Apaštališkasis laiškas „motu proprio“ forma PORTA FIDEI, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai

1. „Tikėjimo vartai“ (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima  peržengti, kai skelbiamas Dievas žodis ir malonei  leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus  reiškia  leistis  į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties  Jėzaus  prisikėlimo  vaisius. 

Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (plg. Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8); į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.

2. Nuo pat savo kaip Petro įpėdinio tarnybos pradžios primindavau būtinybę iš naujo atrasti  tikėjimo kelią, kad vis aiškiau aikštėn iškiltų  susitikimo su Kristumi džiaugsmas ir atnaujintas siekis su juo susitikti. Homilijoje per šv. Mišias, kuriomis pradėjau pontifikatą, pasakiau: „Visa Bažnyčia ir ganytojai joje kaip Kristus turi leistis į kelią, kad vestų žmones iš dykumos gyvybės vietų link – draugystės su Dievo Sūnumi, tuo, kuris dovanoja gyvybę, apsčiai gyvybės, link“.

Šiandien neretai pasitaiko, kad krikščionys labiau rūpinasi savo įsipareigojimo socialiniais, kultūriniais ir politiniais padariniais, ir toliau laikydami tikėjimą savaime  suprantama bendrojo gyvenimo prielaida. Bet iš tikrųjų ta prielaida ne tik nebeegzistuoja šiuo pavidalu, bet ir dažnai net yra neigiama. Anksčiau buvo įmanoma įžiūrėti vieningą kultūrinį audinį, paremtą tikėjimo turiniu bei jo įkvėptomis vertybėmis ir kaip tokį plačiai pripažįstamą, tačiau šiandien dėl daugybę žmonių apėmusios gilios tikėjimo krizės daug kur visuomenėje to, regis, nebėra.

3.  Negalime  leisti, kad  druska išsidvoktų, o  šviesa būtų  laikoma  užvožta  (plg. Mt 5, 13–16). Ir  šiandienis žmogus gali pajusti poreikį, kaip samarietė nueiti  prie šulinio pasiklausyti Jėzaus, kviečiančio į jį tikėti ir semti iš šaltinio, iš kurio trykšta gyvasis  vanduo (plg. Jn 4, 14). Turime vėl užsidegti noru maitintis Bažnyčios ištikimai perduotu  Dievo žodžiu ir gyvybės  Duona – dovanomis, kuriomis siūloma pasistiprinti visiems jo mokiniams (plg. 6, 51). Juk Jėzaus mokymas ir mūsų dienomis suskamba ne mažiau galingai: „Plušėkite nedėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27).

To, ko klausė jo klausiusieji, šiandien turėtume klausti  ir  mes: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Jėzaus atsakymą žinome: „Tai ir  bus  Dievo darbas: tikėkite  tą,  kurį jis  siuntė“ (Jn 6, 29). Vadinasi, tikėti į Jėzų  Kristų yra būdas galutinai pasiekti išganymą.

4. Turėdamas visa tai prieš akis, nusprendžiau paskelbti Tikėjimo metus. Jie prasidės 2012 m. spalio 11-ąją, pen kiasdešimtųjų Vatikano II Susirinkimo pradžios metinių dieną, ir baigsis 2013 m. lapkričio 24-ąją, Kristaus Karaliaus sekmadienį. 2012 m. spalio 11oji taip pat sutampa su Katalikų Bažnyčios katekizmo – teksto, mano pirmtako, palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbto siekiant visiems tikintiesiems parodyti tikėjimo galią ir grožį, – publikacijos dvidešimties metų jubiliejumi.

Šis dokumentas, autentiškas Vatikano II Susirinkimo vaisius, 1985 m. nepaprastojo Vyskupų sinodo pageidavimu turėjo būti priemonė katechezei skatinti ir buvo parengtas bendradarbiaujant visiems Katalikų Bažnyčios vyskupams.

Be to, aš sušaukiau Vyskupų sinodo generalinę asamblėją 2012 m. spalį tema: „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti“. Tai bus palanki proga visą Bažnyčią įvesdinti į tikėjimo ypatingo apmąstymo ir atradimo iš naujo metą.

Švęsti Tikėjimo metus Bažnyčia kviečiama ne pirmą kartą. Mano garbingasis pirmtakas Dievo tarnas Paulius VI 1967 m. panašius metus paskelbė  apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystei paminėti jų paskutinio liudijimo 1900ųjų metinių proga. Jis sumanė tuos metus kaip iškilmingą metą, kad visa Bažnyčia „tikrai ir nuoširdžiai išpažintų vieną tikėjimą“; be to, jis troško, kad tas tikėjimas būtų patvirtintas „individualiai ir bendruomeniškai, laisvai ir sąmoningai, vidujiškai ir išoriškai, nuolankiai ir drąsiai“. Jo manymu, Bažnyčia šitaip galėsianti iš naujo „pilnutinai ir teisingai pažinti savo tikėjimą, kad jį pagyvintų, atnaujintų, sutvirtintų ir išpažintų“. Didžiulės anų metų pervartos dar labiau išryškino tokio šventimo poreikį. Tas  šventimas buvo užbaigtas iškilmingu tikėjimo išpažinimu  trokštant parodyti,  kaip  svarbu  esminį  tikėjimo  turinį,  nuo amžių sudarantį visų tikinčiųjų paveldą, vis naujaip patvirtinti, suprasti ir pagilinti, siekiant nuosekliai liudyti istorinėmis sąlygomis, kitokiomis negu ankstesnių laikų.

5. Tam tikru atžvilgiu mano garbingasis pirmtakas tuos metus laikė „posusirinkiminiu padariniu ir poreikiu“, nes  gerai  suvokė  sunkias  meto  problemas, pirmiausia susijusias su tikrojo tikėjimo  išpažinimu  ir  jo teisingu aiškinimu.  Aš  pagalvojau,  kad  Tikėjimo  metų  pradžios sutapdinimas su Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtosiomis metinėmis galėtų būti tinkama proga suvokti, kad Susirinkimo tėvų palikti tekstai, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, „nepraranda nei vertės, nei spindesio. Jie turi būti tinkamai skaitomi, plačiai žinomi ir įsidėmimi kaip patikimi ir norminiai Magisteriumo tekstai  Bažnyčios  tradicijoje.  <...> kaip  niekada  jaučiu pareigą  įvardyti  Susirinkimą  kaip  didžiulę  malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje“. Aš irgi norėčiau primygtinai pabrėžti tai, ką apie Susirinki mą pasakiau praslinkus keliems mėnesiams nuo mano išrinkimo Petro įpėdiniu: „Jei jį skaitysime ir priimsime vadovaudamiesi teisinga hermeneutika, tai jis tada galės būti ir vis labiau tapti didele jėga nuolat reikalingam Bažnyčios atnaujinimui“.

6. Bažnyčia atnaujinama ir tikinčiųjų gyvenimo liudijimu:  juk  krikščionys  pašaukti  savo  egzistencija  leisti suspindėti pasaulyje Viešpaties mums paliktam tiesos žodžiui. Būtent tai dogminėje konstitucijoje Lumen gentium patvirtino Susirinkimas: „Kristus, šventas, nekaltas, tyras (Žyd 7, 26), nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21), bet atėjo  vien tam, kad permaldautų tautos nusikaltimus (plg. Žyd 2, 17), o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu. Bažnyčia, pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus, tiek vidinius, tiek išorinius, ir tegu netobulai, bet ištikimai apreikštų pasaulyje jo slėpinį, iki šis bus atskleistas visa savo šviesa amžių pabaigoje“.

Šiuo požiūriu Tikėjimo metai yra raginimas autentiškai iš naujo atsiversti į Viešpatį, vienintelį pasaulio Gelbėtoją. Jo mirties  ir prisikėlimo slėpiniu Dievas  iki galo apreiškė  Meilę,  kuri gelbėja,  ir  nuodėmių atleidimu kviečia žmones atsiversti (plg. Apd 5, 31). Ši Meilė,  pasak apaštalo, veda žmones į naują gyvenimą: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus  buvo prikeltas  iš numirusių Tėvo šlovinga  galia, taip  ir  mes pradėtume  gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Per tikėjimą šis naujas gyvenimas formuoja visą  žmogaus egzistenciją  pagal radikalią tikėjimo naujybę. Kelyje,  niekada   iki  galo nesibaigsiančiame šiame gyvenime, žmogaus  mintys ir  jausmai, mąstysena ir elgesys  pamažu nuvalomi ir perkeičiami tokiu mastu, kokiu jis laisvai tam pasirengęs. „Tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6), tampa nauju, visą žmogaus gyvenimą perverčiančiu mąstymo ir veiklos matu (plg. Rom 12, 2; Kol 3, 9–10; Ef 4, 20–29; 2 Kor 5, 17).

7. „Caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14): būtent Kristaus meilė pripildo mūsų širdį ir akina evangelizuoti. Šiandien kaip niekada jis siunčia mus į pasaulio kelius visoms žemės  tautoms  skelbti  jo  Evangelijos  (plg. Mt 28, 19).

Savo meile Kristus traukia prie savęs visų kartų žmones: visais laikais pats sušaukia Bažnyčią ir patiki jai skelbti Evangeliją kaip  visad naują užduotį. Todėl  ir šiandien reikia tvirto bažnytinio įsipareigojimo naujajai evangelizacijai, siekiant vėl atrasti tikėjimo džiaugsmą ir karštą troškimą perduoti tikėjimą. Kasdien iš naujo atrandant Dievo meilę, tvirtėja ir stiprėja tikinčiųjų pasiryžimas misionieriauti. Juk tikėjimas auga tada, kai patiriamas kaip gauta meilė ir perteikiamas kaip malonės bei džiaugsmo patirtis. Jis daro klausytojus vaisingus, nes išplečia jų širdį ir protą, kad jie priimtų Viešpaties kvietimą laikytis jo žodžio ir tapti jo mokiniais. Tikintieji, anot šventojo Augustino liudijimo, „tikėdami stiprėja“. Šventasis Hipono vyskupas turėjo daug pagrindo tai teigti. Žinome, kad jo gyvenimas buvo nuolatinis tikėjimo grožio ieškojimas, kol jo širdis surado atilsį Dieve. Jo gausūs raštai, kuriuose aiškinama tikėjimo akto reikšmė ir tikėjimo tiesa, ligi mūsų dienų lieka neprilygstamo turtingumo paveldas ir vis dar daugybę žmonių įgalina surasti tei singą kelią link „tikėjimo vartų“.

Taigi tikėjimas  auga ir stiprėja tik tikint;  nėra kitos ga limybės būti tikram savo gyvenimu,  kaip tik nuolat vis  labiau perleisti save meilei, kuri patiriama kaip vis di desnė,  nes kyla iš Dievo.

8. Šių ypatingų metinių proga norėčiau pakviesti viso pasaulio  brolius   vyskupus  šiuo Viešpaties  siūlomu dvasinės malonės laiku, vienijantis su Petro įpėdiniu, atminti brangią tikėjimo dovaną. Švęskime tuos metus prideramai ir  vaisingai.  Intensyviau apmąstykime ti kėjimą, kad  visiems į  Kristų tikintiesiems  padėtume sąmoningiau ir  tvirčiau pritarti Evangelijai, ypač gilių permainų  valandą, kurią kaip tik dabar išgyvena žmonija. Turėsime progą išpažinti tikėjimą į prisikėlu  sį Viešpatį savo katedrose ir viso pasaulio bažnyčiose, savo  namuose ir  šeimose,  kad  kiekvienas  labiau pajustų poreikį geriau pažinti ir būsimoms kartoms per duoti nekintamą tikėjimą. Vienuoliškosios ir parapinės bendruomenės ir visa sena bei nauja bažnytinė tikrovė suras būdą, kaip tais metais viešai išpažinti Credo.

9. Trokštame, kad tie  metai kiekvienam tikinčiajam su žadintų norą išpažinti tikėjimą pilnatviškai ir iš naujo tvirtai įsitikinus, kupinam  pasitikėjimo  ir  vilties. Tai bus  puiki proga intensyviau švęsti  tikėjimą liturgijoje, pirmiausia Eucharistijoje, kuri  „yra viršūnė, į kurią krypsta  Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa  jos  stiprybė“. Kartu  trokštame, kad tikinčiųjų liudijimas  gyvenimu taptų  įtikinamesnis. Iš naujo atrasti  išpažįstamo, švenčiamo,  įgyvendinamo ir maldoje reiškiamo tikėjimo turinį ir apmąstyti patį tikėjimo aktą yra pareiga, kurią privalo prisiimti kiekvienas tikintysis, ypač tokiais metais.

Neatsitiktinai pirmųjų amžių krikščionys būdavo įpareigojami mintinai išmokti Credo. Jiems tai būdavo kasdienė malda, neleidžianti užmiršti su krikštu prisiimtų  įsipareigojimų. Šventasis Augustinas viename pamoksle apie redditio symboli – Credo perdavimą – primena tai labai reikšmingais žodžiais: „Šventojo slėpinio Simbolis, kurį kartu priėmėte ir šiandien po vieną recitavote, yra žodžiai, kuriais Motinos Bažnyčios tikėjimas patikimai statydinamas ant tvirto pagrindo, kuriuo yra Viešpats Kristus. <...> Tad priėmėte ir recitavote tai,  ką visada turite išlaikyti sieloje  ir širdyje, kartoti lovoje, apmąstyti aikštėse ir neužmiršti valgydami; ir net miegančiame kūne širdis turi budėti“.

10. Čia norėčiau trumpai apžvelgti kelią, padedantį giliau suprasti ne tik tikėjimo turinį, bet kartu su juo ir aktą, kuriuo apsisprendžiame visiškai laisvai save patikėti Dievui. Juk tikėjimo aktas artimai susijęs su turiniu, kuriam pritariame. Įsiskverbti šios tikrovės vidun leidžia  šventasis  Paulius tardamas: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išga nymą“ (Rom 10, 10). Širdis rodo, kad pirmutinis žingsnis, atvedantis į tikėjimą, yra Dievo dovana ir malonės, veikiančios ir iš pagrindų perkeičiančios asmenį, aktas.

Šiuo atžvilgiu   labai  reikšmingas  Lidijos  pavyzdys. Šventasis Lukas pasakoja, kad Paulius,  būdamas Filipuose, šabo dieną skelbė Evangeliją kelioms moterims; tarp jų buvo Lidija, ir  „Viešpats atvėrė  jos  širdį Pau liaus žodžiams“ (Apd 16, 14). Šiuose žodžiuose glūdin ti prasmė yra svarbi.  Šventasis Lukas moko, jog pažinti turinį, kurį reikia įtikėti, neužtenka, jei širdies, tikrosios žmogaus „šventovės“,  neatveria malonė, dovanojanti akis giliai įžvelgti ir  suprasti, kad tai,  kas skelbiama, yra Dievo žodis.

Išpažinti lūpomis savo  ruožtu reiškia,  kad  tikėjimas apima  viešą liudijimą  ir  įsipareigojimą.  Krikščioniui  niekada nevalia manyti, kad tikėti – asmeninis reikalas. Tikėjimas yra apsisprendimas būti su Viešpačiu ir su  juo gyventi.  Šis  „buvimas su juo“ leidžia suprasti motyvą, kodėl tikima. Kaip tik todėl, kad tikėjimas yra laisvės  aktas,  jis  reikalauja ir  socialinės atsakomybės už tai,  kas tikima. Sekminių dieną Bažnyčia visu  aiškumu parodė šį viešąjį matmenį – būtent tikėti ir savo tikėjimą bebaimiškai skelbti kiekvienam žmogui. Misionieriauti įgalina ir mūsų liudijimą stiprina Šventosios Dvasios dovana, įkvepianti ryžto ir drąsos.

Paties tikėjimo išpažinimas yra asmeninis ir kartu ben druomeninis aktas.  Pirmutinis  tikėjimo subjektas yra Bažnyčia. Krikščionių bendruomenės tikėjime kiekvienas priima krikštą,  veiksmingą įtraukimo į tikinčiųjų tautą ženklą, kad būtų išganytas. Katalikų Bažnyčios katekizme tvirtinama: „Tikiu: tai  Bažnyčios tikėjimas, asmeniškai kiekvieno tikinčiojo  išpažįstamas  paprastai nuo Krikšto akimirkos. Tikime: tai Bažnyčios tikėjimas, išpažįstamas vyskupų  Susirinkime arba  dažniausiai liturginiame tikinčiųjų susibūrime. Tikiu: taip  savo  tikėjimu Dievui atsako Bažnyčia, mūsų Motina,  kuri ir moko sakyti: Tikiu, Tikime“.

Akivaizdu, norint pritarti, tai  yra prie to,  ką  pateikia Bažnyčia, visiškai prisijungti protu ir  valia, esmingai būtina   pažinti   tikėjimo  turinį.   Tikėjimo pažinimas įvesdina į Dievo apreikšto išganymo slėpinio pilnatvę.  Taigi duodamas sutikimas suponuoja, kad tikint  laisvai priimamas visas tikėjimo slėpinys, nes jo tiesą laiduoja pats apsireiškiantis ir savo meilės slėpinį pažinti leidžiantis Dievas.

Kita vertus, nevalia užmiršti, kad mūsų kultūriniame kontekste  daugybė žmonių,  nors  patys  tikėjimo dovanos  ir  nepažįsta, rimtai  ieško  galutinės prasmės ir galutinės tiesos apie savo gyvenimą ir  pasaulį. Tokia paieška yra autentiška tikėjimo „preliudija“, nes skatina  žmones leistis į kelią, vedantį Dievo slėpinio link. Pačiame  žmogaus prote glūdi poreikis to,  „kas visada galioja ir išlieka“. Toks poreikis yra žmogaus širdyje neišdildomai įrašytas nuolatinis kvietimas leistis į kelią susitikti tą,  kurio neieškotume, jei jis pats nebūtų jau atėjęs mūsų pasitikti. Tikėjimas mus kaip tik kviečia ir iki galo atveria tokiam susitikimui.

11. Visiems, kurie nori sistemingai pažinti tikėjimo turinį, vertinga ir būtina pagalbinė priemonė bus Katalikų Bažnyčios katekizmas. Jis yra vienas svarbiausių Vatika no II Susirinkimo vaisių. Apaštališkojoje konstitucijoje Fidei depositum, neatsitiktinai pasirašytoje Vatikano II Susirinkimo pradžios trisdešimtųjų metinių proga, palaimintasis Jonas Paulius II rašė: „Šis Katekizmas labai prisidės prie  viso  bažnytinio  gyvenimo  atnaujinimo, kurio troško ir kurį pradėjo  Vatikano II Susirinkimas. <...> Aš jį pripažįstu tvirtu tikėjimo pagrindu, tad ir patikima bei galiojančia Bažnyčios  bendrystės  ugdymo priemone“.

To pat  siekiant ir Tikėjimo metai turėtų išreikšti vieningas pastangas iš naujo atrasti ir išstudijuoti pagrindinį tikėjimo turinį, sistemingai  ir organiškai sutrauktą į Katalikų Bažnyčios katekizmą.  Juk ten  spindi mokymo lobis,  Bažnyčios  per dutūkstantmetę istoriją  sukauptas, sergėtas ir  perdavinėtas. Nuo Šventojo  Rašto iki Bažnyčios tėvų, nuo teologijos mokytojų iki šventųjų šimtmečių  tėkmėje  Katekizmas  nenykstamai primena daugybę būdų, kuriais Bažnyčia  apmąstė tikėjimą ir tobulino  mokymą, siekdama  suteikti tikintiesiems  tikrumo jų tikėjimo gyvenime.

Savo struktūra Katekizmas atspindi tikėjimo plėtotę ligi pat didžiųjų kasdienio gyvenimo temų. Puslapis po puslapio atrandama, kad tai, kas dėstoma, yra ne teorija, bet susitikimas su Asmeniu, kuris gyvena Bažnyčioje. Mat po Tikėjimo išpažinimo aiškinamas sakramentinis gyvenimas, kuriame yra, veikia ir nepaliaujamai savo Bažnyčią statydina Kristus. Be liturgijos ir sakramentų Tikėjimo išpažinimas nebūtų veiksmingas, nes stokotų krikščionių liudijimą palaikančios malonės. Lygiai taip pat Katekizmo mokymas apie moralinį gyvenimą savo visą reikšmę įgyja tada, kai susiejamas su tikėjimu, liturgija ir malda.

12. Todėl Tikėjimo metais  Katalikų Bažnyčios  katekizmas galės būti tikra tikėjimo palaikymo priemonė, pirmiausia tiems, kuriems rūpi krikščionių ugdymas, toks būtinas mūsų kultūriniame kontekste. To siekdamas Ti kėjimo mokymo kongregaciją paraginau, pasitarus su kitomis kompetentingomis Šventojo Sosto dikasterijomis,  parengti  Notą,  kurioje Bažnyčiai ir  tikintiesiems būtų nurodytos gairės, kaip šiuos Tikėjimo metus veiksmingiausiai ir tinkamiausiai įgyvendinti tarnaujant tikėjimui ir evangelizacijai.

Juk  tikėjimas  šiandien  labiau negu anksčiau  išstatytas klausimams, kylantiems iš pakitusios mąstysenos, ypač mūsų dienomis racionalių  tikrybių  sritį susiaurinančios   iki  mokslinių   ir  technologinių  laimėjimų. Tačiau  Bažnyčia niekada  nesibaimino parodyti,  kad tarp tikėjimo ir tikro mokslo negali būti konflikto, nes abu – kad ir skirtingais būdais – siekia tiesos.

13. Bus esmingai svarbu Tikėjimo metais apžvelgti mūsų tikėjimo istoriją, kurioje regimas neišmatuojamas šventumo ir nuodėmės sampynos slėpinys. Šventumas rodo didžiulį indėlį, kuriuo vyrai ir moterys savo gyvenimo liudijimu prisidėjo prie bendruomenės augimo ir plėtros, o nuodėmė turėtų kiekvieną paskatinti nuoširdžiai ir nepaliaujamai stengtis atsiversti ir patirti visų pasitikti ateinančio Dievo Tėvo gailestingumą.

Šiuo laikotarpiu kreipsime savo  žvilgsnį į Kristų, „tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 12, 2): jame išpildomi visi  žmogaus širdies siekiai ir troškimai. Meilės džiaugsmas, atsakas į kančios ir skausmo dramą, atlei  imo už patirtą įžeidimą jėga  ir gyvybės pergalė  prieš mirties  tuštumą – visa  tampa tikrovė jo įsikūnijimo, tapimo žmogumi,  dalijimosi su  mumis žmogiškuoju silpnumu slėpinyje siekiant perkeisti tai savo prisikėlimo galia. Jame, mirusiame ir prisikėlusiame dėl mūsų išganymo,  pilnatviškai suspindi tikėjimo pavyzdžiai, ženklinę šį mūsų išganymo istorijos dutūkstantmetį.

Akinama tikėjimo, Marija priėmė Angelo žodį ir įtikėjo žinią, kad ji, klusniai save atiduodama, taps Dievo motina (plg. Lk 1, 38). Lankydama Elzbietą, ji šlovino Aukščiausiąjį giesme už įstabius darbus, daromus jo tiems, kurie save jam patiki (plg. Lk 1, 46–55). Su džiaugsmu ir baimingu virpuliu ji pagimdė savo  vienintelį  sūnų, išsaugodama savo mergeliškumą (plg. Lk 2, 6–7). Pasitikėdama Juozapu, savo sužadėtiniu, nugabeno Jėzų į Egiptą, kad apsaugotų jį nuo Erodo persekiojimo (plg. Mt 2, 13–15). Kupina tokio paties tikėjimo, ji sekė paskui Viešpatį šiam pamokslaujant ir pasiliko su juo iki Golgotos (plg. Jn 19, 25–27). Tikėjimu Marija paragavo Jėzaus prisikėlimo vaisių ir, visa įsidėmėdama ir svarstydama savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51), perdavė tai Dvylikai, susirinkusiems su ja Paskutinės vakarienės menėje priimti Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14; 2, 1–4).

Akinami tikėjimo, apaštalai paliko viską ir nusekė paskui Mokytoją (plg. Mk 10, 28). Jie tikėjo žodžiais, kuriais jis skelbė Dievo Karalystę, prisiartinusią ir įgyvendintą jo asmenyje (plg. Lk 11, 20). Jie kartu gyveno su Jėzumi, kuris juos  mokė ir jiems paliko naują gyvenimo taisyklę, iš kurios jie po jo mirties bus atpažįstami kaip jo mokiniai (plg. Jn 13, 34–35). Tikėjimo spiriami, jie išėjo į visą  pasaulį vykdyti užduoties  – nešti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 25) ir bebaimiškai skelbė prisi kėlimo, kurio buvo tikrieji liudytojai, džiaugsmą.

Akinami tikėjimo, mokiniai sukūrė pirmąją bendruomenę, susibūrusią apie apaštalų mokymą, maldą  ir Eucharistijos šventimą; joje visa turėjo bendra,  kad patenkintų brolių poreikius (plg. Apd 2, 42–47).

Akinami tikėjimo, kankiniai guldė savo galvas liudydami Evangelijos tiesą, kuri juos perkeitė ir įgalino didžiausiai meilės dovanai – atleisti savo persekiotojams.

Akinami tikėjimo, vyrai  ir  moterys  pašvęsdavo  savo gyvenimą Kristui ir  palikdavo viską, kad, praktikuodami evangelinį  paprastumą,   gyventų   evangeliniu klusnumu, neturtu ir skaistumu kaip konkretūs Viešpaties, turinčio netrukus pasirodyti,  laukimo ženklai. Akinami tikėjimo, daugybė krikščionių skatino teisingumo darbus,  siekdami  konkrečiai įgyvendinti Viešpaties, atėjusio  skelbti  išlaisvinimo  iš priespaudos  ir malonės visiems metų, žodį (plg. Lk 4, 18–19).

Akinami tikėjimo, bet kurio amžiaus vyrai ir moterys, kurių vardai įrašyti į gyvybės  knygą (plg. Apr 7, 9; 13,8), šimtmečiais   išpažindavo  grožį sekti  paskui  Jėzų  ten,  kur jis  pašaukdavo liudyti, kad jie krikščionys – šeimoje, profesiniame ir viešajame gyvenime, vykdant charizmas ir tarnybas, kurioms jie pašaukti.

Akinami tikėjimo, gyvename ir mes, kad gyvai pažintume Viešpatį Jėzų, esantį mūsų gyvenime ir istorijoje.

14. Tikėjimo metai taip pat bus palanki proga sustiprinti meilės liudijimą. Šventasis Paulius  primena:  „Taigi da bar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet di džiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13). Dar skvarbesniais žodžiais – nuo amžių įpareigodavusiais krikščionis – kalba apaštalas Jokūbas: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 14–18).

Tikėjimas be meilės neduoda vaisių, o meilė be tikėjimo būtų jausmas, nuolatos išstatytas abejonei. Tikėjimas ir meilė reikalauja vienas kito, bet taip, kad vienas leidžia kitam eiti savo atitinkamu keliu. Juk nemažai krikščionių, meilės kupini, paskiria savo gyvenimą vienišiesiems, nustumtiesiems į pakraštį ar atstumtiesiems kaip tiems, pas kuriuos pirmuosius reikia eiti ir kuriuos paremti yra svarbiausia, nes juose atsispindi paties Kristaus veidas. Prašančiuosiuose mūsų meilės tikėjimas leidžia atpažinti prisikėlusio Viešpaties veidą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40): šie jo žodžiai yra niekada neužmirštinas įspėjimas ir nuolatinis kvietimas grąžinti meilę, kuria jis mumis rūpinasi. Būtent tikėjimas įgalina pažinti Kristų, o jo paties meilė akina padėti jam kaskart, kai jis mūsų gyvenimo kelyje tampa mūsų artimu. Palaikomi tikėjimo, kupini vilties žvelgiame į savo užduotį pasaulyje, laukdami „naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gy vena teisumas“ (2 Pt 3, 13; plg. Apr 21, 1).

15. Savo gyvenimo pabaigoje apaštalas Paulius paragino savo mokinį Timotiejų ieškoti tikėjimo (plg. 2 Tim 2,22) lygiai taip ryžtingai kaip vaikystėje (plg. 2 Tim 3,15). Jaučiame, kad toks  kvietimas skirtas kiekvienam iš mūsų, kad mūsų tikėjimas  niekada netaptų vangus.

Tikėjimas yra mūsų gyvenimo palydovas, leidžiantis nuolat  nauju žvilgsniu išvysti tai,  ką Dievas dėl mūsų daro. Tikėjimas, siekiantis įžiūrėti laiko ženklus šiandienėje  istorijoje, įpareigoja kiekvieną  iš mūsų  tapti gyvu Prisikėlusiojo buvimo pasaulyje  ženklu. Šiandieniam pasauliui ypač reikia įtikimo liudijimo tų,  kurių protas ir širdis apšviesti Viešpaties žodžio ir kurie geba atverti daugelio protą ir širdį Dievo ir amžinojo gyvenimo, kuris nesibaigia, troškimui.

„Kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas“ (2 Tes 3, 1): Tikėjimo metai tesutvirtina ryšį su Kristumi, nes tik jame galima saugiai žvelgti į ateitį ir būti garantuotam tikra ir tvaria meile. Apaštalo Petro žodžiai galutinai nušviečia tikėjimą: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų  nuoširdus  tikėjimas,  brangesnis  už  pragaištantį  auksą, kuris ugnimi  ištiriamas,  bus  pripažintas  vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų iš ganymą“ (1 Pt 1, 6–9).

Krikščionių gyvenimui pažįstama ir džiaugsmo, ir kančios patirtis. Kiek daug šventųjų patyrė vienatvę! Kiek daug tikinčiųjų, taip pat mūsų dienomis, mėginami Dievo tylėjimu, kai taip norėtų išgirsti jo paguodžiantį balsą! Gyvenimo išbandymai leidžia suprasti kryžiaus slėpinį ir dalyvauti Kristaus kentėjimuose (plg. Kol 1, 24), bet kartu jie yra preliudija džiaugsmo ir vilties, prie kurių veda tikėjimas: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).

Tikime būdami nepajudinamai tikri, kad Viešpats Jėzus nugalėjo blogį ir mirtį. Kupini šio tvirto pasitikėjimo, patikime jam save: būdamas tarp mūsų, jis nugali piktojo galybę (plg. Lk 11, 20), o Bažnyčia, regimoji jo gailestingumo  bendruomenė,  pasilieka jame kaip galutinio sutaikinimo su Tėvu ženklas.

Šiuo malonės  metu patikėkime save  Dievo Motinai, kuri skelbiama „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45).

Bažnyčios žinios, 2011 m. Nr. 17 (377)