Žvelgiant į viešumoje verdančias diskusijas, atrodo, kad  pagrindinė problema bendrojo lavinimo srityje yra tai – kiek tautinių mažumų mokyklų auklėtiniai turi mokėti lietuvių kalbą? Tikrai nesakau, jog tai nėra svarbi diskusijos tema, tačiau gaila, kad trūksta plačios diskusijos apie mokyklos misiją nūdienos pasaulyje apskritai. Turiu galvoje ne skambių deklaracijų peržiūrėjimą ir pakeitimą dar skambesnėmis, bet įsižiūrėjimą į tai, kas iš tiesų vyksta mokyklose.

Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu. Karštligiškas noras sukišti į mokinių galvas vis daugiau informacijos sukelia savarankišką kritinio mąstymo paralyžių. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalve. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.

Kita vertus, ar visuomenėje, grįstoje vartojimo, konkurencijos ir beatodairiškos skubos principais, gali būti kitokia mokykla? Iš mokyklos reikalaujama suklasifikuoti mokinius. Įvertinti asmenybės brandą daug sudėtingiau, nei testu patikrinti, ar sėkmingai įsiminta informacija. Mąstymo ugdymas visada yra tam tikra rizika, nes jis reiškia naujų horizontų praplėtimą, įprastų schemų įveiką. Paprasčiau perteikti įprastus, jau išbraidytus mąstymo takus, guodžiantis, kad mokiniai dar per jauni savarankiškai mąstyti. Jau vėliau – universitete – tegu mąsto patys, o mokykloje pakanka, kad uoliai atsimintų kitų sugalvotus atsakymus. Bėda ta, jog mokyklos įgūdžiai vėliau perkeliami ir į universitetus ir kūrybiškumo, autentiškumo žiedas taip ir lieka neišsiskleidęs. Universitetai, sugundyti „orientacijos į darbo rinką“ imperatyvo, rūpinasi ne įvairiapusės asmenybės ugdymu, bet studento akiračio susiaurinimu, virsmu į specialistą, kuris žino maksimaliai daug apie siaurą pasaulio rėžį ir praktiškai nieko nebežino, kas vyksta kitur.

Šiandien įprasta į mokymąsi tiek mokykloje, tiek universitete žvelgti kaip į pasirengimą esą svarbesnei ir naudingesnei veiklai. Viskas, taip pat ir žinios, esą turi duoti naudos. Tačiau ar tikrai normalu, kai mes į jaunus žmones pradedame žvelgti tik kaip į žaliavą darbo rinkai ir jau pripratinome svajoti ne apie žygdarbius, bet apie karjerą, mąstyti ne apie misiją, bet apie tai, kur savo sugebėjimus galėtų brangiau parduoti?

Vis dar vartojame „pedagogikos“ sąvoką, kuri kilo iš senovės graikų žodžio „paideia“ (ugdymas). Tačiau, jei pažvelgtume į tai, kaip Vakarų kultūroje iki pat XX amžiaus antrosios pusės buvo suvokiamas ugdymas ir mokymas, pamatytume stulbinamą kontrastą su šiandien vyraujančiais vaizdiniais.

Mokymasis buvo orientuotas į dorybių, tokių kaip teisingumas, išmintis, nuosaikumas, ugdymą. Jo tikslas buvo žmogaus, kaip asmenybės, išskleidimas, padedant jam atpažinti savo vietą ir vaidmenį pasaulyje.

Tiesa, jau senovės Graikijoje mes atrandame ir sofistų, kurie už pinigus ne tiek ugdė dorybes, kiek mokė įvairių technikų – pavyzdžiui, kaip debatuose įveikti pašnekovą. Jie ėmė pinigus už žinias, kurios jas įgijusiajam turėjo atnešti didesnį pelną nei sąnaudos, išleistos mokantis. Sofistų, į kuriuos paniekinamai žiūrėjo žymiausi antikos mąstytojai, galima vadinti nūdienos švietimo sistemos pirmtakais. Sofistai nepretendavo į mąstymo originalumą ir save suvokė ne tiek kaip vedlius, kiek užsakymų vykdytojus. Kaip ir šiandienos save raginami suvokti mokytojai, ar ne?

Nūdienos vakarietiška švietimo sistema tarsi paskatino orientuotis ne į dorybių ugdymą, bet į naudingų žinių perteikimą. Prie į rinką orientuotos sistemos iš tiesų lengviau pritraukti įvairiausių matuoklių, kurie mums gali pasiūlyti, kaip už mažiausius kaštus instaliuoti į mokinių ar studentų galvas didžiausią kiekį informacijos. Tačiau tokia sistema, organizuota pagal į masinę produkciją orientuotos gamyklos tikslą, paprasčiausiai nepajėgi atsižvelgti į kiekvieno žmogaus unikalumą, negali pasiūlyti auginančio ugdymo ir, natūralu, kad šiandien visos Europos valstybės susiduria su panašia dilema – nepaisant visų kalbų apie įvairovę, kūrybiškumo svarbą, švietimo sistema tampa ne naujų galimybių atskleidimo ir vaizduotės vystymo, bet jaunų žmonių „suformatavimo“ vartotojiškai visuomenei vieta.

Mokykla vis dažniau tampa ne vilties švytėjimo ir autoriteto sklaidos, bet nerimo, konkurencijos, vis didėjančių patyčių, smurto ir beprasmybės pojūčio vieta. Regis, tikrai didelė kaina, kurią tenka mokėti už  tai, kad nuo  klasikinio dorybių ugdymo metėmės prie informacijos instaliavimo į mokinių smegenis?

 Nenorėčiau, kad šis komentaras būtų suvoktas kaip dar vienas akmuo į kurios nors ministerijos ar politikų apskritai „daržą“. Mokykla šiandien yra mūsų visuomenėje vyraujančių vertybių atspindys. Jei tikrai nesame patenkinti tuo, kaip yra, gal metas atrasti drąsos keistis?

 Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją