Meno kritiko ir tinklalapio menufaktura.lt redaktoriaus Vaido Jauniškio komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Į klausimą, kas sugriovė Sovietų Sąjungą, režisierė Giedrė Žickytė savo naujuoju filmu „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ atsako: toks vokalinis instrumentinis ansamblis „Antis“. Kas sugriovė „Snoro“ banką, vienas dienraštis taip pat žino: Prezidentūra, nes norėjo sumurkdyti laikraštį. O kam naudingas toks ilgas pedofilijos bylos eskalavimas ir kas dėl to kaltas, mano kaimynas atsakys aiškiai: KGB ir kitos Rusijos slaptosios tarnybos. Kaip ir dėl banko griūties.

Skirtumas tarp kino režisierės ir dienraščio ar mano kaimyno yra tas, kad pirmoji nuodugniau tyrė Sąjūdžio istoriją, kalbėjosi su roko maršų dalyviais, įvairiais liudininkais – ir vis tiek savo versiją pateikė kaip šiek tiek žaidybišką, netvirtindama nieko konkrečiai. Dienraštis pateikia ne istoriją „kaip viskas buvo“, bet savo poziciją, pasitelkdamas tam visus įmanomus argumentus – ypač būdamas pats gan desperatiškoje padėtyje. O apie bankų, pedofilų ir KGB sąsajas žmonės kalba jų netyrę arba – tyrę tiek, kiek rėpia visų mūsų žvilgsniai. Ir jei kiekvienas įvykis turi savo antrąją ar trečiąją puses, dažnai noras pamatyti kitaip (o tai reiškia – įžvelgti „tiesą“) nustumia šalin pačią pirmąją, oficialiąją versiją. Problema ne ta, kad visi norime išsiaiškinti tam tikrus dalykus – baugu, kad žmonių su savomis keistomis sąmokslų teorijomis intensyviai daugėja, ir anaiptol ne tik žiniasklaidoje.

Sąmokslo teorijos itin spėriai dauginasi ten, kur yra daug nuskriaustų ir besijaučiančių pažemintais, kur gausu skliaustelių ir nutylėjimų. Daugtaškių erdves mes pildome patys. Juo spėriau viską įvardijame, jei matome, kad niekas už mus to nepadarys, nes žiniasklaidos autoritetas smunka žemyn paskui politikų reitingus, čia nuolat girdisi dar viena teorinė frazė: „meluoja visi“. Aišku, „visi“ – tai ne turgaus pardavėja, kuri man niekada nemuša čekio, ir juo labiau ne apie mikroautobuso vairuotojas – jis nieko nelemia. Bet irgi žino, kad „visi korumpuoti“, ir gal dar pasakys, kurie. Ir negali paneigti, kad jis visai neteisus. Antra vertus – sąmokslo teorijų loginiai argumentai neveikia.

Savos versijos yra ne vien savęs pateisinimas, sąmokslo teorijos kur kas galingesnės. Būtent per jas reiškiasi mūsų pačių galia, tai naujoji mitologija apie nematomus dievus, kurie tvarko mūsų gyvenimą. Juk ir senovėje egiptiečiai karvės įvaizdžiu aiškino dangaus skliautą, metų laikų kaitas ir keikdavo ar burdavo karves dėl nederliaus, bet tai nereiškia, kad jie realiai matė karves vietoj dangaus. Jie tik sukūrė sistemą, kurią ir garbino. Taip nejučia mes imame – visai nenorėdami – garbinti masonus, slaptus protokolus ar užsienio spec.tarnybas, nes suteikiame joms mitinių savybių. Tačiau šalia šio kiek nepaskaičiuoto netyčinio garbinimo egzistuoja tyčinis – mūsų kompensacinis mechanizmas: taip mes sau suteikiame galių, nes čia galia – informacija. Mes žinome, „kaip yra iš tikrųjų“, ir todėl su šiuo „ginklu“ pasirodome galingesni už kitus. Net blefuodami. Kaip sako senas žvalgybininkas kitam – „tai ne tai, ką tu galvoji“.

Ta abejotina informacija (kurią kartais išties norisi pavadinti kliedesiais) yra galia, bet iš tiesų – tas keistas versijas sukūrusių žmonių paspirtis, nes tik čia jie jaučiasi bent kiek galingesni prieš tuos nepasiekiamus dievus: apšnekėdami, interpretuodami, keikdami. Genezės siūlai veda tiesiai į virtuvinius pokalbius Brežnevo epochoj.

Sąmokslo teorijos galingos ir todėl, kad užkibus už jų kabliuko, t.y. vos įtikėjus viena, viskas gražiai veriasi ant to siūlo, ir taip pamažu jos ima valdyti mus. Bet kokį įvykį galime paaiškinti, ir į, regis, visiškai nuginkluojantį klausimą tokiam „teoretikui“ apie visagales tarnybas – „O kaip ta tavo KGB nesužiūrėjo „Anties“?“ – beveik garantuotai gausime paaiškinimą: tai buvo slaptas KGB planas B. Nes, jei prisimenate, buvo kalbų, kad ir Sąjūdis buvęs KGB planuose. Tik neklauskit, kur jie vedė. Bet, ko gero, anas laikotarpis – iki kokio Bražuolės tilto susprogdinimo– buvo pats šviesiausias, su mažiausiai teorijų, t.y. nepasitikėjimo vieni kitais ir valdžia. Priešingai – tuomet buvo tikima.

Tačiau jei šiandien kalbama taip pat, kaip stagnacijos laikais, tik, žinoma, garsiau ir laisviau, – ar tai nereiškia, kad visuomenės ir valdžios apykaitos mechanizmas yra identiškas? Kad netikima lygiai taip pat, kaip tada, tiksliau – šiandien netikima net labiau, nes tada aiškiai tikėta į „juos“ ir „mus“. Šiandien visus gali įtarti viskuo ir viską išaiškinti, nes pavyzdžiai liejasi kaip iš gausybės rago: atsakingas už bankų veiklą dieną prieš griūtį kategoriškai paneigia griūties galimybę. Visos svarbiausios šalies dešimtmečio bylos niekaip nebaigiamos ir neišaiškinamos. Frazė „kas galėtų paneigti, kad“ įeina į dažniausių dešimtuką ne tik tarp politikų.

Filosofas Jürgenas Habermasas dar 1962 m. idealiai nurodė trąšą sąmokslo teorijoms augti: liberalių visuomenių diskusijos vis labiau praranda savo kritinę funkciją ir tampa manipuliacijos objektu. Parlamentuose mažėja viešųjų diskusijų reikšmė ir daugėja klausimų, sprendžiamų uždaruose partijų ir frakcijų posėdžiuose (cituojama pagal: Alvydas Jokubaitis, „Sąmokslas kaip politikos mokslo ir liberalios visuomenės problema“ – „Problemos“ 2006, 69). Pridėkime dar akivaizdų ir nematomą lobizmą ar oligarchinius spaudimus, pačių politikų melą ar žodžio netesėjimą. Bet tai yra tie patys „jie“, kuriems reikėtų nueiti didžiulį skaidrumo kelią, kad suardytų slaptumo ir uždarumo atmosferą.

O kas esame „mes“? Mes tikime užjūrio slaptaisiais kardinolais ir jų keliamais pavojais. Mes labiau tikime kaimyno versija nei oficialaus atstovo paaiškinimu, nes mums gyventi su kaimynu, su politiku - seniai nepakeliui. Jis – tik holograma televizoriuje, kuri iš esmės prilygsta serialo herojui. O televiziją spoksome vis daugiau ir daugiau, neseniai vėl pasiekėme sėdėjimo prie dėžės naują rekordą. Kas, kad britai žiūri dar daugiau: po teisybei, jų televizijose yra dar kai ko be šou laidų; mūsų – nebe. Mes įtakingais TV žurnalistais įvardijame pramoginių laidų vedėjus, nes jau nebeskiriame šou laidos nuo žurnalistikos (o tai – ir pastarosios problema). Mums seniai svarbesni vardai ir fiziognomika, o ne ką tie vardai kalba – todėl rašome komentarus net neskaitę straipsnių. Jei būtume mokykloje, mūsų neprileistų prie brandos egzaminų. Nes perdaug rašėme sms-ų ir pernelyg mažai skaitėme knygų.

Iš tiesų, ko gero, taip: per mažai knygų. Per menkas atsiribojimas nuo kasdienybės, per mažas atstumas ir per daug įklimpta į visą tą mėšlą. Ar ne paradoksas – keikiamas Ibsenas, tarsi „Visuomenės prieše“ jis būtų rašęs apie mūsų partijų machinacijas? Kai kam net literatūra nesuteikia atstumo, kurio dėka ji ir vadinama klasikine. Būtent klasika ir leidžia žvelgti kiek blaiviau, nes išryškina amžinas schemas ir teikia raminamųjų: ne tu pirmas nuskriaustas šioje pasaulio istorijoje. Vadinasi, po kelių puslapių gali aptikti ir kelią iš kasdienybės isterijos. Tai neturėtų būti knyga apie paskutiniąją Prezidento kadenciją. Kad ir kaip smalsu būtų.