Mūsų laikų žmogus vengia mąstyti apie mirtį, nes viskas aplink orientuota į gyvenimo patogumus, jaunystės kultą. Tačiau jau antikos laikais buvo sakoma „Memento mori“, o vieno dainoje dainuojama: „Prašei lengvo gyvenimo, o reikėjo prašyti lengvos mirties“. Kas susiduria su nepagydoma liga, kenčia nepakeliamas kančias, pagalvoja ir apie eutanaziją. Siūlome Manto Liesio – Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros docento, socialinių mokslų srities teisės krypties mokslų daktaro, teksto antrąją dalį.

II

Dar kartą grįžkime prie vieno žymiausių šių laikų teisės filosofų Ronaldo Dworkino. Ką jis savo knygoje rašo apie senutę Margo? Margo serga vėlyvos stadijos Alzheimerio liga, nors ji nesugeba pasirūpinti savimi, žvelgiant iš šalies, ji – laimingiausias žmogus pasaulyje. Nepaisydamas to, R. Dworkinas prieina prie išvados: jei Margo bus gydoma, pažeisime jos autonomiją, t. y. pažeisime kažkada buvusios sveikos Margo nenorą būti tokia sunkia paciente, kokia ji yra dabar.

Naujoji laisvės ideologija veda ne prie ko kito, bet prieš 70 metų nacių vykdytos nacių eutanazijos politikos. Blogai išsivysčiusių naujagimių, psichinių ligonių, sergančiųjų tuberkulioze, sifiliu, nusenusių, homoseksualių asmenų, t. y visų, kurių gyvenimas buvo „nevertas“ gyventi, žudymas buvo traktuojamas kaip gydymas. Gydytojai tiesiog vykdė savo pareigą, jie gydė vokiečių tautos kūno nesveikas vietas.

Naujoji laisvės ideologija veda ne prie ko kito, bet prieš 70 metų nacių vykdytos nacių eutanazijos politikos. Kai gydytojai tiesiog vykdė savo pareigą, esą gydydami vokiečių tautos kūno nesveikas vietas.

Medicininiam mąstymui, kad tai gydymas, o ne žudymas, buvo teikiama didelė reikšmė. Daugelis psichologų, socialinių mokslininkų yra pabrėžę, jog tai, kas vyko koncentracijos stovyklose, buvo savo profesines pareigas atliekančių specialistų darbas, jiems sėkmingai bendradarbiaujant su biurokratija. Tai visiškai dėsningas vadybinio, racionalizavimo, biurokratizavimo, formalizmo, atsakomybės išskaidymo principų pritaikymas.

Spekuliacijos mirtimi tapo gyvenimo kasdienybe. Todėl įteisinus eutanaziją neabejotinai prasidėtų užmaskuoti žmonių žudymai. Teisiškai tariant, iš savanaudiškų paskatų. Kaip teigė A. Šliogeris, mokslinių tyrimų nereikia ten, kur ir taip viskas aišku kiekvienai kaimo močiutei. Ir labai gaila, kad mokslininkai nesupranta tų elementarių tiesų ir bando atrasti ne realiam gyvenimui, o šaltai mokslinei erdvei tinkančias teorijas. Mokyti autoriai, akademinės visuomenės elitas nacių laikais neįžvelgė jokios grėsmės, nei juridinės, nei socialinės, dėl kurių žmonių naikinimą reikėtų laikyti nusikaltimu ir už tai bausti.

Šveicarijoje nueita per toli. Pagal šios valstybės įstatymus, tas, kuriam padedama nusižudyti, nebūtinai turi sirgti mirtina liga. Čia teisėta padėti nusižudyti netgi nesunkiai sergančiam asmeniui, svarbu, kad tai būtų vykdoma kilniais, nesavanaudiškais motyvais ir norinčiojo mirti valia. Olandijoje esminė sąlyga tokia – savanoriškas paciento, kuris kenčia nepakeliamas kančias ir nėra priemonių, kad jo būklė pagerėtų, prašymas.

Taigi keliami du kriterijai. Olandijoje taip pat nereikalaujama, kad pacientas būtų mirštantis. Nustatyta sąlyga, jog pacientas turi kęsti kančias. Tos kančios gali būti ne tik fizinės, bet ir psichinės. Dar prieš Olandijoje 2001 metais įsigaliojant eutanazijos ir padėjimo nusižudyti įstatymui, 2011-aisiais Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pareiškė kai kurių kritinių pastabų dėl šio įstatymo. Jis pareiškė susirūpinimą dėl galimo eutanazijos rutinizavimo ir liberalaus ją įteisinančių sąlygų aiškinimo, dėl neveiksmingos kontrolės, kuri iš esmės atliekama tik po eutanazijos fakto.

Kritikuodamas eutanazijos įstatymą, aš visiškai neatmetu eutanazijos galimybės. Ji, kaip mirties paskatinimas, gali būti taikoma, tačiau tik išimtiniais atvejais. Antai pateiktas pavyzdys iš Anglijos apie nuolatinės vegetacinės būsenos pacientą, kurio gyvastį palaiko vien tik dirbtinai skiriamas maitinimas. Toks pacientas niekada nepasveiks, jam niekada negrįš mąstymas, kalba, emocijos.

Kokių dar atvejų galėtų būti pateikta kaip pateisinančių eutanaziją? Kad ir ta vienintelė Lietuvoje aprašyta eutanazijos byla, kai motina, pati medikė, suleido mirtiną dozę vaistų milžiniškus nudegimus patyrusiam sūnui. Tokia praktika, kai eutanaziją atlikę asmenys pripažįstami nepakaltinamais arba ribotai pakaltinamais, žinoma ir kitų valstybių praktikoje. Žongliruojant teisinėmis sąvokomis pasiekiama, kad eutanazią atlikęs asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Kodėl taip atsitinka? Kodėl įstatymo raidė sako viena, o pasielgiama priešingai? Teisininkai, taikantys teisės normas, supranta, kad absoliučiai laikantis įstatymo raidės ir nužudymu laikant kiekvieną gyvybės atėmimą, galima padaryti teisiškai logišką, tačiau nieko bendra neturinčia su gyvenimu ir problemų sprendimu išvadą. Juk beveik kiekvienas žmogus, kuriam papasakotum šią tragediją, nepasmerktų motinos ir neprašytų kelti baudžiamosios bylos bei skirti bausmės už nužudymą. Tik diskusinis klausimas, ar tikrai ją reikėjo pripažinti nepakaltinama? Buvo galima pasitelkti kad ir vadinamąją „būtinojo reikalingumo“ normą, kurią traktuojant plačiau būtų galima pripažinti šį ir kitus išimtinius eutanazijos atvejus teisėtais.

Visuomenėje diskusijų sukelia matomi eutanazijos atvejai. Tačiau tai tik eutanazijos, kaip reiškinio, ledkalnio viršūnė, o po vandeniu slypi kitas fenomenas, daug aktualesnis. Tai nuskausminimas (...).

Kada visuomenė pradeda diskutuoti apie eutanaziją? Paprastai po žiniasklaidoje aprašytų atvejų, sukrėtusių visuomenę. Į šias diskusijas įsitraukia ne tik paprasti žmonės, bet ir valstybių parlamentai bei vadovai. Taip buvo nutikę ir Prancūzijoje, ir JAV, ir Lietuvoje. Pastarojoje – 1998 metais. Šią bylą turbūt dar daugelis atsimena.

Kita byla žinoma visai Europai ir visiems teisininkams. Ji žinoma dėl to, kad šią eutanazijos, tiksliau – padėjimo nusižudyti bylą nagrinėjo ir 2002 metais sprendimą priėmė Žmogaus Teisių Teismas. Tai ponios Prety byla prieš Jungtinę Karalystę. Prety buvo 43 metų moteris, sirgusi nepagydoma nervų degeneracijos liga. Sergant tokiomis ligomis, proto funkcijos išlieka nepakitusios, tačiau atrofuojasi raumenys. Prety buvo paralyžiuota nuo kaklo srities, jos kalba dėl raumenų atrofijos buvo nebesuprantama, ji buvo maitinama per vamzdelį. Kai Prety kančios tapo nepakeliamos, o ji pati negalėjo nusižudyti, moteris pradėjo siekti, kad jos vyras, kuris pritarė jos norui, padėtų tai padaryti. Dėl to Prety ir jos sutuoktinis kreipėsi į prokuratūrą, norėdami gauti patvirtinimą, kad tuo atveju, jei vyras padėtų jai nusižudyti, jis nebūtų baudžiamas pagal Anglijoje galiojančius įstatymus. Prokuratūra šį prašymą atmetė. Atmetė ir Lordų rūmai. Tada Prety kreipėsi į Žmogaus Teisių Teismą teigdama, kad buvo pažeistos jos teisės, tarp jų ir teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Ką gi pasakė teismas? Teismas, aiškindamas teisės į privataus gyvenimą gerbimo turinį, pirmą kartą savo jurisprudencijoje suformulavo žmogaus teisės apsispręsti dėl savo likimo principą. Taip pat suformulavo asmens autonomijos principą. Teismo nuomone, teisė apsispręsti dėl savo likimo, apsispręsti subjektyviai, vadovaujantis asmeniniais motyvais vertinant savo gyvenimo kokybę, yra teisės į privatų gyvenimą sudedamoji dalis. Teismas neatmetė galimybės, kad tai, jog įstatymai draudžia Prety vyrui padėti žmonai nusižudyti, pažeidžia Prety teisę į privatų gyvenimą. Tačiau galiausiai Teismas padarė išvadą, kad 8 straipsnis nebuvo pažeistas.

Kaipgi suprasti tokią teisinę abrakadabrą? Esmė ta, kad 8 Konvencijos straipsnis turi dvi dalis. Pirmoje nustatyta, kad turi būti gerbiamas privatus žmogaus gyvenimas. Antra dalis numato, jog valdžia gali kištis ir riboti asmens gyvenimą, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, dorovei, taip pat kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi, nors teismas neatmetė, kad nuspręsti nebegyventi yra ponios Prety teisė į privatų gyvenimą, kuri, anot Teismo, nebuvo silpna ir pažeidžiama, vis dėlto visas straipsnis, kaip visuma, nebuvo pažeistas, nes privatus jos gyvenimas buvo varžomas, siekiant apsaugoti kitų visos visuomenės silpnųjų ir pažeidžiamųjų asmenų gyvybes.

Visuomenėje diskusijų sukelia matomi eutanazijos atvejai. Tačiau tai tik eutanazijos, kaip reiškinio, ledkalnio viršūnė, o po vandeniu slypi kitas fenomenas, daug aktualesnis. Kalbu apie nuskausminimą. Su nuskausminamųjų vaistų perdozavimu susijusias problemas, o kartu ir mirties paspartinimą. Pavyzdžiui, eutanazija ir padėjimas nusižudyti Olandijoje sudaro kelis procentus mirčių, o opijaus preaparatų perdozavimas – keliasdešimt procentų.

Eutanazija, tai ir neatsakomas klausimas. Tai pasaulėžiūros problema. Nuo kertinių žmogaus pasaulėžiūros taškų, požiūrio į mirtį, kančią, ligą priklauso ir eutanazijos vertinimas.

Ir mes Lietuvoje turėtume kalbėti būtent apie tai, o ne apie eutanaziją ar padėjimo nusižudyti įteisinimą. Apie veiksmingą žmogaus kančių nuskausminimą, kad jis nekentėtų. Realybė tokia, kad anesteziologai bėga iš Lietuvos į užsienį. Pačioje Lietuvoje vyrauja neigiamas požiūris į nuskausminimą, nepagrįsta opiofobija. Opioidų Lietuvoje skiriama iki 100 kartų mažiau nei išsivysčiusiose valstybėse. Būtent taip teigia knygą apie skausmą ir jo gydymą parašiusi bei 1994 metais pirmą Skausmo kliniką Vilniuje įkūrusi Janė Baublienė. Jos nuomone, dar ir šiandien religiniai įsitikinimai kartais trukdo malšinti skausmą. Katalikų Bažnyčia priešinasi liberalesniam pacientų nuskausminimui. Nes kančią ji laiko prasminga. Katalikų Bažnyčia kviečia priešintis mirštančių ligonių sąmonės prislopinimo taktikai. Bažnyčios dokumentuose rašoma, kad mirštantis kenčiantis ligonis paskutiniu gyvenimo laikotarpiu dalijasi Kristaus kančia. Kristus Dievo neprašė „geros, lengvos“ mirties. Kristus mirė kančiose. Ji kenčiantį pilnos sąmonės žmogų laiko tokiu pat kankiniu kaip Kristus.

Eutanazija – pasaulėžiūros problema. Nuo kertinių žmogaus pasaulėžiūros taškų, požiūrio į mirtį, kančią, ligą priklauso ir eutanazijos vertinimas.

Nors katalikų mokymas pateisina terminaliniams ligoniams taikomą nuskausminamąjį gydymą, vis dėlto Popiežiškoji taryba ragina priešintis mirštančių ligonių sąmonės prislopinimo taktikai. O ką tai reiškia praktiškai? Itin sunkiais atvejais, kai skausmas žmogui nebepakeliamas, yra du būdai: arba leisti mirti kančiose, arba nuskausminti net susitaikant, kad pacientas dėl tokio nuskausminimo mirs.

Anesteziologijoje žinomos trys skausmo malšinimo pakopos. Pirma – sedacija, antra – sedacija, susijusi su nesąmoningumu, trečia – anestezija. Katalikų Bažnyčios mokymas pritaria tik sedacijai, leidžiančiai išlaikyti sąmonę. Net ir esant antrajai pakopai, nesąmoningumui, sunkiai sergantis pacientas jaučia stiprų skausmą. Ir tik esant anestezijai, pacientas nejaučia jokio skausmo. Anestezuotas žmogus ilgai neišgyvena, tačiau miršta be kančių.

Manyčiau, kad teisė į terminalinę anesteziją, nesant kitos galimybės pašalinti skausmą, turėtų būti pripažinta visuotine žmogaus teise. Tarpukario Lietuvos Katalikų Bažnyčios etikas A. Jakštas teigė: „Tas, kuris nėra ragavęs kentėjimų, amžinai pasiliks naivus vaikas, nors ir būtų pražilęs išminčius.“ Šeštos klasės gimnazistė iš Vaidos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ sako tą patį: „Tik tada žmogus supranta, kas yra laimė, kai būna patyręs kančią.“

Tačiau eutanazijos atveju žmogus kenčia skausmus paskutiniu savo gyvenimo laikotarpiu. Panaudoti kentėjimo patirtį šiame gyvenime nebegalime ir skausmo slopinimas tam panaudojant visokias priemones, net susitaikant su tuo, jog nuo milžiniškos anestetikų dozės žmogus mirs, o ne beprasmė kančia turi būti laikomas dieviškuoju dalyku.

Žmogaus kančią išmatuoti labai sunku. Ar skausmas didelis?/Nežinau/Ar džiaugsmas didelis?/Nežinau/Žinau, kokio didumo ašara. Taip eilėraštyje rašo medikas poetas Algimantas Jasiulaitis. Kiekviena kančia individuali. Pasitaręs su A. Jasiulaičiu, tekstą pavadinau „Eutanazija diskusijų spąstuose“. Nes tai kartu ir neatsakomas klausimas. Tai pasaulėžiūros problema. Nuo kertinių žmogaus pasaulėžiūros taškų, požiūrio į mirtį, kančią, ligą priklauso ir eutanazijos vertinimas.

Baigdamas noriu pakartoti: ir dabar pacientai gali atsisakyti gydymo. Todėl jei labai sunkiai sergantis žmogus nusprendžia, jog jis nenori gydytis, gydytojai turi daryti viską, kad likusią gyvenimo dalį žmogus nugyventų nejausdamas skausmo. Alzheimerio pacientai, net paskutinių stadijų, yra žmonės lygiai taip pat, kaip ir apsigimę naujagimiai. Jie yra žmonės, ir eutanazijos praktika turi būti laikoma ne kuo kitu, bet tokių žmonių žudymu. Eutanazija ir padėjimas nusižudyti gali būti pateisinami tik pačiais išimtiniausiais atvejais. Kad mirtis netaptų verslas, kad eutanazija nevirstų nacių krematoriumų sinonimu.

Parengta pagal LRT programos „Klasika“ laidą „Radijo paskaita” (red. Regina Germanavičiūtė)

LRT ir Bernardinai.lt