrėti kokį gražų spektaklį, tokį gražų, gražų kaip putėsiai arba juokingą. Yra mėgstančių taip leisti laiką, kodėl gi ne? Na, aš taip leisti laiko nemėgstu, Man reikia gilesnės, įdomesnės, progresyvesnės minties.

O koks turėtų būti teatras iš kurio nesinorėtų Jums išeiti?

Teatras yra kiekviename iš mūsų, o tiksliau pasakius, jis yra arba jo nėra. Todėl aš pasitraukti iš savęs negaliu, teatras yra manyje. Gali daug teatrų atsirasti vienoje, bendroje patalpoje, tačiau mus vienys tik pavadinimas – teatras, bet tai nebus tai, kas viduje užkoduota. Jei aš pasiskelbčiau, kad rytoj bus atidaromas naujas, blizgantis teatras. Ar tai būtų teatras? Nemanau. Teatras yra tai – kas jame gimsta, atsiranda, o ne kas jame jau gyvena. Tai štai tie maži teatriukai aplink mane ir dūzgia, zvimbia nuolatos aplinkui – kupini energijos ir kartu sudarydami vieną bendrą avilį.

Kalbino Dalia Rauktytė